2019-aisiais panevėžietis savo medalių kraitį papildė 14 auksinių ir 4 sidabriniais apdovanojimais bei antra vieta bendroje FINA pasaulio taurės sezono įskaitoje.
Be to, planetos pirmenybėse ilgajame baseine Danas užėmė ketvirtą vietą bei jau yra įvykdęs net trijų asmeninių rungčių olimpinius normatyvus ir vieną kartu su Lietuvos vyrų 4×100 m kombinuotos estafetės komanda.
Metus D.Rapšys užbaigė fantastiškai. Europos čempionate trumpajame baseine panevėžietis triumfavo 200 ir 400 metrų laisvuoju stiliumi rungtyse.
Šį sezoną kiek tamsesnėmis spalvomis paženklino Pietų Korėjoje vykusio pasaulio čempionato akimirka, kuomet D.Rapšys vos krustelėjo prieš startą 200 metrų laisvuoju stiliumi rungtyje.
Jei ne tas judesys, panevėžietis prieš 2019-ųjų pasiekimų dar būtų pridėjęs pasaulio čempiono auksą, bet tai neįvyko.
Tačiau joks neleistinas judesėlis nenubraukė to, ką D.Rapšys pasiekė šiais metais. O ir statulėlę antradienį gavo ne tik jis, bet ir trenerė Ina Paipelienė.
„Nerealus jausmas yra stovėti prieš tiek žmonių, žinoti, kad tauta palaiko ir pasitiki manimi. Tai yra nerealus jausmas. Kaip ir minėjau, be savo komandos nebūčiau nieko pasiekęs. Ne mes vieni esame sportininkai ir ne mes vieni dirbame savo darbą. Laimime tik todėl, kad mus supa žmonės ir mus palaiko“, – po apdovanojimų ceremonijos su statulėle rankoje kalbėjo D.Rapšys.
Tai yra nerealus jausmas
– Metai, sunkiausi karjeroje, bet vertingiausi pergalėmis?
– Taip, metai labai sunkūs. Buvo ir tų pergalių, ir sezonas buvo sunkus, bet, kai stovi čia… Sezono galas, metų pabaiga. Atrodo, kad žmonės tavimi pasitikėjo, viskas nueina ir motyvuoja dar labiau dirbti kitais metais.
– Kuris šių metų startas įsiminė labiausiai?
– Aš manau, kad dabar, kai vyko Europos čempionate ir laimėjau 400 metrų laisvu stiliumi rungtyje. Laikas buvo puikus – beveik sekundė nuo pasaulio rekordo, tas labai motyvuoja.
– Ko sau palinkėtumėte kitais metais?
– Sau palinkėčiau tik sveikatos, nes, jei bus sveikata, bus viskas. Mes be sveikatos negalėtume tiek daug padaryti. Jei bus sveikata, stengsimės kaip galim ir sieksim aukščiausių tikslų.
– Ar pats už save būtumėte balsavęs šituose rinkimuose?
– Nežinau, ar būčiau už save balsavęs. Kiekvienas sportininkas yra tikrasis, pats stipriausias sportininkas viduje. Aš manau, kad viduje mes esame patys geriausi. Čia yra tik statulėlė, tik apdovanojimas, bet kiekvienas mes kovojame, stengiamės ir manau, kad dar ne vienas čia užlips.
Čia yra tik statulėlė, tik apdovanojimas
– Laura Asadauskaitė pasisakė apie valdžios požiūrį, pats tikriausiai irgi turite nuomonę?
– Nežinau, kiek mum yra žadėta, prižadėta ir su baseinais, ir su viskuo. Jei atvirai, aš nelabai tikiu, kad kada nors bus tas baseinas. Aš tiesiog paleidžiu tą mintį, einu savo keliu ir darau tai, ką moku geriausiai. Tikrai nesistengiu apie tai galvoti, nemanau, kad tai reikšminga yra.
– Tai liūdina?
– Matot, tas liūdina yra metai iš metų. Jau kai vaikas buvau tą pačią dainelę girdėjau. Praėjo tiek metų, stoviu čia ir viskas tas pats. Nelabai tikiu, tiesiog darau, ką galiu.
Jau kai vaikas buvau tą pačią dainelę girdėjau
– Kiek dar prisimenate tą judesį Pietų Korėjoje, kuris kainavo aukso medalį pasaulio čempionate?
– Na, čia visi manęs to paties klausia. Net per Europos čempionatą po starto klausė. Reikia tai priimti. Visko atsitinka gyvenime, visko būna, aš iki šios akimirkos negaliu paaiškinti, kodėl sukrutėjau prieš startą. Ar tai įtampa buvo, ar nerimas, pats nesupratau.
Bet... Aš vis tiek padariau tą rezultatą, aš jį užfiksavau, žinau, kad tikrai buvau pirmas. O kas buvo po to – aš nežiūrėjau. Gal tai paskui mane motyvavo kitose varžybose, pasaulio taurėje aš tą rezultatą dar pagerinau. Gal turėjau pralaimėti, kad pasiekčiau dar daugiau. Manau, kad visi sportininkai turėtų negalvoti, kad yra kažkokie limitai.