„Šaltoka plaukti – naktį minusinė temperatūra, Senvagė užšalusi, Nevėžyje irgi nešilta“, – juokavo Ina Paipelienė.
2018 ir 2019 metais geriausia Lietuvos trenere pripažinta plaukimo specialistė stengiasi likti pozityvi, bet tai padaryti vis sunkiau.
Metų pradžia nežadėjo nieko bloga – jo auklėtinis Danas Rapšys su bendražygiais ruošėsi aukštikalnėse Tenerifėje ir iš ten išskrido namo likus porai dienų iki pirmojo koronaviruso atvejo saloje, kai ten visas viešbutis buvo uždarytas karantinui.
Klaipėdos baseine plaukikai spėjo dar kelias savaites įnirtingai pasitreniruoti. Bet kovo 13 dieną plaukė paskutinį kartą.
Paskui iš baseino vanduo buvo išleistas.
Dabar, anot I.Paipelienės, šalyje nėra nė vieno baseino, kuriame būtų leista plaukti, o elitiniams plaukikams reikalingas ne bet koks, bet 50 metrų baseinas.
„Mums reikalingi didieji baseinai, nes rengtis žaidynėms 25 metrų baseine būtų tas pats, kaip futbolininkai mačams stadione ruoštųsi krepšinio aikštelėse. Dėl kito posūkio skaičiaus tai visai kitoks plaukimas“, – aiškino I.Paipelienė.
Praėjusią savaitę plaukikai dar bandė ieškoti išeities.
Lietuvos plaukimo federacijos prezidentas Emilis Vaitkaitis vedė derybas su Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Iš pradžių ženklai buvo palankūs ir plaukikai tikėjosi sugrįžti į baseiną.
Tačiau koronaviruso užkrato protrūkis nutraukė visas viltis. Užsidarė keliai išvažiuoti į treniruočių stovyklą Turkijoje, kur neseniai treniravosi 2016 metų pasaulio čempionatas trumpajame baseine Simonas Bilis, dabar jau grįžęs į tėvynę ir esantis karantine.
„Mes bandėme, – pripažino I.Paipelienė, apgalvojusi įvairias galimybes, kaip tęsti pasirengimą žaidynėms. – Tačiau niekas nenori prisiimti atsakomybės.
Visi baseinai uždaryti, iš kai kurių išleistas vanduo. Apmaudu, kad neturime valstybinės sporto bazės.
Pavyzdžiui, Italijoje, kur padėtis dėl viruso itin prasta, plaukikai vis tiek turi galimybes plaukti. Tai – valstybinės bazės, sportininkai ten nuvyksta, niekas kitas neįeina, atletai iš ten neišeina. Tačiau ten jie gali dirbti.
O mes – ne. Kaip tame posakyje: skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas.“
Plaukikai skaičiuoja laiką tarsi ant kranto išmesta žuvis.
Europos ir pasaulio pirmenybių prizininkas Giedrius Titenis ir Deividas Margevičius laksto krosus Kaune.
Europos žaidynių čempionas Andrius Šidlauskas mankštinasi prie savo tėvų namo Panevėžyje.
O ryškiausia pastarųjų metų šalies plaukimo žvaigždė D.Rapšys gyvena bute, kur erdvės yra tik tiek, kad atliktų sveikatinimo pratimus, bet ne daugiau.
Geriausiam šalies 2019 metų sportininkui sausumoje dar blogiau – jis net bėgioti ilgų nuotolių lauke negali dėl pėdų struktūros.
„Visas ketverių metų darbas griūna, – apgailestavo D.Rapšio trenerė I.Paipelienė. – Kol kas dar nėra galutinai sugriuvę, nes buvome atlikę labai gerą įdirbį.
Dano įdirbis buvo geriausias iš visų, bet dėl ilgų nuotolių plaukimo jam ir reikalingiausi tvirčiausi pasirengimo pamatai.
Jei dar negalėtume plaukti savaitę būtų dar dar. Bet jei dar kelios savaitės taip, – nebeliktų prasmės. Vėl reikėtų ne mažiau nei pusės metų pasirengimo, kad galėtų parodyti rezultatus.
Bėgioti krosus galima, bet, jei nori važiuoti į olimpines žaidynes plaukti, per pratybas reikia plaukti.“
Plaukikai dar nenuleido rankų, bet įtemptai stebi padėtį.
JAV plaukimo bendruomenė viena pirmųjų paskelbė, kad nestartuos olimpinėse žaidynėse, jei jos vyks numatytomis datomis, t. y. liepos 24 – rugpjūčio 9 dienomis.
Ko prašytų Lietuvos plaukikai, jei galėtų?
„Sunku pasakyti, nes padėtis dėl viruso labai greitai keičiasi, – sakė I.Paipelienė. – Ne vienas iš mūsų prieš porą savaičių situacijos dar nevertino labai rimtai.
Bet padėtis taip greitai pasikeitė, regis, iš užsienio grįžę lietuviai yra tokie neatsakingi, nevertina vietinių, negerbia mūsų medikų. Užsienyje ne vienas keiksnoja mūsų medicinos sistemą, bet kažkodėl ten nesigydo ir dabar atvažiuoja čia.
Mes galime daug ką siūlyti, bet kiek truks karantinas niekas nežino.
Turbūt būtų geriausia, jei olimpines žaidynes vyktų po metų.
Mes – plaukikai, žaidynėms dėliojome žingsnius ketverius metus. Kai baigėsi olimpinės žaidynės, nusibraižėme ką darysime pirmaisiais metais, antraisiais, trečiais ir olimpiniais metais.
Vis dėlto žaidynių nukėlimas dar kitiems metams nebūtų didelė bėda. Tai geriau nei važiuoti nepasirengus.
Galbūt kažkam tiktų nuvažiuoti, sudalyvauti, paturistauti. Tačiau ne Danui. Jam važiuoti į Tokiją nepasiruošus nebūtų jokios prasmės.“
