Vaikystės draugai paniro į alkoholį ir nusikaltimus, o E.Matako išsigelbėjimu tapo plaukimas. Pasaulio ir triskart Europos žmonių su negalia plaukimo čempionas per kiekvieną treniruotę iš savęs stengiasi išspausti absoliučiai viską, rašo paralimpinio judėjimo žurnalas #ĮVEIKSAVE.
Rytoj jo laukia pirmasis startas Tokijo paralimpinėse žaidynėse. 50 metrų laisvuju stiliumi atranka vyks 3:29 val. Lietuvos laiku, o 11:57 val. numatytas rungties finalas.
Vos įšokęs į baseiną Edgaras visa, kas blaško pamiršta. Jam tampa svarbu tik tai, ką pats gali padaryti, plačiais mostais skrosdamas chloruotą vandenį.
„Ar galiu geriau, greičiau, taisyklingiau?“ – kartoja lyg užkeikimą, siekdamas tapti kone tobulas.
Ta auklėtinio savybė trenerį 32 metų Ramūną Leoną kartais nervina. Kauno plaukimo mokyklos specialistas sukandęs dantis, kad tik neleptelėtų ko nereikalinga, klauso, kaip Edgaras vėl ant savęs pyksta, jei šiandien neplaukė greičiau nei vakar.
„Aš esu lėtas“, – bamba greičiausias šių metų Europos plaukikas, o treneris jį ramina, kad taip ir turi būti.
„Edgaras iš kiekvienos treniruotės nori išspausti maksimumą, tad nuolat zirzia, kad plaukia prastai, mat vakar plaukė taip pat. Tačiau apskritai tai – itin gera savybė.
Pasitaiko sportininkų, kuriems viskas vienodai, kurie treniruojasi pilkais veidais ir tikisi rezultato. O kai plaukikas per kiekvieną treniruotę atiduoda visas jėgas, yra puiku.
Edgaras – užsispyręs, labai darbštus, žino, ko nori ir to siekia. Užsispyrimas jį ir stumia pirmyn“, – įsitikinęs R. Leonas.
Plaukimą pamėgo neiškart
Vilijampolės kiemų karuose E. Matakas stengėsi išgyventi kiekvieną dieną. Teko dalyvauti gatvės muštynėse ir ginti savo orumą. Kiekvienas žodis ten buvo svarbus, tad turėjai gerai pamąstyti prieš atverdamas burną.
Iš pradžių gatvės taisyklės atrodė savaime suprantamos, bet bręsdamas Edgaras vis aiškiau suprato, kad tos taisyklės tik sukelia daugiau problemų. Su šeima jis persikraustė į Šilainius ir mirkdamas baseine kiekvieną dieną siekė ne tapti gaujos vadeiva, o užkariauti pasaulį plaukdamas.
„Žmones sunku ištraukti iš „Slabodkės“ – dažniausiai jie prasigeria arba atsiduria kalėjime. Džiaugiuosi, kad man pavyko iš ten ištrūkti ir rasti kitą kelią“, – sakė E.Matakas.
Jo kelias – plaukimas, į kurį atėjo ankstyvojoje paauglystėje, gal dvylikos. Judrus, bet prastai matantis berniukas prieš tai išbandė lengvosios atletikos šakas. Edgarui patiko bėgti, šokti, stumti rutulį, kol pamėgino plaukimą.
Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. E. Matakas maždaug metus kankinosi baseine, kol galiausiai pateko į trenerio R. Leono rankas.
„Tai jis mane visko išmokė, – neslėpė Edgaras, – kaip taisyklingai plaukti, kaip atlikti mostus. Treneris įdėjo labai daug darbo, kad iš manęs ką nors nulipdytų.“
Tas molis, kurį gavo treneris R. Leonas, nebuvo minkštas. Atrodė, kad Edgaras per sunkus vandeniui, kad juo ne slysta, o sunkiai kapanojasi, tačiau užsispyrė abu – ir buvęs plaukikas, o tada dar jaunas treneris R. Leonas, ir kietakaktis jo auklėtinis.
„Pamatęs Edgarą nemaniau, kad jam pavyks ko nors pasiekti, – R. Leonas nevyniojo žodžių į vatą. – Būna plūdrių vaikų, kurie lengvai slysta vandeniu, o Edgaras plaukė sunkiai. Tačiau mano darbas – išmokyti technikos, tad diena po dienos dirbome, o jis vis tobulėjo.
