Kalbantis su G.Scheidt girdėjosi futbolo kamuolį spardančių vaikų šūksniai.
Italijoje prie įstabaus Gardos ežero gyvenanti buriuotoja dabar gali pati nuvesti aštuonerių metų Eriką į futbolo ir buriavimo treniruotes bei pasirūpinti ketveriais metais jaunesniu antruoju sūnumi Luku.
Pagaliau visa šeima kartu, nes karjerą nusprendė baigti ir jos vyras Robertas Scheidtas – Brazilijos buriavimo legenda, per savo ilgą sportinį kelią iškovojęs net penkis olimpinius medalius, iš du aukso.
Po Rio olimpinių žaidynių lietuvė ir brazilas ilgai neskubėjo padėti taško, bet šią savaitę Gintarė viešai prisipažino, jog nebesieks naujų aukštumų ir nebenardys po bangas su laivais, iš kurių kartais matydavo plaukiojančius delfinus greta. Žuvys nebešokinės buriuotojams po kojomis per varžybas, bet atsiras daug laiko kitiems svarbiems dalykams gyvenime.
„Po paskelbimo sulaukiau tiek atsiliepimų, kad tikrai galima būtų galvoti apie sugrįžimą, – nusijuokė G.Scheidt. – Tačiau tai tikrai nebuvo vienos dienos sprendimas.“
Interviu 15min iš Kauno kilusi buriuotoja pasakojo apie galutinio sprendimo priežastis, karjeros bangas ir ateities planus.
– Šių metų pradžioje dar kalbėjote apie tikimybę pasiryžti dar vienam karjeros etapui. Kas pakeitė jūsų planus?
– Per metus po Rio olimpinių žaidynių tikėjausi apsispręsti ir stengiausi palaikyti sportinę formą, nors ir neplaukiau svarbiose varžybose.
Nebenorėjau ilgiau tempti ir apgaudinėti savęs bei kitus – nebesijaučiu profesionali sportininkė
Tačiau galiausiai mintys susidėliojo. Daug metų buriavau tą patį laivą („Laser Radial“) ir tai daryti buvo kažkiek pabodę.
Buriavime yra devynios klasės ir man būtų įdomu kažką pakeisti, persėsti į kitos klasės laivą, bet Lietuvoje neturime daug pasirinkimo: kitų klasių laivai yra daug brangesni, todėl ir plaukiojame burlentėmis arba vienviečiais laiveliais – jie ekonomiškiausi.
Ilgai dėliojau pliusus ir minusus, o tada apsisprendžiau. Nebenorėjau ilgiau tempti ir apgaudinėti savęs bei kitus – nebesijaučiu profesionali sportininkė.
Taip sutapo, kad ir mano vyras nusprendė. Po olimpinių žaidynių jis pakeitė laivą (iš „Laser“ klasės perėjo į „49-er“), bandė visus metus, bet įsitikino, kad su nauju ekstremaliu laivu toli nenueis.
Matyt užteks – ir taip Robertas plaukė šešiuose olimpinėse žaidynėse, aš – trijose.
– Nebesvarstėte galimybės pareiti į „Nacra 17“ klasę (katamaranu plaukiančių mišrių porų varžybose, kurios pirmą kartą olimpinėje programoje pasirodė pernai Rio de Žaneiro žaidynėse), kuriame jūsų duetas atrodytų nenugalimas?
– Vienam iš mūsų reikėtų pakeisti šalį.
Be to, vyrui ir žmonai gal ir nereikėtų plaukti viename laive (juokiasi).
Iš tiesų Robertas visada mane palaiko, jei būčiau nusprendusi tęsti karjerą, jis būtų palaikęs. Man pačiai reikėjo nuspręsti.
Viską lemia ne tik mano norai, nes auginant du vaikus organizacinių rūpesčių kyla labai daug
Kita vertus, tai sprendimas ir dėl kitų žmonių. Yra vaikai, auklė, mano mama. Viską lemia ne tik mano norai, nes auginant du vaikus organizacinių rūpesčių kyla labai daug.
Be to, tiek metų buriavus, norisi išbandyti gyvenimą kažką kita.
– Jūsų karjera buvo labai ilga, bet galbūt įstrigo kažkurie kertiniai momentai?
– Mano sūnus pradėjo buriuoti „Optimist“ klasėje šiemet. Jam labai patinka, galbūt ateityje jis pratęs mūsų laimėjimus.
Matau, kaip šių laikų vaikai dirba profesionalioje aplinkoje. Dabar aprangos ir laiveliai vaikams pritaikytos, jachtų klubai – modernūs.
Mes eidavome buriuoti avėdami botais, vilkėdami šturmuotes nuo lietaus. Sąlygos buvo labai paprastos, labai vėsios. Lietuvoje, ypač rudenį, gaudavome daug šalčio ir audrų
Tačiau buriavimas sustiprina, ypač charakterį. Linkėčiau, kad daugiau vaikų eitų į buriavimą ir išplauktų į vandenis.
– Nepaisant to, kad ir vėliau, kai pradėjote dalyvauti varžybose patyrėte daug sunkumų. Esate pasakojusi, kad važiuojant po visą Europą visai komandai vienu autobusiuku jūsų treneris Linas Eidukevičius sulaukdavo muitininkų įtarimų dėl „haremo“?
