Įprastą darbo dieną Šveicarijoje Artūras Seja turi gerai paskaičiuoti minutes.
Laisvo laiko tiek mažai, kad ir pokalbis neturi būti ilgas, nes per valandą dar reikia ir papietauti.
Tačiau A.Seja atrodo laimingas, nors darbų krūvis Alpių kalnų pašonėje didelis, o ten jis nuvyko po šimtais treniruočių paženklinto sezono finišo pasaulio čempionate Duisburge (Vokietija).
Šiemet pirmąjį karjeros auksą 200 m baidarių sprinto asmeninėse varžybose bei olimpinį bilietą keturviete iškovojęs baidarininkas per metus sportui skiria 11 mėnesių, o dvyliktą mėnesį leidžia skindamas vynuoges.
Darbo daug, bet galva ilsisi, – sako A.Seja.
„Sezonas pasibaigė ir atėjo atostogų metas. Tad atostogauti, o kartu ir pinigėlių užsidirbti po sezono atvažiavau į Šveicariją, – interviu 15min pasakojo A.Seja. – Galva pailsi, nes tai – kitas darbas, kita veikla, kurioje nėra tokio spaudimo kaip sportuojant ir laukiant sezono varžybų. Fizinis intensyvumas ne toks aukštas kaip treniruotėse, bet pavargstu, nes iki vėlumos būnu ant kojų – nuo 7-ių ryte iki 20 ar 21 val. vakaro. Laisvo laiko nedaug, įprastai grįžęs pasigaminu maisto kitai dienai ir griūnu į lovą. O kitą dieną – viskas kartojasi.
Anksčiau yra buvę porą kartų, kai sezonas užsitęsė, supratau, kad per porą savaičių sutvarkau savo reikalus namie, o tada pradedu galvoti, ką veikti – treniruotis dar nebūna prasmės, atostogų kelionėms irgi reikia pinigėlių. O čia kartais po darbų Šveicarijoje dar galiu sau leisti kažkur kitur nuvykti.“
Vynuogyne skamba: „Champion, champion!“
Darbo vieta Šveicarijos vynuogyne yra tarsi paveldėta iš kitų tituluotų Lietuvos irkluotojų.
Akademinio irklavimo meistrai Mindaugas Griškonis ir Saulius Ritteris, dabar vadovaujantys irklavimo federacijai, savo karjeros pradžioje prieš 15–20 metų, kai buvo menkiau finansuojami sporte, irgi darbavosi tame pačiame vynuogyne.
Iš Visagino kilęs A.Seja irgi pirmą kartą Šveicarijoje atsidūrė jaunystėje.
„Tai jau gal aštuntas kartas. Pradėjau dar po 11 klasės mokykloje. Anksčiau reikėdavo užsidirbti sportui ir gyvenimui, o dabar – tai labiau papildomas uždarbis“, – sakė jis.
Iš pradžių vykdavęs su savo 8 metais vyresniu broliu, A.Seja kartais pasikviečia kokį vieną bičiulį ar giminaitį, bet visų norinčių į draugiją imti negali.
Nors vynuogyne darbuojasi apie 40 žmonių, savininkai labiausiai laukia jiems pažįstamo baidarininko, nes jį pažįsta, stebi sportinę karjerą ir palaiko jį. „Jie apsidžiaugia, kai atvažiuoju, kasmet manęs laukia. O aš žinau, kad man nereikės prašytis, nors darbuotojų skaičius yra limituotas – kartais ir mano draugai nori važiuoti, bet laisvų vietų beveik nėra“, – pasakojo A.Seja.
Į baidarių elitą jis įsiveržė 2018 metais, kai iškovojo sidabro medalius pasaulio ir Europos pirmenybėse bei tapo žinomas Lietuvoje.
Šveicarijoje jo darbo aplinkoje žmonės pasikeičia, tad kasmet atsiranda nustebusių, jog greta darbuojasi tituluotas atletas.