Visi mes greiti susidaryti pirmąją nuomonę apie žmogų, bet jo darbai viską keičia. E. Matakas labai darbštus ir turi tikslą. Atrodo, viską jau gerai padaro, bet nori dar geriau. Jis nuolat klausinėja: kas blogai? Ką dar galiu pataisyti? Tai ir veda į sėkmę.“
Po žaidynių – pas naujus trenerius
Pirmoji sėkmė pridėjo motyvacijos ir atvėrė vartus į pasaulį. 17-os E.Matakas jau plaukė Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse.
Ošiant daugiatūkstantinei miniai Rio olimpiniame stadione per atidarymo ceremoniją jis nešė Lietuvos trispalvę, kurią gavo iš tuometės šalies prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų.
Trijose rungtyse plaukęs paralimpinių žaidynių debiutantas kovojo ne tik su varžovais, bet ir su jauduliu – iki tol jam neteko stovėti ant starto bokštelio, kai 18 tūkstančių žiūrovų gaudžia palaikydama paralimpietį brazilą.
„Buvo baugu“, – neslėpė E.Matakas.
S11 (visiškai nematančių sportininkų) klasėje 100 metrų laisvuoju stiliumi lietuvis užėmė 10-ąją vietą, o varžybų protokoluose buvo itin gerai įvertintas dėl reakcijos greičio atsispiriant nuo bokštelio.
50 m laisvuoju stiliumi rungtyje moksleivis pagerino ir asmeninį, ir Lietuvos rekordą (27,86 sek.) ir buvo 11-as, o 400 m laisvuoju stiliumi finale finišavo 8-as.
„Paralimpinės žaidynės – neįkainojama patirtis, ten plaukti buvo nuostabu. Rio de Žaneire net susimąsčiau, kad pasaulį užkariavau vien ten atsidurdamas.
Tačiau tuo metu mano gyvenime – ir asmeniniame, ir plaukime – vyko daug įvairių dalykų, tad jaučiausi sumišęs. Su treneriu santykiai buvo ne patys geriausi, atrodė, kad kiti žmonės bando manimi manipuliuoti, tad jaučiausi nelaimingas“, – pasakojo E.Matakas.
Galbūt žvaigždžių liga, kaip sako treneris R. Leonas, kuria susirgo jaunatviško maksimalizmo pilnas paauglys, o gal tai, kad abu dar buvo per jauni ir per karšti lėmė, jog po Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių perspektyvaus neregio plaukiko ir plaukimo grožį parodžiusio jo trenerio keliai išsiskyrė.
„Buvome du jauni karštakošiai, kurie ėmė nesuprasti vienas kito. Gal per daug laiko drauge praleisdavome, gal trūko pagarbos vieno kitam, tad atsirado trintis ir nesusikalbėjimas. Tuo metu ir aš nebuvau toks protingas, kad visiškai atsiduočiau sportui. Man rūpėjo šėlti su draugais, tad į treniruotes ateidavau nepailsėjęs, o treneris dėl to pykdavo.
Galiausiai pasijutome peržengę visas ribas ir priėmėme abipusį sprendimą skirtis, nes nuolatiniai kivirčai neduoda rezultatų“, – sakė E.Matakas.
Treneris R.Leonas nepamena visų detalių, kodėl 2016 metų lapkritį atsisveikino su paralimpinių žaidynių skonio jau ragavusiu savo auklėtiniu.
„Gal ir aš buvau pervargęs be atostogų dirbdamas dvejus metus, gal ir vienas nuo kito buvome pavargę, tad atsirado daug erzinančių dalykų, – neslėpė R.Leonas. – Kita vertus, sporte yra normalu keisti trenerius ir darbo metodus. Sportininkui tai gali tapti dideliu postūmiu.“
Globoti E.Mataką ėmėsi Ditos Kareckienės ir Pauliaus Stankevičiaus duetas.
Pirmieji metai D.Kareckienės globoje buvo nuostabūs – Edgaro rezultatai gerėjo, krito rekordai, o 2017 metų gruodį Meksikoje neregys iš Kauno tapo 50 m laisvuoju stiliumi pasaulio čempionu. Prieš tai jis dar laimėjo bronzą, plaukdamas 100 m laisvuoju stiliumi.
