– Kokia padėtis prasidedant naujam plaukimo treniruočių sezonui – kokios būklės baseinai, kaip pasirengę treneriai?
– Baseinų padėtis – dvejopa. Viena vertus, išskyrus sostinę, jų yra pakankamai. Kita vertus, jie neišnaudojami taip, kaip reikėtų, o kai kurie atsidarys tik po mėnesio.
Mano žiniomis, Vilniaus didžiojo Lazdynų baseino renovacija eina pagal planą. Mes nelabai ką galime paskubinti, nes tai yra Europos Sąjungos projektas, sudėliotas pagal laiką ir etapus. Vienintelis dalykas, kuris mus labiausiai jaudina, kaip ir visada sakėme, reikėtų, kad baseino negriautų, kol nėra naujo sprendimo.
Kai dėl naujo baseino Vilniuje statybos, tai juo toliau, juo daugiau nerimaujame. Nepaisant mero garantijų “feisbuke”, kad tas baseinas bus pastatytas dar iki nugriaunant Lazdynų baseiną. Kiek žinau, iki šiol vyksta tarpinstitucinės diskusijos, kas tą baseiną finansuos ir kur jis bus. Galutinio sprendimo nėra. Jau rugsėjis, o baseino reikia kitų metų antroje pusėje. Pagal terminus ir tai, kaip procesas juda, labai smarkiai imu abejoti, kad tas baseinas bus pastatytas laiku.
Stengsimės neleisti, kad Lazdynų baseinas būtų griaunamas nepastačius naujo, nepaisanto to, kad jis yra avarinės būklės.
Manau, kad Vilniuje mūsų situacija yra visiškai prasta. Lieka laukti, ką sutars Vyriausybė ir miestas. Tačiau projektas šiuo metu dega raudona šviesa. Manau, kad artimiausiu metu yra būtina grįžti prie šio reikalo kalbantis su politikais.
– Vienas pagrindinių Lietuvos baseinų – Alytaus – šį mėnesį dar lieka uždarytas. Sportininkai šiuo metu neturi kur treniruotis.
– Tai, kad baseiną reikia uždaryti ir pakeisti vandenį, yra faktas. Klausimas – kaip dažnai tai vyksta ir kiek tam reikia laiko. Nežinau, ar tai yra reguliarus vandens keitimas, ar taupymo programa. Jei tai yra pastarasis variantas, tai blogai. Nes baseinas neatlieka savo misijos – pirmiausia mokyti Alytaus vaikus plaukti – nuo mokslo metų pradžios. Taip pat nesuteikiamos sąlygos treniruotis sportininkams.
Tai – Alytaus savivaldybės kompetencija. Mes savo ruožtu esame jai dėkingi, kad liepos mėnesį baseinas dirbo ir jame galėjo treniruotis ne tik Alytaus, bet ir visos Lietuvos jaunieji plaukikai. Jiems buvo surengta trijų savaičių specializuota stovykla. Beje, Lietuvos plaukimo federacija savo lėšomis suteikė galimybę vienai geriausių Alytaus plaukikių Gretai Gataveckaitei tobulintis užsienyje. Ji startavo atvirame Izraelio čempionate.
– Kokia padėtis Kauno Girstučio baseine pasikeitus koncesininkams?
– Padėtis šiuo metu nėra aiški. Baseinas yra perimtas, atsidarys taip pat spalio 1 d. Mes daug apie tai kalbėjome ir nuomonė yra viena – būtina išsaugoti visus vaikus, kurie sportavo Girstučio baseine. Kad jie galėtų toliau sportuoti. Kad sportinės grupės galėtų sportuoti tokiais pat įkainiais, kaip sportuoja vaikai Šilainiuose arba Dainavoje. Ir kad treneriai, kurie dirbo su tais vaikais, galėtų dirbti ir toliau.
Šis klausimas – ne koncesininkams, o Kauno savivaldybei ir Kauno plaukimo mokyklai, nes kalba eina apie sporto reikalus.
