35-erių irkluotojas, dalyvaujantis jau ketvirtose olimpinėse žaidynėse, 2000 m distanciją finale įveikė per 6:57.60 min.
Nugalėtoju netikėtai tapo graikas Stefanos Ntouskos, pagerinęs olimpinį rekordą ir distanciją nusiyręs per 6:40.45.
Sidabrą iškovojo norvegas Kjetilas Borchas (6:41.66), o bronzą finiše dramatiškai išplėšė kroatas Damiras Martinas (6:42.58).
Ketvirtoje vietoje likęs danas Sverri Nielsas nuo bronzą laimėjusio kroato atsiliko tik 0,15 sek.
Lietuvio laikas pusfinalyje buvo 6:45.90 min. Su juo finale M.Griškonis būtų galėjęs užimti penktą vietą.
Vis dėlto finale jam nepavyko palaikyti kitų lyderių tempo ir jau įpusėjus distancijai lietuvis nuo pirmojo trejeto atsiliko penkiomis sekundėmis, taip atsisveikindamas su viltimis iškovoti olimpinį medalį.
Po finišo M.Griškonis aiškino, kad prie prasto jo pasirodymo prisidėjo prieš startą pasikeitusi vėjo kryptis, sutrukdžiusi pirmuoju taku irklavusiam lietuviui.
„Prieš pat startą pasikeitė vėjas, nes aš plaukdamas į startą, apšilinėdamas galvojau, kad turiu visai gerą taką, nes vėjas pūtė nuo mano tako į kitą pusę. Bet apšilinėjant vėjas pasikeitė ir ėmė pūsti į kitą pusę, dėl to turėjau blogiausią taką. Pradėjau dreifuoti ir negalėjau palaikyti kitų tempo. Pradžioje atsilikau ir pasivyti neturėjau šansų“, – tikino 35-erių sportininkas.
Nors medalio neužsikabino, M.Griškoniui tai yra geriausias pasiekimas vienviečių valčių kategorijoje olimpinėse žaidynėse.
Tiek 2008 m. Pekine, tiek 2012 m. Londone jis užėmė aštuntą vietą, o vienintelį olimpinį medalį iškovojo Rio de Žaneire prieš penkmetį, kai poroje su Sauliumi Ritteriu laimėjo sidabrą.
Bet nors pasiekė aukščiausią karjeros vietą vienvietėje, M.Griškoniui finalas paliko dvejopus jausmus.
„Geriausias rezultatas, bet esu nepatenkintas, nes nepadariau to, ką galėjau padaryti, man neišėjo savęs realizuoti. Ne psichologiškai, bet labiau techniškai, nes ir oro sąlygos man buvo nepalankios, – sakė lietuvis. – Bet, iš kitos pusės, esu labai patenkintas, nes tai aukščiausias mano pasiekimas vienvietėje olimpinėse žaidynėse. Vienvietėje pakliūti į finalą olimpinėse žaidynėse yra didelis pasiekimas.
Galbūt gailiuosi, kad neatvažiavau dvivietėje su Sauliumi (Ritteriu – aut. past.), nes pavasarį ruošėmės, bet mums nelabai sekėsi. Dabar labai sunku galvoti, mąstyti, nes varžybos jau baigtos. Po kovos kumščiais niekas nemosikuoja. Ir džiaugiuosi, ir esu nusivylęs šiek tiek savimi.“
Ir džiaugiuosi, ir esu nusivylęs šiek tiek savimi.
Tarp priežasčių, kodėl nepavyko pasirodyti taip, kaip norėjo, M.Griškonis priskyrė ir kitos valties faktorių – Tokijuje jis negalėjo irkluoti tos, su kuria treniravosi Lietuvoje.
„Sunku kalbėti, nes man nepavyko padaryti taip, kaip norėjau. Aš galėjau būti šeštas, bet man nepavyko suirkluoti taip techniškai, kaip norėjau. Galbūt man pamaišė ir oro sąlygos. Aš visas varžybas ieškojau savęs, nebuvo taip, kad atvažiavau būdamas garantuotas. Iš vieno etapo pereidavau į kitą, – sakė M.Griškonis. – Esu konservatyvus žmogus ir man labai sunku priprasti prie naujo inventoriaus. Pasikroviau naują valtį, visiškai neirkluotą. Bandžiau reguliuoti, ieškoti, bet vis tiek neradau to, kaip irkluodavau su sena valtimi, kurią turėjau Lietuvoje.
Mes negalėjome atsivežti tų valčių, su kuriomis treniravomės, nes prieš tris mėnesius turėjome pakrauti į konteinerį ir išsiųsti, o treniruotis Lietuvoje turėjome su kitomis. Trūko niuansų. Yra nuoskauda šiuo metu likusi. Nežinau, ar pasistengsiu tą nuoskaudą neutralizuoti. Kažko žadėti nenoriu, gyvenimas parodys.“
M.Griškonis pripažino, kad auksą laimėjęs S.Ntouskos jį nustebino, bet pridūrė, jog dar didesne staigmena jam tapo vokiečio Oliverio Zeidlerio nepatekimas į finalą.