Tačiau po didžiausių karjeros pergalių E.Matakas krito į gilią duobę – nesisekė viskas, kad ir ką darė.
„Nesuprasdavau, kas su manimi ne taip. Gal treniravausi per daug, gal netiko kas kita, bet, kad ir kaip stengiausi, rezultatai buvo prasti. Iš Europos čempionato grįžau be apdovanojimų, o juodos mintys nedavė ramybės“, – sunkų laikotarpį prisiminė Edgaras.
Galiausiai jis ryžosi sunkiam sprendimui: padėkojo trenerei D. Kareckienei už bendrą darbą ir galimybę laimėti pasaulio čempionatą ir perėjo P. Stankevičiaus globon.
„Paulius – puikus ir atsidavęs treneris. Su juo dirbome gal net per daug ir buvo smagu, tačiau treneriui kilo rimtų asmeninių reikalų, jis patarė ieškotis naujo pagalbininko. Padėti paprašiau klubo vadovo Juozo Miliausko, o jis pasiūlė grįžti pas R. Leoną“, – sakė E.Matakas.
Rengia dideliems rezultatams
Ir E. Matakui, ir R. Leonui reikėjo laiko apsiprasti su mintimi, kad vėl dirbs drauge. Plaukikas ir treneris susėdo pasikalbėti, išsakydami savo nuogąstavimus ir lūkesčius.
R. Leonas reikalavo, kad auklėtinis visiškai atsiduotų plaukimui, per kiekvieną treniruotę nustumdamas visas problemas į šoną.
Pats Edgaras irgi troško tobulėti, tad prašė trenerio jam skirti visą dėmesį ir būti reikliam. „Norėjau, kad jis į mane žiūrėtų kaip į profesionalų sportininką“, – prisipažino E.Matakas.
Kai 2020 m. sausio pabaigoje Edgaras grįžo pas R. Leoną, šis kurį laiką atsargiai žiūrėjo į bendrą darbą, baimindamasis, kad kivirčai ir nesusikalbėjimas vėl pradės kartotis.
Tačiau atsainus paauglys jau buvo subrendęs ir surimtėjęs. Lietuvos sporto universitete Kaune jis studijavo treniravimo sistemas, o prieš paskaitas ir po jų iš visų jėgų dirbo baseine ir treniruoklių salėje.
„Mes abu su treneriu, matyt, per anksti pasiekėme aukščiausią lygį, tad nežinojome, kaip dirbti – nei buvome ten stipriausi, nei patirties turėjome, tad daug ką darėme neteisingai. Per tuos kelerius metus atskirai daug kas pasikeitė.
Pasitaiko, kad treneris R. Leonas pasako griežtesnį žodį, bet dabar dažniausiai jis stengiasi mane motyvuoti, taisyti klaidas, išspausti iš manęs visa, kas geriausia ir parengti dideliems rezultatams“, – pasakojo E. Matakas.
„Didelių rezultatų“ neprailgo laukti – šiemet gegužę Madeiroje Edgaras iškovojo Europos žmonių su negalia čempionato tris aukso medalius.
Jis triumfavo 100 m ir 50 m laisvuoju stiliumi bei 100 krūtine rungtyse.
100 m laisvuoju stiliumi atrankoje E.Matakas pasiekė asmeninį ir Lietuvos rekordą – 59,73 sek., o finale jį darsyk sudaužė, finišo link plaukdamas viesulo greičiu – 58,83 sek.
50 m laisvuoju stiliumi atrankoje jis irgi pasiekė asmeninį rekordą – 25,89 sek., o finale plaukė kiek lėčiau, bet vis tiek buvo nepralenkiamas, distanciją įveikdamas per 26,05 sek.
„Ilgai svajojau, kad laisvuoju stiliumi kada nors plaukčiau taip greitai, kaip plaukiu dabar ir tai man pavyko tik Europos čempionate. Su treneriu iki čempionato ne kartą kalbėjausi apie tai, kaip gerinti rezultatą, o treneris sakė nežinantis, ką dar su manimi padaryti, kad kaip nors „išlipčiau“ iš 26 sek., plaukdamas 50 m rungtyje.
Kai Europos čempionato atrankoje man tai pagaliau pavyko, treneris sakė iš pradžių negalėjęs tuo patikėti – manė, kad plaukiau visa sekunde lėčiau, kol galiausiai suvokė, kad vis dėlto įveikiau 26 sekundžių barjerą“, – sakė E.Matakas.
