- Kokią vietą reikia užimti pasaulio čempionate, siekiant iškovoti kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes?
- Pirmą–septintą. Tačiau kelialapį į olimpines žaidynes pelno ne žmogus sau, o šaliai. Kitąmet Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacija spręs, kas bus tas laimingasis vienvietininkas. Labai noriu iškovoti šią vietą, tada gaučiau kitokį finansavimą.
Dabar į varžybas nereikia važinėti už savo pinigus, sukti galvą dėl maisto papildų. Niekuo negaliu skųstis. Svajoju nuvykti ne tik į olimpines žaidynes, bet ir jose laimėti aukso medalį. Prieš metus apie jas negalvojau, o šiemet, kai pradėjau rungtyniauti su suaugusiaisiais ir juos lenkti, ėmiau realiau mąstyti. Jeigu nepavyks nuvykti į Rio de Žaneirą, per kitas žaidynes žūtbūt stengsiuosi laimėti.
- Kurioje šalyje labiausia patinka varžytis?
- Gal Vengrijoje, kur be galo daug žiūrovų. Kaip pas mus krepšinis, ten toks pat populiarus baidarių ir kanojų irklavimas. Praėjusiais metais per ten vykusias pasaulio taurės varžybas pagerinau neoficialų planetos rekordą. Šiemet Lietuvos čempionate Trakuose šį rezultatą dar labiau pagerinau – 200 m nuirklavau per 37,789 sek.
Kaip šalis, patiko Kanada, kurioje buvau 2013-aisiais. Pavyko nueiti prie Niagaros krioklio, pamačiau įspūdingą vaizdą. Šiaip nuvykę į varžybas nieko daug nepamatome. Tarkime, praėjusiais metais per varžybas Prancūzijoje gyvenome netoli Eifelio bokšto, bet prie jo net nebuvome priartėję. Portugalijoje treniruočių stovyklos buvo surengtos dukart, ten, galima sakyti, praleidau porą mėnesių, bet gyvenome nuošaliai nuo kitų, iki artimiausio miestelio gal 15 km, tai irgi gyvenome tik sportu. Pavalgom, pasportuojam, pamiegam – ir taip visas dienas.
Buvau nustebintas pirmųjų Europos žaidynių Baku. Tik atvykus į oro uostą iš mūsų paėmė lagaminus ir padėjo juos nusinešti. Buvome sutikti labai svetingai. Nežinau, kokia būna olimpinių žaidynių atmosfera, bet įsivaizduoju, kad kažkas panašaus, kaip buvo Baku.
- Dabar, kai ateina pripažinimas, ar užsienio klubai tavęs nekalbina?
- Kol kas ne. Bet jeigu ir kalbintų – nesutikčiau. Savęs gyvenančio kitoje šalyje neįsivaizduoju.
- Ar važinėdamas po stovyklas ir varžybas turėjai laiko susirasti merginą?
- Turėjau. Viktorija – smuikininkė, kilusi iš Šiaulių. Mūsų draugystė užsimezgė prieš pusmetį.
Nėra pinigų vykti į užsienį pailsėti, todėl planuoju nuvažiuoti pas draugus į Plungę, nes gimtinėje seniai buvau. Kelias dienas gal vyksiu pailsėti prie jūros. To poilsio mažai ir bus, koks vienas mėnesiukas.
- Smarkiai ėmė gausėti tavo medalių kolekcija. Kur juos laikai?
- Namie pas tėtį. Tačiau medalių ir taurių dar nėra labai daug. Dabar varžybų lygis jau kitoks, jau netgi tiesiogiai per internetinę televiziją buvo transliuojamas Lietuvos čempionatas, didelis žiniasklaidos dėmesys.
- Koks tavo laisvalaikis?
- Jo beveik neturiu. Domiuosi kitomis sporto šakomis – krepšiniu (jį žaidžiau studijuodamas Lietuvos edukologijos universiteto pirmame kurse), lengvąja atletika, plaukimu. Viena diena per savaitę būna laisva, tada su draugais mėgstu nuvažiuoti prie ežero. Vakarais patinka pasivaikščioti po Vingio parką ar prie Neries.
- Ką darysi, kai baigsis sezonas?
- Nėra pinigų vykti į užsienį pailsėti, todėl planuoju nuvažiuoti pas draugus į Plungę, nes gimtinėje seniai buvau. Kelias dienas gal vyksiu pailsėti prie jūros. To poilsio mažai ir bus, koks vienas mėnesiukas.
