Armandas Kelmelis, Martynas Džiaugys, Dovydas Nemeravičius ir Dominykas Jančionis tik paskutinę savaitę prieš Tokijo žaidynes sužinojo, kad gavo teisę varžytis didžiausiame pasaulio sporto renginyje, bet pasiruošimo pritrūkę lietuvaičiai rimčiau pakovoti dėl vietos finale nepajėgė.
Penktadienį startavęs atrankoje ir likęs paskutinis šeštas, šį kartą lietuvių ketvertas bandė laimę paguodos plaukime, iš kurio dvi stipriausios valtys žengė į finalą.
Jomis po įspūdingų lenktynių paskutiniuose metruose tapo Didžiosios Britanijos ir Estijos irkluotojai. Pastarieji trečioje vietoje likusius kinus aplenkė vos 0,34 sek.
Tuo tarpu Lietuvos ketvertas kartu su likusiomis valtimis laikėsi pirmuosius 500 iš 2000 m, bet galiausiai atsiliko ir užėmė paskutinę šeštą vietą.
Nuo nugalėtojų juos skyrė 18,82 sek., o nuo bilieto į finalą – 18,21 sek.
Tik likus kelioms dienoms iki žaidynių pradžios apie gautą bilietą į Tokiją sužinoję irkluotojai po finišo džiaugėsi, kad šį kartą sekėsi kiek geriau, bet prisiminė ir laiko trūkumą pasiruošimui.
„Šiandien geriau prisitaikėme prie oro sąlygų. Kiek geresnis irklavimas buvo, bet vis tiek per mažas tarpas nuo atvykimo aklimatizuotis normaliai, to neužtenka dar“, – kalbėjo Dominykas Jančionis.
„Ne tik aklimatizuotis, čia turbūt didžiausia bėda yra susiirklavime. Aukšto lygio komandos, visos komandos, kurios dalyvauja tokiose varžybose nedaro labai ilgo laiko tarpo tarp treniruočių. Tarp varžybų ir treniruočių turi būti daugiausiai 16 valandų. Vakar irgi ėjo komandos, visą laiką turi palaikyti tą jausmą, o tas labai daug lemia“, – kolegą papildė Dovydas Nemeravičius.
Nors sportininkai džiaugiasi, kad turi galimybę dalyvauti svarbiausiame pasaulio sporto renginyje, viduje jiems vis dar verda pyktis.
Olimpinėje atrankoje juos pranokę rusai įklimpo į dopingo skandalą ir iš žaidynių sąrašo išsibraukė paskutinėmis akimirkomis, o lietuviai, nors ir gavo bilietus į Tokiją, negalėjo išnaudoti savo potencialo.
Anot D.Nemeravičiaus, jei būtų turėję laiko pasiruošimui, lietuviai tikrai būtų buvę finale.
„Viduje verda pyktis, kad esame talžomi iš visų pusių be jokio pasigailėjimo. Bet visi supranta šitą situaciją ir tokiose varžybose stebuklų nebūna. Mes žinome, kad būtume geriau pasirodę, tas irgi viduje kelia pyktį, kad negalėjome ruoštis, o tiesiog susiklostė tokia situacija su rusų komanda ir gavome kelialapį paskutinę sekundę. Dėl to labai pikta, kiekvienose varžybose rodėme vis didesnį greitį.
Po olimpinės atrankos nustojome treniruotis ir praradome labai didelį laiko tarpą. Čia ne mūsų vieta – mes turėjome būti garantuotai finale“, – kalbėjo irkluotojas.
Viduje verda pyktis, kad esame talžomi iš visų pusių be jokio pasigailėjimo.
Tokijuje irklavimo atstovams trukdo ne tik pasiruošimo stygius ar greitesni varžovai, bet ir sunkiai pakeliamas karštis.
Kepinant maždaug 35 laipsnių kaitrai ne vienam sportininkui po finišo prireikia medikų pagalbos, kai kurie iš jų Jūros miško kanalą gali palikti tik su neįgaliojo vežimėliais.
Bet lietuvių ketvertas dėl sąlygų nesiskundžia.
„Sąlygos geros. Visur gauname rankšluosčių, juose yra ledo, galime vėsintis. Turėjome ne vienas varžybas tokiomis oro sąlygomis – tiesiog išmoksti pasiruošti, paruošti organizmą, žinai, kaip apsisaugoti nuo tokių sąlygų, kad nesudegtum. Esu ir aš sudegęs prieš startą. Įgauni patirties ir apsisaugai“, – pabrėžė D.Nemeravičius.
Nors į finalą nepateko, Tokijo žaidynės lietuviams dar nesibaigė. Prieš kelionę namo lietuviškoji ketveriukė dar plauks B finale ir stengsis patekti į stipriausiųjų aštuonetą, kas reikštų valstybines premijas.
„Mūsų motyvacija neblėsta. Žinojome, kad neįmanoma padaryti stebuklo, bet vis tiek einame į kiekvieną treniruotę, į kiekvieną startą, tikimės, kad padarysime, aplenksime kitus. Visą laiką tuo tikime ir tuo tikėsime toliau – motyvacija nedingsta ir bandysime išspausti, ką galime“, – pabrėžė D.Jančionis.
Kiek vėliau sekmadienio rytą Jūros miško kanale startuos ir kiti Lietuvos irkluotojai: Mindaugas Griškonis, Milda Valčiukaitė su Donata Karaliene bei Aurimas Adomavičius.