Tačiau dar metų pradžioje net 26 sek. riba Edgarui atrodė tolima. Kai vasarį per žiemos pirmenybes Klaipėdoje pirmąsyk varžydamasis su sveikaisiais 50 m laisvuoju stiliumi įveikė per 26,57 sek., atrodė, kad tai – nuostabus rezultatas.
„Pagalvojau: oho! Pasirodo, aš galiu plaukti“, – juokėsi E. Matakas. Toliau viskas tik gerėjo ir dabar Edgaras dažniausiai visada plaukia arti 26 sek. ribos, kartais ją peržengdamas ir nustebindamas net save patį.
50 m laisvuoju stiliumi bus pagrindinė E.Matako rungtis Tokijo paralimpinėse žaidynėse. 100 m laisvuoju stiliumi rungtis išbraukta iš žaidynių programos, o plaukdamas 100 m krūtine kaunietis nesijaučia tvirtai, nors šį sezoną ir turi šeštą rezultatą pasaulyje.
„Esu sprinteris, tad 50 m laisvuoju stiliumi yra mano arkliukas. O plaukiant krūtine, kaip sako treneris, Dievas man nedavė stiprių kojų. Be to, palyginti su varžovais esu neaukštas, turiu didesnę raumenų masę, todėl greičiau pavargstu. Krūtine paralimpinėse žaidynėse plauksiu tam, kad įgyčiau daugiau varžybų patirties“, – aiškino 183 cm ūgio plaukikas.
Negalia netrukdo džiaugtis gyvenimu
Edgaras jau gimė su negalia. Silpnaregis berniukas nuo vaikystės vaikščiojo pasibalnojęs nosį akiniais, o pirmokas sunkiai pritapo prie bendraamžių: per pamokas su jais nespėdavo, nes sunkiai įžiūrėjo raides ir skaičius.
Anksčiau tikėjau, kad kada nors ir vėl matysiu.
Pradėjęs mokytis specializuotame ugdymo centre Edgaras pasijuto geriau, tačiau paauglystėje jo regėjimas pradėjo dar labiau silpti, kol galiausiai E. Matakas visiškai apako dėl glaukomos – ligos, kai akies viduje padidėja spaudimas, siaurėja akiplotis ir atrofuojasi regos nervas.
„Anksčiau dar tikėjau, kad atsiras naujų gydymo metodų ir vaistų, o aš kada nors ir vėl matysiu. Bet laikui bėgant supratau, kad niekas nesikeis ir gyvensiu taip, kaip gyvenu dabar.
Man netrukdo, kad nematau. Džiaugiuosi gyvenimu, tuo, kad galiu daryti tai, kas man patinka“, – sakė E. Matakas.
Šeimoje jis – vienintelis neregys. Jaunesnės seserys ir tėvas puikiai mato, tik Edgaro motina turi bėdų dėl vienos akies lengvos formos kataraktos. Tačiau ir šią bėdą galima išspręsti operacija.
„Aklumą greičiausiai genetiškai paveldėjau iš prosenelės, kuri irgi sirgo glaukoma“, – pasakojo Edgaras.
Būdamas neregys jis prisitaikė matančiųjų pasaulyje. Baigė studijas ir svajoja kada nors dirbti treneriu – suburti pagalbininkų komandą, kuri jam padėtų treniruoti vaikus.
„Nesu tikras, ar būdamas aklas išties galėsiu dirbti treneriu, bet labai norėjau tapti diplomuotu treneriu, nes šis darbas man atrodo labai svarbus. Juk treneris jaunam sportininkui – tarsi tėvas. Jis yra jo mokytojas ir motyvatorius“, – aiškino E. Matakas.
Studijuojant LSU jam itin padėjo dėstytojai, kurie ieškojo būdų, kad neregys studentas gautų visą reikiamą informaciją, o Edgaras ir pats stengėsi neatsilikti nuo regėjimo pranašumą turinčių bendraamžių.
„Smagu, kad visos technologijos jau pritaikytos neregiams. Telefonai įgarsinti, kompiuteriai irgi turi specialias programas. Net yra žaidimų žmonėms, kurie nemato. Jei labai nori, galima visko išmokti. Kai stengiesi, neįmanomi dalykai tampa įmanomi“, – įsitikinęs Edgaras.