„Labai nustemba. Girdžiu kone kasdien skambant: „O champion, champion!“ – šyptelėjo A.Seja. – Kartais nesijaučiu dėl to patogiai, tad pats nesiafišuoju.
Bet visi viską žino. Dirbu kaimelyje, tad visi būna girdėję, kad pas savininką atvažiuoja čempionas ar būsimas olimpinių žaidynių dalyvis.“
Dalyvauja vyno gamybos procese
Vynuogyne baidarininkas nesikrato įvairių darbų.
„Aplinkui – vynuogynai. Darbdaviai gamina vyną, tad mes renkame vynuoges į dėžes maždaug iki 17 val. vakaro, o tada dar papildomai dirbu vyninėje – ten yra įvairių darbų, dalyvauju vyno gaminimo procese. Vynuogių kekės keliauja į sistemą, kuri paskirsto – iš vienų spaudžiamos sultys, vėliau jas reikia perpilti į statinę.
Gaminame daug tonų, tad daug kur reikia padėti“, – pasakojo A.Seja.
Laisvo laiko jis turi savaitgaliais, bet ir tada neguli vienoje vietoje.
„Savaitgaliais įprastai vaikštau po kalnus ir tyrinėju kitas gražias Šveicarijos vietas“, – sakė baidarininkas.
Ar atvyktų darbuotis į vynuogyną, jei būtų geriau finansuojamas Lietuvoje?
„Gal atvažiuočiau ne dirbti, o atostogauti į Šveicariją, – sakė A.Seja. – Viskas gal būtų kitaip, bet mes nesame kaip aukščiausio lygio krepšininkai, kurie uždirba daugiau ir gali ilsėtis kitaip. Vis tik norisi užsitikrinti ir savo poreikiams – užsidirbti butui, padėti pamatus tolimesniam gyvenimui. Mes iš sporto milijonų negauname, tad reikia išnaudoti laisvą laiką naudingai.“
Vienas geriausių sezonų
Šis sezonas yra toks, per kurį atrodo, kad pastangos atsiperka.
Po sidabrinio proveržio 2018 metais, A.Seja Europos pirmenybių sidabrą laimėjo ir 2021 metais, o pernai iškovojo Europos čempionato bronzą.
Šįkart pasaulio čempionatas atnešė dvigubą sėkmę, nes prie aukso 200 m vienvietėje baidarėje buvo ir keturvietės užimta šešta vieta, atvėrusi duris į 2024 metų Paryžiaus olimpines žaidynes.
„Vienas sėkmingiausių sezonų, – linktelėjo A.Seja. – 2018 metais irgi buvo labai geras. Galbūt ir kiti metai būtų sėkmingesni, bet nutiko pandemija, čempionatų sumažėjo, o tada vieneriose varžybose nebūtinai pavyksta laimėti, nors visus metus arei dėl jų.
Bet šie metai geri. Dirbome labai daug, buvome susitelkę olimpinei atrankai, buvo įdėta daug pastangų. O kai ilgai ir daug stengiesi, rezultatas vieną dieną ateina.“
Duisburge A.Sejai pavyko įvykdyti du tikslus, nors irklavimas vienvietėje ir keturvietėje labai skiriasi, o retas kuris kitas irkluotojas taikosi į prizus dviejuose įgulose.
Vienvietėje jis yra vienišas karys 200 m distancijoje, o keturvietėje iriantis 500 m reikia derintis prie komandos – negali rauti iš visų jėgų, nes jas reikia padalyti išmintingai ir žinoti, kad baterijų užteks ir finišuojant, kai iš nuovargio pradeda temti akyse.
