36-erių Baltarusijos plaukikė, per karjerą laimėjusi tris olimpinius medalius, 2020 m. spalį paliko gimtinę, kai Aliaksandras Lukašenka jėga malšino laisvės protestus Minske ir kituose Baltarusijos didmiesčiuose, o netylėti nusprendusiai sportininkei iškilo grėsmė atsidurti kalėjime, kaip nutiko daugeliui kitų šios šalies atletų.
Garsiai apie priespaudą gimtinėje kalbėjusi A.Gerasimenija ėmė vadovauti Baltarusijos sporto solidarumo fondui, kurio tikslas – paremti priespaudoje atsidūrusius ir valdžios represijas kenčiančius šalies sportininkus.
Vos palikusi Baltarusiją karjerą jau baigusi plaukikė trumpam apsistojo Vilniuje, o galiausiai susikūrė naujus namus Kyjive. Tačiau neilgam.
Kaip ir milijonai kitų, A.Gerasimenija spruko nuo Ukrainos sieną peržengusios okupacinės Rusijos kariuomenės.
„Vasario 24-osios rytas neprasidėjo su kava. Mano vyras pažadino mane 7 valandą ryto žodžiais, kad karas prasidėjo, – feisbuke pasakojo baltarusė. – Rusijos pajėgos įsiveržė į Ukrainos teritoriją, o Kyjivas, kaip daugelis kitų miestų, buvo apšaudytas. Mes pramiegojome pavojaus sirenas...
Veikiami adrenalino, ėmėme rinktis daiktus. Baimė, panika, tūkstančiai klausimų maišėsi mano galvoje: ką daryti toliau, kur važiuoti, kur saugiau?
Po kelių valandų panika praėjo, įsijungė sveikas protas. Dabar šimtai tūkstančių ukrainiečių bando palikti miestą, jis absoliučiai užblokuotas, kilometriniai kamščiai yra gyvi taikiniai visame Kyjive, tad nusprendėme likti mieste.
Miestas toliau gyveno savo gyvenimą. Taip, parduotuvėse ir prie bankomatų susidarė didžiulės eilės, bet poros vaikščiojo gatvėmis, gėrė kavą, mamos su vežimėliais ir vaikai vaikščiojo iki žaidimų aikštelių. Bet visi įsitempę stebėjo dangų, kur kas pusvalandį praskrisdavo kariniai lėktuvai, bei laukė kitos sirenos.
Diena praėjo gana ramiai, sugebėjome susipakuoti daiktus, nusipirkti maisto, nusiimti grynųjų pinigų. O tada atėjo naktis. Ilgiausia mano gyvenime...
Kadangi oro antskrydžiai vyko naktį, nusprendėme miegoti pasikeisdami, kad nepraleistume sirenos. Pulsas pakilo iki 180, mintys vijo viena kitą, o baimė dėl šeimos kaustė ir buvau pasiruošusi griebti savo vaiką bet kurią akimirką ir bėgti į slėptuvę. Tai neleido man miegoti ir abejoju, ar kas nors tą naktį apskritai miegojo. Ypač, kai tolumoje girdėjosi sprogimų garsai.
Po to, po kelių karo dienų, daugelis jau nebekreipė dėmesio į sirenas ir bombardavimą, daugelis reagavo ramiai ir pamažu ėjo link slėptuvių. Žmonės pamažu pripranta prie visko, bet ryte mes pasižiūrėjome, kad Rusijos tankai yra už 30 kilometrų nuo Kyjivo, susipakavome daiktus į automobilį ir išvažiavome.“
Kartu su savo vyru, olimpiečiu plaukiku Jaugenu Curkinu, dukterimi ir A.Gerasimenijos mama, jie patraukė į 12 valandų kelionę link Lenkijos ir Ukrainos sienos.
„Palikti miestą nebuvo paprasta, – tęsė baltarusė. – Be to, buvome netoli Irpenio, kur jau buvo prasidėjusios kovos. Bet nenorėjau ir važiuoti per visą miestą, kur galėtume ilgoms valandoms užstrigti kamščiuose.
Eismas judėjo labai pamažu, o karinė technika nuolat kursavo priešinga kryptimi. Netoliese girdėjome šūvių garsus. Kai pravažiavome pro karinį aerodromą, už kelių šimtų metrų nuo mūsų pasigirdo sprogimų garsas.