– Baseinų, išskyrus Vilnių, yra pakankamai. Infrastruktūra yra. Ką iš esmės reikėtų padaryti, kad pagerėtų sportininkų ugdymas ir vis daugiau vaikų išmoktų plaukti?
– Iš esmės sporto finansavimą ir vystymą lemia dvi institucijos – Kūno kultūros ir sporto departamentas ir Tautinis olimpinis komitetas. Tai – donorai, kurie daro 90 proc. įtakos sporto šakos vystymui. Priklausomai nuo sporto šakos, jos komercinio patrauklumo likusius 10 proc. arba truputį daugiau gali sugeneruoti federacija. Mes ir stengiamės tą daryti.
Imant konkrečiai plaukimo federaciją, apie 20 proc. lėšų, surinktų iš privačių rėmėjų, mes galime laisvai disponuoti, skirti plėtrai, vystymui. Pirmiausia jos sutelktos geriausių sportininkų motyvacijai, kelioms jaunųjų plaukikų grupėms, talentingesnių mūsų vaikų tobulinimui – suteikiant jiems galimybę kartu treniruotis ir startuoti užsienyje. To nefinansuoja valstybė ir Olimpinis komitetas.
Esminius dalykus, susijusius su baseinais, jų veiklos vystymu, sprendžia kitos institucijos. Šiai dienai dauguma baseinų yra savivaldybių arba švietimo sistemos žinioje.
– Ar galima teigti, kad gerinant Lietuvos plaukimo padėtį – ir sportine, ir masine – mokymo plaukti programos – prasme reikėtų didesnio savivaldybių ir Švietimo ir mokslo ministerijos indėlio?
– Viskas prasideda nuo sporto politikos. Pažvelkime, kaip finansuojamas sportas kitose šalyse. Daugumoje sporto valstybių finansavimas priklauso nuo rezultatų. Ne tik aukščiausio meistriškumo lygio rezultatų, kas Lietuvoje yra iš esmės išspręsta Kūno kultūros ir sporto departamente, bet ir savivaldybių lygiu.
Imkime, pavyzdžiui, Izraelį. Juo geriau kuris nors šalies rajonas atrodo sporto vystymo srityje, juo didesnį gauna finansavimą iš biudžeto, skirto sportui plėtoti. Juo geriau tame rajone atrodo kuri nors sporto šaka, juo daugiau tas sportas remiamas. Principas – geriau ir daugiau padariau – daugiau uždirbau. Daugiau uždirbau, galiu daugiau plėtoti.
Tai suteikia puikią galimybę tiems, kurie pradeda beveik nuo nulio, šokti į viršų ir atsiriekti didesnį pyrago gabalą. Lietuvoje šiuo metu pinigai drabstomi visiems be aiškiai matuojamų kriterijų.
Imkime bet kurį baseiną Lietuvoje. Nuo ko priklauso jo finansavimas? Nuo praeities ir savivaldybės galimybių. Jei finansavo milijonu litų, tai ir kitais metais liks plius minus milijonas. Tačiau baseino veikla turėtų būti vertinama pagal misijos atlikimą. Tai – sportiniai rezultatai, kiek vaikų išmokoma plaukti, gebėjimas vykdyti komercinę veiklą kitomis valandomis ir iš jos užsidirbti. Jei šie parametrai būtų įgyvendinti, baseinų veiklos rezultatai būtų visai kito lygio. Turėtume visiškai kitokį masiškumą ir žymiai aukštesnę plaukimo kokybę.
– Tai reiškia, kad reikėtų keisti kažkokius normatyvinius aktus, sistemą?
– Iš esmės klausimas yra dėl viso sporto finansavimo. Ne tik iš valstybės, bet ir iš savivaldybių biudžetų. Turi būti aiškumas ir tvarka.
Pažvelkime į valstybės įmones. Vienos sparčiau, kitos lėčiau, bet iš esmės visos juda aiškiai apibrėžtų, pamatuojamų tikslų įgyvendinimo link. Ir jų veiklos modeliui užtikrinti yra kviečiami nepriklausomi vadovai, daugiausia iš verslo. Taip valstybės įmonių efektyvumas kyla. Tai turėtų būti taikoma ir sporto infrastruktūroms – ar tai būtų baseinas, ar krepšinio salė.
