Šie irkluotojai Rio de Žaneire turėjo startuoti atskirose valtyse: M.Griškonis rengėsi lenktyniauti vienviete, S.Ritteris – dviviete su Rolandu Maščinsku. Tačiau Rolando trauma prieš pat žaidynes sumaišė visas kortas ir M.Griškonis tapo S.Ritterio porininku.
Patyrę atletai greitai rado bendrą kalbą ir pasiekė svarbiausią iki tol savo karjeroje laimėjimą – olimpinių žaidynių sidabrą.
Pripažinimas iki šiol neša vaisius – geriausiais 2016 metų sportininkais juos išrinko laikraštis „Sportas“, rengiantis rinkimus nuo 1956 metų. Iki šiol laureatų duetas, o ne vienas nugalėtojas buvo paskelbti tik 1960 ir 1961 m., kai geriausiais buvo išrinkti taip pat irkluotojai Zigmas Jukna ir Antanas Bagdonavičius.
2016 m. „Sporto“ rinkimuose antrąją vietą užėmė dviratininkė Simona Krupeckaitė, trečiąją – sunkiaatletis Aurimas Didžbalis.
Galima sakyti, kad irklavimas užkoduotas 28 metų S.Ritterio ir 31 metų M.Griškonio genuose, nes jų tėvai – Jūratė Jovaišaitė-Ritter ir Viktoras Ritteris bei Antanas Griškonis ir Asta Pažereckaitė-Griškonienė – anksčiau buvo didelio meistriškumo irkluotojai.
Į poras suvedė irklavimas
A.Griškonis gimė ir augo Ūdrijoje (Alytaus r). Į gražiai sudėtą, aukštoką ir liekną tuomet 15-metį jaunuolį dėmesį atkreipė vienas iš Trakų internatinės sporto mokyklos trenerių ir prikalbino atvažiuoti į Trakus mokytis ir irkluoti. Antaną irklavimo paslapčių mokė treneris Jurijus Pachomovas.
„Kai atėjau į irklavimą, Lietuvoje savo amžiaus grupėse vienviečių varžybose niekam nesu pralaimėjęs. Ir jaunesniems, ir metais vyresniems varžovams. Tačiau sovietmečiu mano sportinė karjera buvo trumpa. Nepasiekiau reikiamų rezultatų per SSRS tautų spartakiadą, SSRS čempionatus ir, būdamas 21-ų, turėjau mesti irklavimą“, – dabar sako 52-ejų A.Griškonis, aštuonerius metus vadovaujantis automobilių transporto įmonei „Mingas“.
Irklavo ir M.Griškonio mama. Ir olimpinio vicečempiono tėvą vėlesniais metais, ir mamą, atvažiavusią iš Jurbarko, treniravo Karolis Nutautas. Per SSRS tautų spartakiadą A.Pažereckaitė, irkluodama keturvietę, tapo prizininke, buvo daugkartinė Lietuvos čempionė. Tiesa, jau 15 metų M.Griškonio tėvai yra išsiskyrę.
Susipažino Azerbaidžane
S.Ritterio tėvai, anksčiau 12 metų gyvenę Airijoje, nuo praėjusių metų gegužės apsistojo netoli Diuseldorfo Vokietijoje.
J.Jovaišaitė buvo daugkartinė Lietuvos čempionė, pateko į SSRS profsąjungų rinktinę ir jai atstovavo 1979–1980 metais. Daugiausia irklavo aštuonvietę. SSRS profsąjungų aštuonvietė buvo puiki partnerė SSRS įgulai rengtis Maskvos olimpinėms žaidynėms.
S.Ritterio mamai labai įsiminė atrankos varžybos į Maskvos olimpines žaidynes. Per pusfinalio varžybas ji su komandos draugėmis pateikė didelę staigmeną ir aplenkė SSRS rinktinę. Tačiau džiaugsmas buvo trumpas: finale teko pripažinti varžovių pranašumą.
Olimpinio vicečempiono tėvas – Pavolgio vokiečių palikuonis – su irklavimu susidūrė, atlikdamas karinę tarnybą. 196 cm ūgio atletas atstovavo CSKA ir Maskvos rinktinei. „Jis buvo perspektyvus irkluotojas, tačiau toks ir liko“, – šypteli Jūratė. Per pratybas Azerbaidžano olimpinėje irklavimo bazėje jiedu susipažino ir 1985 m. sukūrė šeimą.
Abu išbandė krepšinį
A.Griškonis sako, kad ne jis su žmona buvo didžiausi kaltininkai, kad jų sūnus dabar yra irkluotojas, o treneris K.Nutautas.
„Kai mečiau irkluoti, vienas iš veteranų Alfredas Raščius mane prikalbino vėl treniruotis. Į „Žalgirio“ irklavimo bazę, į kurią sportuoti vaikštau ir dabar, atsivesdavau ir apie 10 metukų Mindaugą. Treneris K.Nutautas visada kalbindavo Mindaugą ir tai jam patikdavo. Kai vėliau eidavau į irklavimo bazę, Mindaugas – taip pat man iš paskos. Tačiau tuo metu buvo ypač populiarus krepšinis ir sūnus panoro lankyti Šarūno Marčiulionio krepšinio akademiją. Vis dėlto geru krepšininku jis netapo.
Kartą, man atėjus į bazę, trenerė Inga Domarkaitė ir sako: „O! Tavo sūnus pas mane irklavimą lanko.“ Man tai buvo didelė staigmena, nes jis pats atėjo ir užsirašė į grupę. Mindaugo niekada neagitavau, kad lankytų irklavimą, jis pats jį pasirinko“, – pasakoja A.Griškonis.
