Negalima pamiršti J.Jefimovos dopingo istorijų, bet charizmatiškumo ir plaukimo krūtine greičio iš jos neatimsi.
Rusijos 26 metų plaukikė interviu sport24.ru pasakojo apie savo karjeros pradžią ir daug kitų plaukimo užkulisių, apie kuriuos ne taip dažnai prabyla plaukimo žvaigždės.
Apie santykius su tėvu. Problemų būta vaikystėje. Buvo ypač sunku, aš tiesiog krausčiausi iš proto. Lyg ir norisi būti normaliu vaiku, bet tėtis yra treneris. Mūsų santykiai buvo tokie, kad per treniruotes aš į jį kreipiausi vardu ir tėvavardžiu: Andrejau Michailovičiau. Tiesa, tai liko iki šiol. Mano tėvas negirdi, kai vadinu jį „tėčiu“. Namie tai jau „tėtis“ - ten viskas normalu.
Tačiau buvo labai sunku: tėvas sukūrė sportinę klasę, kur pradėjau mokytis. Jis mane pateikė klasiokams kaip pavyzdį, juk aš daug ką mokėjau. Buvo pykčių ir isterijų. Aš galvojau: Štai kitiems vaikams taip puiku – jie pasitreniruoja porą valandų ir išeina, jų galvos laisvos. O man tėvas aiškindavo prieš treniruotes ir po jų.
Iš kitos pusės, tėvas man kalbėdavo apie olimpiadą. Pamenu, kad einu su dviračiu, o jis planuoja, po kiek metų pasieksiu pirmąjį suaugusiųjų sporto laipsnį, po kiek - meistro, kada važiuosiu į pirmąsias olimpines žaidynes, kada į antrąsias. Bet tėvas nesitikėjo, kad bus ir trečiosios. Tuo labiau ketvirtosios, kurioms dabar ruošiamės.
Kai perėjau pas Iriną Viatčaniną ir skambindavau tėčiui pasiskųsti, kaip man sunku, o jis sakė: „Taip ir turi būti“. Kažkurį kartą pasakiau jam, kad nepamirštu, kad dabar turiu kitą trenerį, o man reikia tėčio. Ir tada mūsų santykiai pasikeitė, pasidarė lengviau.
Dabar tėtis plėšosi: žino, kad yra mano treneris, bet tuo pačiu ir tėvas. O ir aš suaugau. Man atrodo, kad jis kaskart kankinasi, kai krauna man sunkias treniruotes. Man net draugai pasakojo, kaip jis skundžiasi: „Nežinau, ką daryti. Suprantu, kad ji pavargo, bet juk reikia dirbti." Turbūt tėvui dabar sunkiau nei vaikystėje.
Apie sunkią vaikystę. Iš pradžių mokiausi sportinėje klasėje, paskui pervažiavau į internatą. Taip kad visą laiką treniravausi ir retai eidavau į diskotekas. Dabar galiu sau leisti per savaitgalius pasimatyti su draugais, bet anksčiau to nebuvo.
Būdama 16-os norėjau mesti plaukimą dėl sunkių treniruočių ir emocinės naštos. Bet Amerikoje buvo kitoks požiūris: treneris turi išmokyti tave mėgautis procesu, o ne žudyti baseine. Tai yra, gali treniruotis po 8 km dukart per dieną, paskui eiti į salę, viskas bus sunku ir blogai, bet jei tarp to pasitaikys viena žaisminga treniruotė, bus daug lengviau. Tada žinai, kas savaitės viduryje laukia kažkas linksmo, tad iš tiesų būna lengviau.
Kažkada tėvas stebėjo mano treniruotes Los Andžele, mums buvo sunkus laikotarpis, susikaupė sunkių treniruočių. Tada treneris davė mums didelį pripūstą fitneso kamuolį. 15-20 minučių mes juokėmės ir lipome ant kamuolio, smaginomės. Visi užsimiršo, mintys persijungė. Taip, mes pavargome, bet to nesijautė, nes viskas priklauso nuo galvos, mintyse lieka pastarieji pratimai.
Apie Kaliforniją. Žinoma, kad treniruotės JAV ir Rusijoje labai skiriasi. Kalifornijoje saulė, atviras baseinas. Tai iškart pozityvu. Treneriai, žmonės į baseiną ateina ne tokie kaip pas mus. Pas mus visi liūdni, ateina į baseiną, kur viskas pilka ir blogai. Ir taip sunku, o dar treniruotis reikia.
Be to, pas mus vienas treneris dirba su trimis sportininkais, o ten komandinė sistema – po 70 žmonių kartu plaukioja. Gali kartais ateiti pavargęs, bet tave kažkas aplenkia, užsivedi ir dirbti aktyviau.