Mes esame suskaičiavę. Turime 40-50 baseinų. Jų atstatomoji vertė yra apie 300 mln. eurų. Tai jie turi duoti kažkokią apčiuopiamą grąžą. Dabar dauguma baseinų pusę dienos yra pustuščiai.
– Daug kalbama apie klubinę sistemą. Ar ji galėtų pagerinti padėtį, ar galima Lietuvoje ją įgyvendinti ir ko tam reikėtų?
– Klubas yra tam tikra privati organizacija, kuri turėtų galimybę dėl pinigų konkuruoti su sporto mokykla arba kitokia valstybine struktūra. Kas pasiekia geresnį rezultatą, tas gauna didesnį finansavimą. Jei Lietuvoje tai būtų užtikrinta, manau, atsirastų klubai. Iš pradžių – privačia iniciatyva, o po to jie galėtų veiklą vystyti toliau, turėdami galimybę gauti dotacijas iš savivaldybių arba iš valstybės biudžeto.
Vakarietiška praktika yra labai aiški – visur egzistuoja klubinė sistema. Net Baltarusijoje dabar ketinama įgyvendinti klubinę sistemą. Bet ji gali būti įgyvendinta tik tuomet, kai valstybė prie to prisidės. Valstybė turėtų skatinti transformaciją klubinės sistemos link.
– Nepaisant nesklandumų, Lietuvos plaukimo federacija siekia savo tikslų. Vienas pagrindinių – mokymo plaukti programa. Kaip sekasi tai daryti?
– Vaikų skaičiumi ji juda į priekį. Kokybe taip pat juda į priekį. Per savo programą pasiekdavome apie 4 tūkst. vaikų, kuriuos apmokydavome plaukti. Dabar mes keliame kokybės reikalavimus. Turime preliminarų susitarimą su Švietimo ir mokslo ministerija, kad tos programos apimtys didėtų jau kitais metais.
Tikslas yra tos programos apimtį kitąmet padidinti dukart, plečiant ir geografiją. Ir, be abejo, gerinant kokybę ir užtikrinant kontrolę. Reikia žinoti, kad tikrai išmokėme vaiką nuplaukti tą minimumą, kuris bus įtvirtintas mokymo sąlygomis.
Deja, turime pripažinti, kad daugelis struktūrų, kurios anksčiau gaudavo finansavimą per kitas programas, atsiskaitydavo tik ant popieriaus. Tačiau realiai vaikai nebūdavo išmokomi plaukti.
Norime, kad būtų laikomi egzaminai, kuriuose dalyvautų Lietuvos plaukimo federacijos specialistai. Vaikas būtų identifikuojamas, įtraukiamas į duomenų bazę. Norime sukaupti mokymo plaukti programos duomenų bazę, kad vaikams nereikėtų kartoti programos. Norime žinoti, kurie vaikai yra gabūs ir talentingi. Norėtume talentingesnių vaikų 10 ar 20 proc. išsaugoti kitiems metams, kad jie mokytųsi plaukti toliau.
Tačiau tai yra didžiulė organizacinė mašina, kurią reikia parengti. Dalį kontrolės – daugiausia nutolusių rajonų – tikriausiai galima užtikrinti vaizdo priemonėmis. Dabar esame apsisprendimo kelyje.
Reikia suprasti, kad neužtikrindami kokybės mes neįgyvendinsime misijos, kurią privalome įgyvendinti, ir paleisime vaikus, kurie įsivaizduoja, kad jie moka plaukti. O iš tikrųjų jie dar nemoka, ir bet kokia srovė jiems gali būti mirtina. Tai tokiu atveju geriau vaikų apskritai nemokyti ir nemaudyti, tegu bijo ir nelenda į vandenį.
Tačiau tai – ne išeitis, nes plaukimas yra viena svarbiausių gyvybinių funkcijų. Kiekvienas vaikas privalo mokėti plaukti.
