Šaltis skverbiasi į Lietuvos irklavimo federacijos ir trenerio santykius.
Pastarąjį dešimtmetį šio sporto įgulos plukdė į Lietuvą dešimtis medalių aukščiausio lygio varžybose, bet dabar ryškėja povandeninės srovės, kurių anksčiau nesimatė.
D.Pavilionis šios savaitės pradžioje iš žinutės Rusijos irklavimo federacijos feisbuke sužinojo, kad šios šalies atletams talkina M.Masilionis.
„Tai buvo nemalonus akibrokštas, – 15min tada sakė Lietuvos irklavimo federacijos vadovas D.Pavilionis. – Šioje padėtyje yra sąžinės reikalas. Turi sutartį, dirbi mums, esi mūsų užaugintas, – gyvenime būna posūkių, bet tada ateik ir pasisakyk: netinka, nebedirbsiu, gavau geresnes sąlygas. O dabar atostogų metu eiti treniruoti konkurentus? Džentelmeniška būtų, jei žmogus pats prisipažintų, ką daro.“
2016 metais geriausiu šalies sporto metų treneriu išrinktas 31 metų M.Masilionis neseniai dar buvo Lietuvos irklavimo rinktinės vyr. treneris ir tebėra treneris irkluotojų, tarp jų labiausiai tituluotų Mildos Valčiukaitės ir Ievos Adomavičiūtės.
Irkluotojos norėtų, kad M.Masilionis liktų jas treniruoti, jis tebeturi darbo sutartį su Lietuvos irklavimo federacija, tad kaip atsitiko, kad jis atsidūrė prie Rusijos rinktinės ir nustebino savo tautiečius?
Apie tai 15min kalbėjosi su šiuo metu Turkijoje esančiu M.Masilioniu.
– Mykolai, kaip susiklostė situacija, kad būdamas Lietuvos rinktinės vienas trenerių dirbate ir su Rusijos rinktine?
– Turbūt reikėtų pradėti nuo pradžių: kaip specialistas esu žinomas ne vienos šalies federacijai ir esu gavęs ne vieną pasiūlymą. Iš rusų irgi anksčiau jau buvau gavęs kvietimą atvažiuoti, pasižiūrėti ir pabandyti padirbėti. Bet vis atsisakydavau tų variantų, nes viskas Lietuvoje klostydavosi gerai, be jokių trukdžių.
Bet pastaraisiais metais, pasirengimo klausimai pradėjo duoti signalą, kad jau reikia žiūrėti, kas vyksta mūsų federacijoje ir kas vyksta pasaulyje.
Dėl to 2020 metais pasirengimas buvo toks, kad vieni žmonės važiavo ruoštis olimpinei atrankai pagal anksčiau sudarytą planą, o kiti – ne. Nebebuvo laikomasi to plano, kurį su federacija derinome. Kilo klausimų, ką veikiu kaip vyr. treneris.
Pastaruoju metu daugiau treniravau moterų grupę. Dar 2019 metais į Graikiją stovyklauti prašiau išvežti daugiau merginų, bet iškeliavo tik Milda Valčiukaitė ir Dovilė Rimkutė. Trūko pozityvaus federacijos požiūrio, kad važiuotume į Graikiją su daugiau merginų.
Suprasti akimirksniu
- Iš pirmų lūpų:
- Irkluotoja M.Valčiukaitė: „Aš tikrai norėčiau, kad Mykolas toliau būtų mano treneris. Bet jis turi nesutarimų su federacija, jo darbo sąlygos netenkina. Jis pradėjo ieškoti kitų sąlygų.“
- Lietuvos irklavimo federacijos prezidentas D.Pavilionis: „Negali būti generolu ir Lietuvos kariuomenėje, ir Rusijos armijoje tuo pačiu metu. Tai nėra karas, bet sporte yra konkurencija, kaip ir kitose sporto šakose yra tam tikros paslaptys. Nueidamas kitur dirbti, išduodi paslaptis. Tai nėra korektiška.“
Jei žiūrėsime vėliau, šį rudenį Europos čempionate startavo tik moterų vienvietė, o dvivietei nepavyko išvažiuoti. Dar gegužę prašiau prijungti prie rinktinės jaunesnes moteris, kad besimokydamos įgautų daugiau patirties. Bet vėl atsakymas buvo neigiamas.