„Labai nustebino graikas. Jis mano treniruočių partneris, su juo daug metų prasitreniravome Graikijoje pas tą patį italą trenerį, kuris treniravo ir lietuvius, ir graikus. Čia buvo jo oras, nes mes Atėnuose visą laiką irkluojame esant tokiam orui. Čia buvo jo arkliukas ir jis išnaudojo viską maksimaliai, nustebino labai stipriai, – pasakojo lietuvis. – Bet dar labiau nustebino vokietis, kuris buvo viso sezono lyderis, buvo visa galva aukštesnis ir prie idealių sąlygų būtų laimėjęs olimpines žaidynes, visi tai žino. Bet vakar jam prie dar stipresnio vėjo nepavyko patekti į finalą.
Ne visada laimi stipriausi – reikia ir sėkmės, ir oro. Vienas irkluoja prieš vėją, kitas pavėjui. Kiekvienas žmogus yra individualus, negalima visų žmonių lyginti. Gali būti toks pat pasiruošimas ar technika, bet visi esame individualūs, padaryti visiems vienodai yra labai sunku.“
M.Griškonis tik po finalo sutiko bendrauti su Lietuvos žiniasklaida – tiek po atrankos, tiek po ketvirtfinalio, tiek po pusfinalio plaukimų irkluotojas tą daryti atsisakė.
Bet po finalo lietuvis paaiškino tokį savo sprendimą atsiprašydamas žurnalistų, taip pat pasiuntė žinutę ir jauniesiems sportininkams.
„Aišku, patirties per tuos metus sukaupiau daug. Aš jau žinau, kaip elgtis prieš varžybas, kaip save nuraminti, bet vis tiek man daug nervų kainavo. Atrodo, ketvirtos mano žaidynės, tiek pasiekęs, tiek matęs, rezultatai per gyvenimą tikrai nemaži, bet daug kainavo nerimo ir prieš pusfinalį, labai nervinausi. Nors atrodo, kad patirtis didelė, bet nervai, nori nenori, išlenda, – atvirai kalbėjo M.Griškonis. – Kai pradeda rašyti šimtai žmonių su raginimais laimėti medalį, stengiausi ne visiems atrašyti, ne viską perskaityti ir stengiausi nebendrauti su žurnalistais.
Atsiprašau ir jų, kad jiems nerodžiau dėmesio ir nebendravau, nekomentavau. Prieš varžybas labai sunku man yra kažką pasakoti ar prižadėti, nes jeigu to neįvykdyčiau, būčiau nerimtas, neatsakyčiau už savo žodžius. Aš visada prieš varžybas stengiuosi užsidaryti savyje, pabūti su savimi ir daryti kaip visada. Atsiprašau žurnalistų – tikiuosi, nepykstate. Taip elgiausi per visas olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus. Nemėgstu žadėti to, ko negaliu padaryti.
Ir dar norėčiau palinkėti visiems jauniesiems sportininkams, ypač tiems, kurie važiuoja į olimpines žaidynes, pasaulio čempionatus, prieš varžybas nieko nežadėti ir nesikabinti medalių patiems. Jeigu jums kabina aplinka, draugai, kaimynai, giminės, žurnalistai ir dar jei patys kabinatės, tai tų medalių niekada nepamatysite. Tokią žinutę norėčiau pasiųsti kitiems sportininkams, kad savo svajones pasilaikykite sau ir jas realizuokite patys. O kai laimėsite, tada galėsite girtis visam pasauliui.“
Jeigu jums kabina aplinka, draugai, kaimynai, giminės, žurnalistai ir dar jei patys kabinatės, tai tų medalių niekada nepamatysite.
Tai buvo jau ketvirtos M.Griškonio olimpinės žaidynės. Kuluaruose kalbama, kad po Tokijo kovų 35-erių metų vilnietis gali baigti savo karjerą ir netgi yra įvardijamas kaip pagrindinis pretendentas užimti Lietuvos irklavimo federacijos prezidento postą.
Ar galima tikėtis, kad taip neatsitiks ir M.Griškonis dar irkluos Paryžiaus olimpinėse žaidynėse 2024-aisiais, kai lietuviui jau bus 38-eri?
„Dabar labai sunku galvoti apie Paryžių. Dar emocijos nenurimusios, reikia eiti krauti valtį, dopingo testą priduoti. Bijau kažką ir prognozuoti, nes nemėgstu prisišnekėti“, – atsargiai kalbėjo irkluotojas.