„Vienvietėje esu atsakingas už save vieną, aš pats viską kontroliuoju. Žinau, kada turiu pridėti greičio, o kada turiu kiek nusiraminti distancijoje. O keturvietėje kiekvienam tenka po 25 proc. indėlio. Jaučiuosi visiškai kitaip, – pasakojo A.Seja. – Keturvietėje turi dirbti maksimaliai, bet negaliu užkelti pernelyg tempo, turiu lygiuotis į priekyje manęs irkluojančius sportininkus. Be to, ir distancija ilgesnė, tad daugiau reikia ir įdėti, nors sunkiausi yriai būna iš pradžių, paskui jie tampa lengvesni . Vis dėlto, keturviete irkluoji ilgiau, tad turi būti pasirengęs.“
Lietuvos baidarininkų keturvietė, sudaryta iš brolių Simono ir Mindaugo Maldonių, Igno Navakausko ir A.Sejos, pirmą kartą per šio sporto istoriją laimėjo olimpinį kelialapį.
Skirtingos ryškios asmenybės, visi nemažai pasiekę ir irdamiesi po vieną, pasiskirstė vaidmenimis. Bendražygiai A.Seją vadina įgulos varikliu.
„Su Ignu turime taip padaryti, kad mūsų pakeltą maksimalų tempą galėtų toliau laikyti pirmas irkluojantis, kuris jau diktuoja tempą ir bando išlaikyti jį iki pabaigos. O mes turime prisitaikyti ir dirbti“, – aiškino A.Seja.
Per treniruotes komandos draugai pažįsta A.Seją kaip tą, kuris paragins ir motyvuos dirbti dar aktyviau.
„Turime atsiduoti maksimaliai. Šie ir kiti metai mums labai svarbūs, turime kone aukoti savo gyvenimus ir atiduoti save sportui.
Būna sunkių dienų, noras nuslopsta, bet draugai žino, kad tada aš raginsiu paspausti dar ir dar“, – kalbėjo A.Seja.
Pasaulio čempionate 200 m vienviete auksas laimėtas neolimpinėje distancijoje, o keturvietės šeštoji vieta leis jam pirmą kartą debiutuoti olimpinėse žaidynėse. Prieš Tokijo žaidynes A.Seja irgi buvo arti olimpiados, bet konkurencinėje kovoje vienvietėje nusileido M.Maldoniui, kuris vienintelis iš visos Lietuvos baidarių ir kanojų rinktinės tada pateko į olimpines žaidynes.
Duisburge įvykdyti tikslai A.Sejai yra sunkiai pasveriami.
„Tai dvi atskiros istorijos. Sprinto auksas – mano svajonė, iki tol nebuvau laimėjęs tokio titulo, tad norą laimėti visada jaučiau nepaisant rungties statuso – anksčiau 200 m buvo olimpinė rungtis, paskui tapo neolimpinė, bet kas žino, kaip bus vėliau? Po olimpinių žaidynių politika kartais keičiasi, – kalbėjo A.Seja. – Pasaulio čempionate vieni rengėsi tik sprintui, kiti tik keturvietės varžyboms, o aš turėjau du prioritetus.
Keturvietė irgi labai svarbi, nes žinojau, kad tai vienintelis šansas patekti į olimpines žaidynes per ketverius metus atrankoje. Tad atsakomybė – milžiniška.
Mes gerai susivaldėme, atrankos, pusfinalio varžybose, o finale buvome šešti. Pasiekėme savo tikslą pasaulio čempionate. Mačiau kitų olimpinio kelialapio neiškovojusių atletų akyse ašaras – gerai įsivaizduoju, kas būna, kai ne vienerius, o ketverius metus rengiesi, o svarbiausiose atrankos varžybose nepavyksta. Atrodo, kad gyvenimas sugriūna. Bet visko pasitaiko.“
Įtampos per varžybas būna daug, nes prieš jas būna įdėta itin daug triūso pratybose.
Komandinio sporto atstovai įprastai treniruojasi po kartą per dieną, o baidarių ir kanojų sporte įprastai rengiamos trys treniruotės per dieną.