– Taupydami visą gyvenimą prasitampėme „kemperiu“. Matydavome, kaip kiti sportininkai rytais išeina iš viešbučio, o mes – iš kempingo. Jei lydavo, tempdavome ant savęs šlapius rūbus. Gal psichologiškai prieš varžovus jausdavomės ne labai gerai, bet, manau, galų gale mes tapo stipresni. Aišku, žiūrėdama į jaunas buriuotojas kartais pagalvoju, kiek dar jų laukia iki rimtų pasiekimų, nors ne jose turbūt yra esmė.
– Jūsų karjeroje netrūko ryškių pasiekimų. Kurį labiau vertinate – 2008 metų olimpinį sidabrą ar 2012 metų pasaulio čempionato auksą?
– Aišku, kad olimpinis sidabras liks aukščiausiai.
Man dar labai svarbu, kad būdama mama sugebėjau sugrįžti į elitą ir nugalėjau pasaulio pirmenybėse, kuriose iki tol nepavykdavo pasiekti aukščiausių rezultatų.
Po motinystės kiekvienas sugrįžimas į elitą buvo sunkus. Mano varžovės dar labiau gerbia matydamos, jog augindama du vaikus sugebėjau plaukti tame pačiame lygyje. Tai ir buvo didžiausias iššūkis.
– Įsiminė ir tai, kad pasaulio čempionės titulą paskyrėte savo mamai, kuri kovojo su sunkia liga.
– Ir dabar ji su ta pačia liga grumiasi. Man norisi pabūti daugiau su mama. O ir vaikai dar maži, jiems norisi skirti daug laiko. Visi tai susideda ir nulemia sprendimą pabaigti.
– Kas buvo tie žmonės, kuriems padarė didžiausią įtaką jūsų karjeroje?
– Žinoma, pirmiausia, mano treneris Linas Eidukevičius. Jis išsiskyrė iš kitų trenerių, nes buvo labai imlus, iniciatyvus. Skirtingai nei dauguma trenerių, jis nepasitenkindavo valstybine parama, o pats ieškodavo rėmėjų, tardavosi su sportininkų tėvais, nes turėjo daugiau ambicijų. Jis labai sustiprino mūsų komandą.
Paskui, prieš 2008 m. Pekino olimpines žaidynes, sutikau savo būsimą vyrą, kuris irgi man suteikė daug žinių. Po Pekino žaidynių su vyru daug kur važiavome kartu, rengėme bendras fizinio pasirengimo pratybas. Robertas labai daug prisidėjo prie mano pasiekimų.
Žinoma, jų nebūtų be mano mamos, taip pat mano tėčio pagalbos. Be patikimo žmogaus turbūt būtų neįmanoma sportuoti ir auginti vaikus.
– Kaip artimieji reagavo į jūsų sprendimą baigti sportinę karjerą?
– Mama norėjo, kad baigčiau sportuoti. Ji labai pergyveno, kad man užtektų sveikatos, nes žino, jog profesionalus sportas daugiau atima sveikatos nei jos prideda.
Mama norėjo, kad baigčiau sportuoti. Ji labai pergyveno, kad man užtektų sveikatos
Iš tiesų mūsų laivas nėra lengvas. Dėl svorio jį nėra paprasta valdyti, buriuotojui reikalingas tam tikras kūno svoris, jėga.
– Dabar galėsite sau leisti daugiau?
– Auginant du vaikus gyvenimas ir taip yra intensyvus, man tikrai netrūksta veiklos (juokiasi).
– Ar jau turite minčių, kuo užsiimsite ateityje?
– Ir anksčiau sulaukdavau pasiūlymų, bet kaip sportininkė dar turėjau kitų įsipareigojimų.
Dabar, padėjus tašką viename kelyje, galbūt atsivers daugiau vartų. Norėčiau kažką veikti buriavime, nes į mane yra daug investuota, galėčiau perteikti žinias jaunimui. Nenorėčiau nutolti nuo buriavimo.
– Galvojate apie trenerės darbą?
– Taip. Tik nežinia su kuo – vaikais ar su profesionalaus lygio sportininkais. Tai bus aiškiau matyti ateityje.
– Tai bus Italijoje? Turite bent porą kitų realių galimybių – Roberto tėvynę Braziliją ir savo gimtąją šalį.
– Kol kas mes gyvename Italijoje ir neplanuojame keisti gyvenamosios vietos.
Lietuvoje buriavimo sezonas labai trumpas, o Brazilija – labai toli, nematau savęs toje šalyje.
Gardoje buriuoti yra patogiau. Ir lietuviai atvažiuoja čia treniruotis, daug užsieniečių profesionalų. Mums su Robertu būtų patogiau čia auginti vaikus ir treniruoti kitus.
– Jūsų vyresnysis sūnus jau buriuoja, paaugs ir antrasis. Regis, neišvengiama, kad jie pasuks į buriavimą, kuriame abu jų tėvai pasiekė tiek daug.
– Taip, Erikas jau buriuoja, o šią savaitę ir ketverių metų Lukas plaukė kartu su broliu.
Aišku, galbūt jie jaus spaudimą, juo labiau abu tėvai yra buriuotojai. Tačiau mes tikrai neketiname varžytų savo vaikų kitų pomėgių. Štai dabar žaidžia futbolą ir mes tikrai neversime daryti tai, kas jiems ne prie širdies.
Tačiau matosi, kad Erikui pačiam patinka buriuoti, matysime, kaip bus ateityje.