Pamenu, kai Sofija (A.Gerasimenijos duktė – red. past.) paklausė: kas tai? Tyla nustelbė mašinos vidų pusei minutės, jei atvirai, nežinojau ką sakyti trejų metų vaikui tokioje situacijoje. Močiutė buvo pirmoji, kuri sugalvojo pasakyti jai, kad tai – griaustinis, o vaikas patikėjo. Prisiminus tą momentą man vis dar skauda širdį dėl tų vaikų, kurie nukentėjo ir nukentės šiame kare. Kiek streso patiria vaikas, atsiduriantis kare, o kartais jis dar būna be tėvų – tai trauma visam gyvenimui...
Kartas nuo karto pasirodydavo priešinga kryptimi važiuojantys automobiliai, nes važiavome priešpriešine eismo juosta. Iš pradžių buvo baisu, kai į tavo automobilį, kuris pilnai pakrautai ir kuriame yra vaikas, parvažiuoja kitos mašinos, ypač, kai kas penkis kilometrus buvo matyti avarijos, kurios tik didino kamščius.
Bet po pirmųjų sprogimų supratome, kad kur kas pavojingiau yra užstrigti kamštyje ir tapti kitų smūgių taikiniu, tad priešpriešine juosta nuvažiavome dešimtis kilometrų.
Mano pagrindinė užduotis buvo ieškoti kelių, sekti, kur yra Rusijos pajėgos ir ieškoti saugiausio kelio. Iš viso iki sienos važiavome 12 valandų ir, atrodytų, kad likus 20 kilometrų jau esame beveik saugūs, bet tada mūsų nuotykiai tik prasidėjo.
Likus 20 kilometrų iki sienos mūsų navigacija nusprendė nukirsti kelią ir išvedė mus į žvyrkelį. Apie 10 minučių važiavome apleistomis vietomis, kur nebuvo nei šviesų, nei automobilių. Kai prieš save pamatėme griovius, supratome, kad kažkas ne taip. Kai pravažiavome kelias smėlėtas duobes, nusprendėme, kad reikia grįžti atgal. Grįždami dar pravažiavome apleistas kapines, o įvertinus viską, buvo kraupu.“
Vis dėlto galiausiai plaukikė su šeima pasiekė Lenkiją, o galiausiai ir Varšuvą, nors prie sienos jai teko praleisti pusantros paros, praneša „Reuters“.
„Bėgame jau ilgą laiką. Tie, kurie paliko Baltarusiją, yra geriausia visuomenės dalis, ir tie, kurie nepritarė tam, kas dėjosi po prezidento rinkimų. Mes kalbėjome apie smurtą ir drąsiai reiškėme savo poziciją“, – sakė A.Gerasimenija.
Plaukikė dar prieš pusantrų metų 15min teigė, kad sieks, jog Baltarusijos olimpinio komiteto narystė būtų pristabdyta Tarptautiniame olimpiniame komitete (IOC), o baltarusių atletai Tokijo žaidynėse galėtų varžytis tik su neutraliu statusu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Baltarusijos sporto žvaigždė: apie tai, už ką kovoja Vilniuje, baimę tėvynėje ir apie R.Meilutytę
Dabar A.Gerasimenija laikosi tos pačios pozicijos. Ji pritaria daugelio sporto federacijų sprendimui suspenduoti Baltarusiją, tačiau nesutinka su siekiais, kad baltarusiai apskritai būtų pašalinti iš tarptautinių sporto varžybų. Jos manymu, jiems turėtų būti leista varžytis neatstovaujant savo šaliai.
Baltarusės teigimu, ji ir daugelis kitų jos šalies sportininkų patys siekė, kad būtų suduotas smūgis Baltarusijos režimui, o dabar mato, kaip tie, kurie kovojo prieš A.Lukašenkos režimą, ir pats režimas dažnai yra suplakami į vieną.
„Prieš pusantrų metų mes buvome tie, kurie kovojome už savo teises, savo laisvę. Kvietėme europiečius, amerikiečius ir visus Ukrainoje, kad mums padėtų. Įspėjome, kad Lukašenka yra labai pavojingas, – sakė A.Gerasimenija. – O dabar atrodo, kad tuomet nieko nenutiko. Nebėra skirtumo tarp tų, kurie remia Lukašenką, ir tų, kurie prieš jį kovoja.“