Įprastai rytas prasideda pusantros valandos treniruote, kurioje telpa apšilimas sausumoje ir irklavimas, tada popiet antra treniruotė ir vėl pusantros valandos irklavimas, o išlipę iš baidarės atletai dar eina į treniruoklių salę.
„Treniruotės neilgos, bet jos trys ir labai intensyvios – nepaprastos. Mūsų sporte labai daug ištvermės ir kentėjimo. Negali ateiti į salę, daryti pratimus ir numesti, kai tampa sunku – ne, kaip tik, kai prasideda sunkumas, tada ir yra pats darbas. Reikia iškentėti“, – pažymėjo A.Seja.
Pasaulio čempionate pasiekti rezultatai padėjo baidarininkams ketveriems metams užsitikrinti valstybinę stipendiją, kokias gauna elitiniai atletai, pavyzdžiui, Lietuvos krepšininkai, užėmę šeštą vietą pasaulio krepšinio čempionate.
„Jei rezultatas būtų prastesnis, reiktų siekti aukštumų kasmet, o sporte juk visko būna – gali susirgti, patirti traumą, o dar kai keturvietėje, tai trys gali būti pasiruošę labai gerai, bet ketvirtam kas nors nesusiklostys, ir visa komanda gali netekti finansavimo. O tada gali ateiti ir karjeros pabaiga. Reikėtų važiuoti dirbti į Šveicariją ne mėnesiui, o kur kas ilgesniam laikui, kad save aprūpinčiau“, – dėstė A.Seja.
Dabar Šveicarijoje jis suplanavęs padirbėti mėnesį. Kai grįš į Lietuvą, iškart planuoja pradėti sportuoti ir ruoštis kitų metų startams. Iš pradžių lauks įvadinės treniruotės: bėgimas, plaukimas, sporto salė, o vėliau bus pereita prie irklavimo. Gruodžio pradžioje laukia pirmoji stovykla užsienyje.
„Tiesa, jei nukris porą dienų poilsio, gal dar išskrisiu paatostogauti – bet dar neapsisprendžiau“, – sakė A.Seja.
Kiti metai bus ypatingi dėl olimpinių žaidynių. Paryžiuje vyksiančių liepos 26 - rugpjūčio 11 dieną.
Akademiniame irklavime lietuviai yra nuraškę daugiau apdovanojimų, o baidarių ir kanojų irklavime iki šiol vienintelius olimpinius medalius yra laimėję Aurimas Lankas ir Edvinas Ramanauskas, 2016 m. Rio de Žaneire dviviete baidare nusiyrę ant bronzinės pakylos.
Pasaulio čempionate rugpjūtį olimpinį bilietą iškovojo ir dviviečių baidarių 500 m varžybose startavę M.Maldonis ir Andrejus Olijnikas užėmė 7 vietą, o kitų metų pavasarį atrankoje Vengrijoje dviviečių kanojų 500 m distancijoje savo šansą dar gaudys Henrikas Žustautas ir Vadimas Korobovas, šių metų pasaulio čempionate likę 13-oje vietoje.
Baidarių keturvietės vyrai atrodo stiprūs individualiai ir jau pakankamai susigroję, kad galėtų patriukšmauti varžybose Paryžiuje.
„Kelti tikslą būtina, bet atvažiavus į olimpines žaidynes svarbu savęs neperspausti ir eiti žingsnis po žingsnio – pirmiausia įveikti atrankos etapą, tada pusfinalis, ir taip žiūrėti žingsnis po žingsnio, – sakė A.Seja. – Negali perspausti ir galvoti, kad tai – pasaulio pabaiga. Nes ko bijai, dažnai ir nutinka. Karjera dar nebaigta, svarbūs bus ir pasaulio bei Europos čempionatai. Gali spausti save per treniruotes, bet svarbiausiose varžybose kaip tik turi išmokti atsipalaiduoti bei pabandyti pagauti malonumą iš irklavimo, plaukimo greičio bei viso renginio. Kam tai pavyksta, dažniausiai ir laimi.“
