Šis sezonas Henrikui Žustautui – išskirtinis. Dvidešimtmetis kanojininkas tapo pirmųjų Europos žaidynių čempionu, o grįžęs iš Azerbaidžano pasiekė neoficialų 200 m distancijos pasaulio rekordą (37,789 sek.) ir jau trečią kartą šiais metais aplenkė Londono olimpinių žaidynių vicečempioną Jevgenijų Šukliną. Praėjusį sekmadienį H.Žustautas Portugalijoje apgynė ir pasaulio jaunimo (iki 23) metų planetos čempiono titulą.
Iš Plungės kilęs Lietuvos edukologijos universiteto Sporto ir sveikatos fakulteto antrakursis dabar jau drąsiau žvelgia į olimpines aukštumas. Pernai per Vilniaus sportininkų apdovanojimus Vilniaus miesto ateities nominacijos vienu laureatų tapęs H.Žustautas tikisi kitąmet nuvykti į Rio de Žaneirą ir parsivežti iš ten olimpinį medalį.
Ryškiai sužibusios irklavimo žvaigždės rugpjūtį laukia pasaulio suaugusiųjų čempionatas Italijoje, rugsėjį – Europos jaunimo čempionatas Rumunijoje.
- Viesulu įsiveržei į geriausių pasaulio irkluotojų gretas – kiek startų, tiek pergalių.
- Metai kol kas tikrai labai geri. Esu žemaitis, užsispyręs, kad ir kokie būtų varžovai, siekiu juos nugalėti. Iš pradžių pavykdavo laimėti jaunių varžybas, po to jaunimo, o dabar – suaugusiųjų. Daug treniruojuosi, nes sunkios pratybos man malonumas.
- Ar kanojų irklavimas buvo tavo pirmoji sporto šaka?
- Ne, pusę metų žaidžiau šachmatais, dalyvavau vienose kitose varžybose. Epizodiškai bandžiau žaisti krepšinį ir futbolą, bet nepatiko. Esu netgi bandęs groti pianinu, buvau susižavėjęs dizainerio darbu ir kūriau drabužius. Daug kur prikišau nagus, bet ilgiausiai užsibuvau kanojoje. Jau po pirmosios treniruotės pajutau, kad ši sporto šaka yra mano.
- Irklavimą rinkaisi pats ar kas nors patarė?
- Su klasės draugais, tarp kurių buvo ir mano pusbrolis Laurynas, norėjome būti sportiški ir vieną žiemą nusprendėme sustiprėti. Nuėjome į sporto salę, o pavasarį treneris Edmundas Gelčinskas prikalbino pusbrolį irkluoti. Aš buvau susilaužęs ranką, bet kai ji sugijo, irgi nutariau pabandyti irkluoti. Tada man ėjo keturiolikti. Viskas patiko: gamta, tyras oras, valtys. Irklavo dar vienas mano pusbrolis Deividas, kuriam iš pradžių gerai sekėsi, bet dabar irkluoju tik aš vienas.
- Treneris tikriausiai nudžiugo pamatęs aukštaūgį irklavimo bazėje?
- Tada buvau šiek tiek žemesnis (dabartinis kanojininko ūgis – 190 cm, aut. past.), bet labai jau „kūdutis“ – svėriau apie 70 kg. Pirmą sezoną irklavau medinę gana plačią valtį, antrą – jau siaurą kanoją su plastikiniu irklu.
- Sportinį kelią pradėjai Plungėje, o kokie vėjai atpūtė į Vilnių?
- Lankiau Plungės „Ryto“ pagrindinę mokyklą, čia baigiau aštuonias klases. Mano tėvai yra išsiskyrę ir taip susiklostė gyvenimas, kad prieš šešerius metus, 2009-aisiais, išvažiavau gyventi pas tėvą į Vilnių. Devintą klasę jau lankiau Tuskulėnų vidurinėje mokykloje. Pradėjau treniruotis pas Kazimierą Rėksnį. Jis manęs iš pradžių nenorėjo priimti, bet pasakiau, kad porą metų jau lankiau treniruotes ir tarp savo bendraamžių buvau trečias Lietuvoje, tada atlyžo.