Apie baseiną ir jūrą. „Man patinka jūra, bet ten ne plaukioju, o maudausi.“
Apie norą pasipuošti. „Man užtenka pasirodyti su maudynių kostiumėliu.“
Apie kilometrus. Šiuo momentu plaukiu po 5-5,8 km per dieną, ne daugiau 6 km. Anksčiau plaukiau po 10 km, per dvi treniruotes per dieną. Maksimalios apimtys buvo 12,7 km per vieną treniruotę, per antrąją – 10 km, be to, dar salėje 2,5 valandos.
Salėje irgi dirbu būtinai. Nebūtinai dirbti su svoriais, aš jau seniai jų atsisakiau, dabar atlieku tik specifinius pratimus. Nedaug, bet su griežta kontrole. Daugiausiai mankštinuosi su gumomis, be to, pritūpimai be svorio, lengvi šuoliukai. Tačiau plaukimas – labai gerai. Neprofesionalus gydo, patiesina nugarą.
Apie plaukikių problemas perkant rūbus. „Taip, visada yra bėdų. Mano pečiai – platūs, krūtinė ištreniruota. Užsivelki džinsus, bet tai kažkur stringa, tai kažkur per platu. Su sukniomis ir marškinėliais tas pats: per pečius viskas per ankšta, o per taliją – per dideli. Taip kad perku didesnio dydžio ir tada užsiuvu.
Apie daugybę plaukimo kepurėlių. Aš turiu apie 20. Tačiau yra firminė rožinė kepurėlė. Man kartais jas pristato dideliais kiekiais, bet taip jas ir išdalinu dovanoms. O žmonės įsižeidžia, kad mažai jų duodu.
Apie plaukikių plaukų problemas dėl chloro. Oda ir plaukai stipriai išsausėja. Po treniruotės eini į dušą ir delnais tepiesi kremu.
Apie kojų mostus plaukiant krūtine. Kiekvienas būdas turi savas taisykles. Krūtine plauki kaip varlytė, bet po posūkio galima vieną kartą suplakti kojomis delfinu. Jei du, - diskvalifikuoja.
Apie plaukimą, kai nelieka jėgų. Tokiais momentais aš jau apie nieką negalvoju, protas atsijungia. Dirba tik raumenų atmintis, aš tiesiog plaukiu. Kartais galvoju „dar truputį, dar truputį“, bet šiaip protas atsijungia.
Apie plaukikes didele krūtine. „Profesionalių plaukikių nėra. Bet yra draugių, kurios anksčiau plaukiojo, ne aukštu lygiu. Bendrai visų yra 2-3 dydis, o tai plaukime normalu. Bet plaukimo kostiumėliai labai suspaudžia, į juos sunku įlįsti. Jie gaminami iš tokios medžiagos, kuri padeda išsilaikyti ant vandens. Medžiagai yra reikalavimai. 2009 metais buvo gaminami superkostiumai, visi pradėjo gerinti pasaulio rekordus. Rezultatus pradėjo lemti ne treniruotės ar talentas, o kostiumai.
Pamenu pati save: man tas kostiumas iškart nelipo, aš dažnai plaukiau su paprastu, bet treneris vertė vilktis super kostiumą net per treniruotes. Man net teko kelis kilogramus pridėti, kad geriau tikčiau tam plaukimo rūbui.
Apie švilpimą Rio tribūnose. Dažniausiai, kai man nutinka kokių problemų, tai mane labai motyvuoja. Tačiau, jei atvirai, aš labai nuo visko pavargau. Mano tėtis turi bėdą: jis vis šiek tiek painioja startų laiką. Aš ateinu įsitikinusi, kad startas už dviejų valandų, o jis man sako, kad plauksiu po 10-15 minučių. O juk reikia apšilti, persirengti, pasiruošti. Man yra buvę, kad ir likus 5 minutėms iki starto įlekiu į kambarį ir be apšilimo šoku į varžybinį kostiumėlį. Tėvas dažnai tai daro, galbūt pergyvena ir ne ten pasižiūri. Bet man nebesinori visa tai patirti, tai didelė įtampa.
Apie žodžius, kuriuos girdi plaukdama. Plaukimas krūtine – ciklinis būdas, kai išneri ir tik tada yra laiko išgirsti kažką. Dažniausiai rėkiama „op“, nes daugiau nelabai ir spėsi. Bet tai tik plaukime krūtine, nes kitais būdais plaukiant kiek kitaip.
Apie dažnas keliones į Barseloną. Tai tiesiog gražus miestas. Man patinka skirtingi miestai, bet Ispanijoje surengiau dvi pastarąsias stovyklas, man ten labai patiko: prie jūros, gražu, ramu, skanus maistas. Italijoje rengiau stovyklas – irgi gerai, šilta, aplink geri žmonės, geri baseinai.
Apie svajonę. Mano svajonė nepasikeitė – tai olimpinis auksas.