Nuo to viskas prasideda. Aš pradėjau dairytis, kokios yra galimybės.
– Ir ta galimybė atėjo iš Rusijos rinktinės?
– Milda šiuo metu yra traumuota, Ieva irgi dirba ne taip smarkiai, nebeliko su kuo dirbti, tad paprašiau atostogų.
Spalio 12-ąją pradėjau atostogauti po Europos čempionato, o pirmą kvietimą gavau tik lapkričio mėnesį, jau būdamas atostogose. Būdamas atostogose nepuoliau skambinti federacijos prezidentui ar kitiems, nes galvojau, kad važiuoju apsižiūrėti, įsitikinti, kaip yra. Tai – tarsi darbo pokalbis, pasižiūrėjimas. Nesinori pulti iš pirmojo darbo į kitą, nežinant, kas ten laukia, nežinant, ar priims.
– Ar tai bandomasis laikotarpis Rusijos rinktinėje?
– Be abejo. Kaip normaliame darbe yra kolektyvas, aš esu naujas žmogus, reikia įsitikinti, ar sutampa požiūris, ar galima tęsti darbus. Bandomasis laikotarpis, o tada jau galima priimti bendrus sprendimus.
– Kodėl vis dėlto prisidėjęs prie Rusijos rinktinės nepranešėte federacijos prezidentui?
– Aš nežinau, ar prie jos prisidedu. Tiesiog atvykau apsižiūrėti į Turkiją. Norima apsižiūrėti, koks yra lygis, kokie norai. Aš turiu per savo atostogas viską pranešti ir atsiskaityti?
– Koks jūsų darbas Rusijos rinktinėje?
– Dabar stebiu, kaip jie treniruojasi, vertinu iš šalies, kas vyksta. Kalbamės su sportininkais, kaip jie dirbo, kur dalyvavo, kokie rezultatai, kokie planai. Bendro pobūdžio informacijos surinkimas.
– Ar ilgai rinksite informaciją?
– Kol kas negaliu pasakyti grįžimo datos.
– Ar neįžvelgiate tos bėdos, kurią regi federacijos prezidentas, akcentavęs, kad Rusijos irkluotojai, ypač vyrų keturvietė yra konkurentė Lietuvos įgulai?
– Tiesiog pastaruosius dvejus metus nebedirbau su Lietuvos keturviete. O konkuruoja visas pasaulis. Visi su visais konkuruoja.
Yra trenerių, kurie dirba su kelių skirtingų šalių komandomis, yra sportininkų, kurie atvažiuoja tiesiai pas trenerius sportuoti. Tai – požiūrio reikalas.
– Koks Giovanni Postiglione (Lietuvos rinktinę daug metų konsultavęs italas dabar tapo Rusijos rinktinės treneriu) vaidmuo jūsų istorijoje?
– Jis puikiai žinojo niuansus ir paaiškino Rusijos irklavimo federacijai, kad aš esu tokioje padėtyje. Jis pasiūlė kreiptis į mane, sakydamas rusams: gal jis sutiks, atvažiuos, apsižiūrės, o nuo to gal prasidės ir ilgesnis bendradarbiavimas.
– Kaip įsivaizduojate, kas bus ateityje? Ar įmanomas sugrįžimas į Lietuvos rinktinę?
– Žinote, per nepilnus metus Lietuvos irklavimo federaciją paliko penki patyrę specialistai. Dėl vidinio chaotiško organizavimo aš irgi negalėčiau būti ramus dėl ateities. Gal aš būsiu tas šeštas, kuris greitai paliks komandą?