Tėvai susimetė pinigų ir nupirko man mašiną, kad galėčiau važinėti į treniruotes. Prie Vilniaus jau pripratau, kažin ar galėčiau gyventi kitur.
- Iš kalbos nesijaučia, kad esi žemaitis.
- Savo gimtosios tarmės neužmiršau ir neužmiršiu visą gyvenimą. Kai varžybose susitinku savo pirmąjį trenerį Edmundą Gelčinską, pasišnekame žemaitiškai. Su treneriu labai puikiai sutariame.
- Tavo kelias į didįjį irklavimą tikriausiai prasidėjo 2012-aisiais, kai tapai Europos jaunių vicečempionu, laimėdavai daug varžybų Lietuvoje?
- Lietuvos suaugusiųjų čempionu pirmą kartą tapau 2011-aisiais, kai man buvo vos šešiolika metų. Tada irklavau dvivietę kanoją su vilniečiu Jevgenijumi Miasniankinu ir buvome greičiausi 1000 m distancijoje. Po metų per Lietuvos čempionatą jau pelniau sidabro medalį irkluodamas vienvietę kanoją, o dviviete kanoja su Tadu Žukausku, kuris dabar jau neirkluoja, 200 m nuotolio varžybose – aukso. Su juo pasiekiau daug pergalių įvairiose jaunių varžybose.
Kai 2012-aisiais tapau Europos jaunių vicečempionu, buvau nusiminęs, nes čempionui Glebui Saladuchai iš Baltarusijos pralaimėjau vos 0,006 sek. Tačiau pelnytas pirmasis medalis tokio rango varžybose suteikė daug motyvacijos toliau sportuoti ir atsirevanšuoti Baltarusijos irkluotojui. Jam vėl pralaimėjau per praėjusių metų Europos jaunimo čempionatą, bet aplenkiau pasaulio jaunimo iki 23 m. čempionate, kurį pavyko laimėti. Šiemet vėl jį aplenkiau per pasaulio taurės varžybas: baltarusis nepateko į finalą, o aš nugalėjau. Tad revanšą pasiekiau su kaupu.
- Tad viskas ėjosi puikiai?
- Nelabai. Turiu skaudžių išgyvenimų iš 2011 m. Europos jaunių čempionato Kroatijoje. Tada valtį, kuri priklausė Lietuvos olimpiniam sporto centrui, man davė Jevgenijus Šuklinas. Į čempionatą vykau už savo pinigus, be trenerio, kuris neturėjo lėšų. Su manimi vyko dar vienas kanojininkas vilnietis, kuris rungtyniavo jaunimo grupėje. Atvykęs į čempionatą pirmą dieną pavalgiau tik vieno trenerio duotų lašinių. Už savo pinigus turėjau akredituotis ir susirasti pigesnį viešbutį.
Atvykęs į čempionatą pirmą dieną pavalgiau tik vieno trenerio duotų lašinių. Už savo pinigus turėjau akredituotis ir susirasti pigesnį viešbutį.
Nutariau gyventi irklavimo bazėje, nors su savimi nebuvau pasiėmęs nei pagalvės, nei antklodės. Po treniruotės galvodavau: ar eiti į dušą ir miegoti užsiklojus šlapiu rankšluosčiu, ar nesiprausti ir miegoti šilčiau. Miegojau kažkokioje drėgnoje palėpėje kone po atviru dangumi. Patys gaminomės valgyti ir važiuodavome į viešbutį, kad kas nors mus sušelptų šiltu maistu.
Čempionate likau dvyliktas, o po mėnesio pasaulio jaunių pirmenybėse Vokietijos mieste Brandenburge, į kurį taip pat vykau tėvų, Rietave gyvenančios močiutės ir trenerio K.Rėksnio lėšomis, – septintas. Aplenkiau kone visus finalininkus iš Europos jaunių čempionato. Realiai jau tada galėjau būti trečias ar ketvirtas.
