Nors G.Postiglione sako nemėgstantis štampų, tačiau jis dauro stereotipiško italo įvazdį – daug ir atvirai kalbantis, atrodo lyg visada būtų kiek išsiblaškęs, visada šypsosi. Vis dėlto, skvarbus žvilgsnis ir žilas plaukas išduoda, kad rūpesčių treneriui per akis – šiuo metu ant jo pečių ne tik Graikijos, bet ir Lietuvos irkluotojų rezultatai.
-
Pirmą kartą keturvietėje irkluosiantis Rolandas Maščinskas: „Turi būti universalus“
-
Martynas Džiaugys debiutuoti Europos čempionate rengiasi po 7 metų pertraukos nuo sporto
-
Triskart Europos čempionas M.Griškonis: „Nesureikšminu medalių, noriu būti tarp geriausių“
-
Donatos ir Mildos treneris Kęstutis Keblys: „Olimpinės žaidynės – mano viršūnė ir nusivylimas“
-
Europos čempionate debiutuosianti Sonata Petrikaitė tarp treniruočių ruošiasi abitūros egzaminams
-
Pirmoji Europos irklavimo čempionato diena – sėkminga lietuviams
Puikia iškalba pasižymintis italas neleidžia savęs vadinti geru psichologu ir sako, kad sėkmė sporte, kaip ir gyvenime, paremta atviru ir nuoširdžiu bendravimu.
– Dirbate su graikais ir lietuviais, kokie mūsų skirtumai?
– Man nepatinka galvoti stereotipais ir skirstyti žmones pagal juos. Tai labai trukdytų treneriu – gi negali sakyti daryk tai, nes tu lietuvis, o tu daryk tą, nes tu italas. Tai neteisinga, aš esu aš, jūs esate jūs. Tik dėl atsitiktinumo jūs gimėte Lietuvoje, o aš Italijoje.
Taip, aplinka mus veikia, bet charakteris kiekvieno yra skirtingas. Aš turiu du vaikus – sūnų ir dukrą – jų charakteris visiškai skirtingas. Jie augo vienoje šeimoje, bet yra skirtingi, todėl ir nesielgiu su jais abiem vienodai. Aš taip ir nedarau, aš bandau suprasti žmones.
Mes nesame vienodi, turime skirtingą charakterį, skirtingai mąstome, turime kitokius įpročius, mus motyvuoja kiti dalykai. Aš nesielgiu su visais vienodai, tik todėl galiu dirbti vienu metu su daug atletų. Kiekvienas iš jų turi būti suprastas, su kiekvienu reikia kalbėti kitaip, treniruoti kitaip.
Vis dėlto, varžybų metu – jie visi yra kariai. Aš dar nemačiau nė vieno lietuvio irkluotojo, kuris kažko bijotų.
– Teko girdėti jūsų pokalbius su sportininkais prieš startą. Atrodo, kad esate puikus motyvatorius. Kur to paslaptis?
– Turėtumėte paklausti jų, o ne manęs. Mano tikslas nėra motyvuoti, juk tu žinai, ko atvažiavai į Europos čempionatą. Be motyvacijos čia nevažiuotum. Mano tikslas yra modeliuoti streso būseną: vieniems sportininkams prieš startą reikia stresą numušti, kitiems – kaip tik sukelti, jie būna per daug atsipalaidavę.
Aš gilinuosi į jų charakterius, kad suprasčiau, kuriam reikia ko ir kaip padėti. Pavyzdžiui Donatą su Milda prieš startą reikia nuraminti, jos kartais būna per daug įsitempusios. Kai kurie jūsų vaikinai būna per daug atsipalaidavę.
– Atrodo, jog turite būti labai geras psichologas?
– Man nepatinka žodis „psichologija“, manau, kad jis per daug visur vartojamas. Reikia suprasti žmones. Juk prieš bendraujant su žmonėmis pirmiausia reikia surasti būdą, kaip tai daryti. Negalėdamas bendrauti – nesugebėtum dirbti savo darbo. Aš nesu psichologas, bet stengiuosi būti geras „bendrautojas“.
Ištvermės sporte gali turėti tobulą kūną, bet be charakterio nepasieksi nieko.
– Iš kur turite tiek laiko pažinti mūsų sportininkus. Juk dažnai kartu nebūnate?