Negaliu pasakyti, kas bus po mėnesio. Tik žinau, kad grįžęs po atostogų susitiksiu su Lietuvos irklavimo federacijos prezidentu ir mes pasikalbėsime.
Pažiūrėsime, kokie bus klausimai, jei nuomonės sutaps, bandysime spręsti drauge. O jei nesutaps, tai nesutaps.
– Ar Lietuvos irklavime yra gilesnių problemų nei stovyklų planų neišpildymas?
– Man daugiausiai klausimų kelia 2021 metai ir pasirengimas olimpinėms žaidynėms. Kokia bus nacionalinės atrankos sistema?
Gal kas nors tai ir žino federacijoje, bet ne aš, nors jau yra lapkritis, olimpinės žaidynės ne už kalnų.
2019 metais atrankos sistema buvo, bet ji buvo suprasta ir vykdoma kitaip. Dabar net nėra projekto, kaip įgulos vykdys atranką, nors olimpinių žaidynių rezultatai yra svarbūs mums visiems – tai jau ne tik federacijos, bet ir viso Lietuvos olimpinio komiteto rūpestis, kiek medalių galime iškovoti. Iki šiol nė vienas sportininkas nežino, kada vyks nacionalinė atranka, kokiai datai reikia pasiruošti. Nors tai svarbiausias sportinis klausimas.
– Gal pats turite pasiūlymų, kaip tai galėtų vykti ir kokios galėtų būti įgulos?
– Mes dirbome 7 metus pagal sistemą, kurioje visos atrankos buvo aiškiai sudėliotos. Visi žinojo, kokia atrankos sistema vienvietėse, dvivietėse, keturvietėse. Procesas buvo išdirbtas per daug metų, kasmet pasiekdavome labai gerų rezultatų, nors esame nedidelė šalelė. Visi stebėdavosi ir klausdavo, kaip mums pavyksta. 2015 metais visi mūsų sportininkai, dalyvavę olimpinės atrankos varžybose, visos penkios įgulos pateko į olimpines žaidynes. Visi klausinėjo, ką valgome. Aiškinau, kad Trakuose visi daug kibinų suvalgome.
Bet sistemos nebeliko. Sunku prisiimti atsakomybę, nes susigirdėti vis sunkiau, pasirengimas chaotiškas.
– Kaip galėtų susidėlioti moterų įgulos, kai į sportą sugrįžo Donata Karalienė?
– Aš džiaugiuosi, kai sportininkai grįžta, o dar tokie talentingi, kaip Donata Karalienė. Tikiuosi, kad tai bus svarbus papildymas. Moterų Europos pirmenybėse turėjome tik vieną vienvietę, tai būtų gera parama ir didesnė galimybė iškovoti daugiau kelialapių.
Kol kas nėra konkrečių žingsnių, Milda atsistato po operacijos, pradeda sportuoti, Donata irgi pradeda sportuoti ir įgauna savo ritmą. Jos juda pirmyn, bet aiškumo, kaip bus, – nėra.
– Galiausiai – kieno bus galutinis sprendimas dėl darbo su rusais?
– Sprendimai būna abipusiai. O gal tartis nereikės, nes baigsis atostogos, o aš kaip buvau Lietuvos irklavimo federacijos darbuotojas, taip ir liksiu. Bet jei sąlygos tiks abiem pusėms, derybų keliu galima surasti abiem pusėms naudingą susitarimą.
Aš ne dėl to 8 metus dirbau Lietuvos rinktinėje, kad paskui staiga pabėgčiau. Tiesiog yra sąlygų ir situacijų federacijoje, kurios nelabai tenkina iš darbo pusės. Dėl to nenoriu būti šeštasis darbuotojas, kuris turi greitai palikti federaciją.
Buvau lietuvis ir visada būsiu lietuvis. Bet situacija yra tokia, kokia yra.