Jam, kaip ir visiems, taip pat pasitaiko sunkių momentų, tačiau E. Matakas nepasiduoda. Neregiui dar sunku vienam rasti parduotuvę ir apsipirkti, o vaikystės gatvėje, pasitaiko, jis atsitrenkia į stulpą, kurio vietą puikiai žino.
„Bet sunkiau prisitaikyti buvo ne man, o mano šeimai. Kita vertus, džiaugiuosi, kad ir tėvai, ir seserys su manimi elgiasi ir bendrauja lyg su matančiu žmogumi, tad jaučiuosi visavertis“, – sakė E.Matakas.
Regėjimo negalią priima ir reginčioji Edgaro draugė, apie kurią plaukikas nedaugžodžiauja – asmeninį gyvenimą slepia po devyniais užraktais. „Svarbiausia, kad ji supranta, koks svarbus man plaukimas ir kodėl privalau laikytis disciplinos“, – šyptelėjo Edgaras.
Norėtų tapti pavyzdžiu kitiems
Plaukimas tapo E. Matako atspirties tašku, siekiant ištrūkti iš kartais net žiaurios Vilijampolės gatvių mokyklos. Kasdienės treniruotės tapo rutina, o tikslas kasdien išmokti ko nors nauja ir dar labiau tobulėti – jo gyvenimo mantra.
„Sportas man padėjo daug ką įveikti, o plaukdamas jaučiu malonumą. Turiu, ką veikti, nenuobodžiauju ir nesigailiu savęs. Treneris sako, kad nuo plaukimo greičiausiai niekada nenutolsiu, nes išėjęs iš baseino toliau gyvenu plaukimu. Turiu režimą, kada keltis, kada miegoti, kada valgyti, kada mankštintis ir tuo mėgaujuosi“, – patikino Edgaras.
Jam patinka disciplina, kurią pats ir susikūrė, patinka žinojimas, ką veiks kiekvieną dieną, kiekvieną minutę. Tad net laisvalaikiu, kurio ir taip mažai turi, jis stengiasi per daug neatsipalaiduoti, o gerai pailsėti, kad būtų jėgų treniruotėms.
Karščiausią vasaros dieną į ežerą Edgaras šoka tik atsigaivinti – neplaukia tolyn, nes bijo prarasti pojūtį, kaip plaukti baseine.
„Be savikontrolės nepasieksi rezultatų“, – įsitikinęs geriausias Lietuvos neregys plaukikas.
Jis puikiai supranta, kad yra laikomas vienu iš šalies paralimpinės rinktinės lyderių ir iš jo tikimasi tik pergalių. Tačiau pats apie jas nesvajoja, nors svajoti ir itin mėgsta.
„Aš svajoju ne apie medalius, o noriu dar greičiau plaukti, kad pats būčiau patenkintas, nesvarbu, būsiu pirmas ar paskutinis. Man svarbiausia – pagerinti asmeninį rezultatą, džiaugtis galimybe plaukti ir tobulėti, įgyti patirties“, – patikino E.Matakas.
Treneris R. Leonas irgi neslepia, kad aplinkos spaudimas toks – lyg ant pečių tektų nešiotis sunkią kuprinę. Bet tas spaudimas turi ir šviesiąją pusę.
„Edgarui dabar sudaromos idealios sąlygos treniruotis. Jam nieko netrūksta“, – patikino R.Leonas.
O pats plaukikas – psichologiškai pakankamai tvirtas, kad gebėtų susitelkti tik į tai, kas nuo jo priklauso, mat, kaip sako psichologai, negali kontroliuoti, kaip plauks varžovai ar to, kokią vietą pats užimsi, tačiau gali valdyti savo mintis ir veiksmus.
„Edgaras geba susitelkti į savo judesius ir stengtis padaryti geriau. Į viską jis žiūri pakankamai ramiai“, – sakė R. Leonas.
Svajoklis plaukikas iš Kauno norėtų apkeliauti pasaulį. Nors jo nemato, bet gali ragauti, girdėti, uosti ir pamatyti jį kitų akimis. Tai – irgi nepaprastai įdomu.
Tačiau labiausiai jis svajoja palikti įspaudą žmonių su negalia sporte. Įkvėpti jaunus neregius žmones sportuoti. Rasti savo sporto šaką ir jai visiškai atsiduoti.
„Noriu tapti tuo pavyzdžiu, kuriuo visi sektų“, – prisipažino E.Matakas.