M.Griškonio tėvas prisimena, kaip kartą kartu su sūnumi bei jo draugu palei Nerį bėgo krosą iki Valakampių: „Tada sūnus buvo ne iš liesųjų, jam bėgti buvo ypač sunku. Jis vis sustodavo, kiek pailsėdavo ir vėl bėgdavo. Pagalvojau, kad nebus iš jo gero sportininko. Jau buvome grįžę į bazę ir mankštinomės, o Mindaugas visas raudonas, uždusęs bazėje pasirodė po gero pusvalandžio.“
Tačiau dabar Mindaugas – ne tik aukščiausio lygio irkluotojas, bet, kaip ir jo tėvas, puikus bėgikas, Lietuvos irklavimo rinktinėje yra vienas greičiausių.
M.Griškoniui pirmieji žingsniai pasirinkus irklavimą nebuvo lengvi. Postūmį suteikė vėliau jį pradėjęs treniruoti Alfonsas Mikšys.
Norėtų pasivaržyti
Iki šių dienų aktyviai besimankštinantis M.Griškonio tėvas norėtų su sūnumi kartu pasivaržyti sporto salėje. „Gali būti, kad nuo krūtinės štangą išstumčiau daugiau nei Mindaugas. Tačiau jis nenori, nes, ko gero, žino, kad gali pralaimėti tėvui“, – šyptelėti A.Griškonis. Pats jis nebeirkluoja, nes, norint dalyvauti varžybose ir jose gerai pasirodyti, mažiausiai du kartus per savaitę reikia treniruotis.
„Man, tėvui, gyvenimas davė didelį malonumą stebėti sūnaus varžybas. Jų visada nepaprastai laukiu. Analizuoju kiekvieną plaukimą. Dar ir šiandien mano akyse Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės ir sūnaus bei S.Ritterio pasirengimas joms.
Sūnus vis džiaugdavosi, kad kiekvieną kartą jie gerina rezultatus ir atskiras atkarpas įveikia greičiau nei tada, kai Saulius irklavo su R.Maščinsku. Pamaniau, kad gal treneris juos mausto ir psichologiškai nuteikia, sako geresnį laiką, nei iš tikrųjų yra. Tačiau apsirikau“, – pasakoja A.Griškonis.
Stiprus charakteris
A.Griškonis didžiuojasi sūnaus charakteriu ir savarankiškumu. „Mindaugas nėra iš tų, kad skųstųsi, verkšlentų, jis vyriškas. Pats save išlaiko gal nuo 17 metų. Kai Mindaugas pirko naujos statybos neįrengtą butą, beveik viską darė pats, padėjau ir aš, kiti irkluotojai. Sūnus žino, kiek kainuoja statybinės medžiagos, plytelės, kriauklė“, – džiaugiasi tėvas.
Rio olimpiniam vicečempionui labai didelė pagalbininkė yra ir jo mama. Ji sūnui su jo gyvenimo drauge maratonininke Diana Lobačevske padeda auginti dukrą Atėnę.
Pasak A. Griškonio, Mindaugas ir Diana – du labai stiprių charakterių žmonės. „Šeimoje turi kažkas vadovauti, tačiau jie abu taikosi vienas prie kito ir, atrodo, gerai sugyvena“, – įsitikinęs A.Griškonis.
Pasirinkimas nenustebino
Kad irkluotoju tapo ir Ritterių sūnus Saulius, tėvai nesistebi. „Buvau griežtoka mama. Labai norėjau, kad abu mūsų sūnūs – ir Saulius, ir Paulius – augtų dori, sąžiningi, gerai mokytųsi, turėtų tikslą gyvenime. Bet stengdavausi žiūrėti, kas jiems tinka ir patinka, leisdavau pasirinkti patiems“, – teigia olimpinio vicečempiono mama.
Tėvai vaikus stengėsi lavinti visapusiškai. Pirmoje klasėje Saulius dainavo „Ąžuoliuko“ chore. Tačiau pavasarį jam pasidarė neįdomu. „Tada sūnų nuvedžiau į baseiną, bet plaukimu jis nesusidomėjo. Kadangi jo brolis žaidė krepšinį, Saulius taip pat nuėjo į Šarūno Marčiulionio krepšinio mokyklą. Tačiau, manau, Sauliaus charakteris buvo visai kitoks, ne krepšininko. Jis ne pats bėgdavo su kamuoliu, o jį atiduodavo kitiems. Tad ir čia ilgai neužsibuvo, dar pasitreniravo miesto krepšinio mokykloje“, – prisimena J.Ritter, dabar Vokietijoje užsiimanti vėlimo amatu.
Džiaugiuosi, kad mano vaikai protingi, kad džiaugiasi gyvenimu.
Kadangi moteris buvo gerai pažįstama su irklavimo trenere Aldona Tamulevičiene, Saulius atsidūrė jos grupėje. Dabar irkluotojo mama džiaugiasi: ko nepavyko padaryti Jūratei ir Viktorui Ritteriams, padarė jų sūnus Saulius – tapo pasaulio ir Europos čempionu, prizininku, olimpinių žaidynių vicečempionu.
„Didžiuojuosi abiem savo sūnumis taip, kaip ir kiekvieni tėvai didžiuojasi savo vaikais. Dar mano mama sakydavo, kad daryk taip, kad būtum laiminga, kad būtum patenkinta ir nesigailėtum savo gyvenimu. Taip
ir aš stengiausi savo vaikus mokyti. Džiaugiuosi, kad mano vaikai protingi, kad džiaugiasi gyvenimu.“
J.Ritter atkreipia dėmesį, kad Saulius yra labai pareigingas, atsakingas ir reiklus ypač sau: „Jis imasi ant savo pečių nešti didžiulį krūvį, todėl pats dažnai nukenčia. Nemanau, kad yra idealių žmonių, tačiau mano sūnus tikrai geras vaikas.“