– Kai jie būna treniruočių stovyklose Graikijoje, stengiuosi kuo daugiau apie juos sužinoti, aš viską deduosi į galvą, visos detalės yra svarbios, stengiuosi stėbėti ir suprasti. Man labai padeda treneriai ir patys sportininkai kartais patys to nesuprasdami. Aš tai žinau, nes dirbau šalyje, kur sportininkai nuo manęs slėpdavosi, jie nenorėjo bendrauti. Tokiu atveju aš neturiu ką su jais veikti.
Kai atletai yra protingi ir atidaro duris, dalijasi informacija, viskas yra gerai. Aš kalbu ne apie asmeninį gyvenimą, jis man neįdomus, svarbu, kad netrukdytų treniruotėms ir sportui.
– Ar galite paatvirauti, kurie mūsiškiai pasižymi didžiausiu profesionalumu, geriausia technika, kurių sunkiausi charakteriai?
– Giliai atsidūsta). Turime penkis irkluotojus su labai stipriu charakteriu (kalba apie M.Griškonį, D.Vištartaitę, M.Valčiukaitę, R.Maščinską ir S.Ritterį). Jie visi turi aiškų tikslą – nori laimėti olimpinį medalį. Žinoma, kiekvienas to siekia savaip, bet visi kartu jie pasižymi tikrai didele motyvacija.
Po to yra mūsų keturvietė, Žygimantas, Martynas ir dar keli jaunesni vaikinai. Jie turi potencialo, tačiau tiksliai nežino dėl savo ateities. Jie jau žengė pirmą žingsnį link aukščiausio lygio, tačiau dar kartais aplanko dvejonės, ar tai ne per sunku, ar tikrai to noriu – reikia daugiau palaikymo. Vis dėlto, irklavimas yra ištvermės sportas ir jame tu stiprini savo charakterį su metais.
Sportininkai yra bet kokios federacijos pagrindas. Saulius su Rolandu atėjo paprašyti pagalbos ir aš sutikau. Taip viskas ir prasidėjo.
Treniruojantis stiprėja kūnas, o kartu ir „smegenys“. Jiems dar reikia laiko, nors jų kūnas ir stiprus. Vis dėlto, varžybų metu – jie visi yra kariai. Aš dar nemačiau nė vieno lietuvio irkluotojo, kuris kažko bijotų. Pažiūrėkite į S.Petrikaitę, nedidelė, atrodo, paprasta mergina, bet jos mąstysena ir nusiteikimas labai stiprus.
– Pabandykite nubrėžti liniją tarp raumenų jėgos ir proto jėgos irklavime.
– 80-imt... ne... 70-imt procentų... ne... (galvoja). Manau, kad 50:50 – charakteris ištvermės sporte yra labai svarbus. Be tinkamos mąstysenos čia nieko nepadarysi. Sprinto sporte tau reikia sprogstamosios raumenų jėgos – tai labiau lemia genetika. Ištvermės sporte gali turėti tobulą kūną, bet be charakterio nepasieksi nieko.
– Dirbate su dviem rinktinėmis. Ar pakanka laiko?
– Taip, gal net pagalvočiau ir apie trečią (juokiasi). Aš dirbu tikrai daug. Bet mane motyvuoja, kai matau, jog manęs reikia. Dirbti kartu manęs paprašė ne federacija, o sportininkai. Nedarau tai federacijų prašymu, man nepatinka politika. Sportininkai yra bet kokios federacijos pagrindas. Saulius su Rolandu atėjo paprašyti pagalbos ir aš sutikau. Taip viskas ir prasidėjo.
– Jau ne pirmi metai žinote viską apie Lietuvos irklavimą. Ar Lietuva gali optimistiškai žiūrėti į irklavimo ateitį?
– Taip, tikrai gali, kasmet ateina naujų jaunių sportininkų. Man patinka lietuvių trenerių darbas klubuose. Jūs šiek tiek buvote apleidę sistemą. Anksčiau buvo sunku visus suorganizuoti, bet mes dabar ties tuo dirbame.
Visada buvo individualybių, tačiau juos buvo sunku suburti bendram tikslui. Dabar su kai kurių trenerių pagalba mes tai darome, geriname naujų irkluotojų paieškos sistemą, manau, kad manęs greitai nebereikės. Aš noriu padėti sukurti struktūrą, padaryti, kad ji veiktų ir tada galėsiu išeiti.
