– Kaip jaučiatės gavusios tokį įvertinimą iš žurnalistų? Dalis sportininkų nėra teigiamai nusiteikę jų atžvilgiu. Ar neatrodo, kad viena ranka muša, o kita – glosto? – paklausė 15min.lt M.Valčiukaitės ir D.Vištartaitės.
D. Vištartaitė: Iš tikrųjų, manau, kad žurnalistų rengiami apdovanojimai yra objektyvesni nei žiūrovų. Žurnalistai žino ir iškovotų medalių skaičių, ir jų prasmę, o paprasti žmonės vertina kitaip. Kartais nesvarbu net kas tame straipsnyje parašyta, kokie pasiekimai – svarbu nuotrauka. Jei joje krepšininkai ar Rūta Meilutytė – tai žmonėms jau yra gerai (šypsosi). Aišku, mes tai puikiai suprantame, tačiau norisi būti teisingai įvertintomis, o šį kartą, manau, taip ir atsitiko (juokiasi).
– Metų komandos nominacijoje nurungėte net vyrų krepšinio rinktinę, ką jums tai reiškia?
M.Valčiukaitė: Šiais metais mūsų rezultatai buvo tikrai geresni. Mes tapome ir pasaulio, ir Europos čempionėmis, o krepšininkai iškovojo tik Europos sidabrą. Manau, esame įvertintos sąžiningai.
– Kokie kitų metų planai? Ar pačių sau iškelta kartelė neslegia?
D.Vištartaitė: Dabar treniruojamės, šis procesas niekada nenutrūksta, tik būna intensyvus arba ne. Kovo mėnesį Australijoje vyks pirmasis pasaulio taurės atrankos etapas, tačiau ar dalyvausime ten – nežinia. Visų pirma, jis prasideda labai anksti ir rizikinga nukrypti nuo treniruočių tvarkaraščio, „išsiderinti“, o antra – vykti reiktų labai toli.
M.Valčiukaitė: Kažkiek spaudimo jaučiame. Tačiau viena kitai pasižadėjome visose varžybose kovoti iki galo, taip ir darysime. Manau, svarbiausias laukiantis startas – olimpiada. Turime gerai pasirodyti ten.
D.Vištartaitė Aš tikiu, kad mes dar neišeikvojome visų savo galimybių. Galima sakyti, kad ką tik susėdome į vieną valtį ir dar daug dalykų galima taisyti bei gerinti. Tai, ką parodome dabar – nėra riba, nei mano, nei mūsų galimybių.
– Apžvelgus nominacijas, ar galėtumėt pasakyti, kad kurių nors sportininkų pritrūko, kuriuos galėtumėt įtraukti?
D.Vištartaitė Mes galvojome apie tai. Jei kalbėtume apie Metų komandos rinkimus, manau, mūsų irkluotojai Rolandas Maščinskas ir Saulius Ritteris galbūt buvo vertesni antros vietos. Jokiu būdu nenoriu nuvertinti krepšininkų, tačiau minėti irkluotojai šiemet turėjo daugiau pasiekimų.
– Ar jums kaip sportininkėms yra skaudu, kad krepšinis Lietuvoje taip šlovinamas? Kai jūs grįžtate su auksu, oro uoste toli gražu pasitinka ne tiek žmonių kaip krepšininkus su sidabru.
M.Valčiukaitė: Manau, kad aplinkiniai apie tai pagalvoja dažniau negu mes pačios. Pasitinka ir mus, aišku, mažiau žmonių. Galbūt, jeigu taip bus ir ateityje, bus didesnė nuoskauda. Tačiau, manau, kad dabar jau ir kitos sporto šakos veržiasi iš krepšinio šešėlio. Ateis laikas ir, galbūt, tos sporto šakos bus lygiavertės.
