Antradienį LRT laidoje „Gyvenimo spalvos“ R.Meilutytė pasakos, kad po devynerių metų pertraukos vėl grįžusi gyventi į gimtąjį Kauną susiduria su daugybe iššūkių.
„Reikia vėl priprasti prie gyvenimo Lietuvoje. Susikurti reikia kasdienybę, tuos pačius santykius su žmonėmis, draugystes, ryšius. Visa tai man čia negyvenant buvo atitolę. Dabar vėl grįžau, noriu stiprinti ryšius su artimais žmonėmis, su kuriais neteko praleisti daug laiko per paskutinius metus“, – apie dabartį kalbės sportininkė.
Kiekvienas laidos „Gyvenimo spalvos“ herojus dienai pasineria į savanorišką, jam nepažintą veiklą. Rūta Meilutytė taps autizmo spektro sutrikimą turinčio Kęstučio asmenine asistente. „Kiaurą parą būti su tokiu vaiku yra didžiulis iššūkis kiekvienai šeimai. Net psichologiniai tyrimai yra daryti, kad neįgalaus vaiko auginimas prilygsta buvimui karo zonoje, atviruose karo veiksmuose“, – atskleidė Kęstučio mama Kristina Žebrauskienė.
„Vakar išėjau vedžioti šunį ir pagalvojau, kad būtų nerealu, jeigu kas nors vakare ateitų ir išeitų su Kęstuču į kiemą. Vieno jo į lauką niekada nepaleisiu – jį reikia prižiūrėti, jis neturi savisaugos jausmo, jį reikia saugoti nuo kitų vaikų – jie žiaurūs“, – pasakojo K.Žebrauskienė.
„Jei išeisiu su juo į lauką, liks nedaryta vakarienė, netvarkyti namai, nesužiūrėti kiti kampai. Tokios galimybės tiesiog atsikvėpti tėvams, nueiti į parduotuvę, pas gydytoją, galiausiai, galimybė dirbti – išlaisvina. Jautiesi kitu žmogumi, iškrenti iš kasdienybės rūpesčio, kad ir koks darbas būtų sunkus“, – apie sunkumus, kuriuos gali padėti išspręsti savanoriai, kalbėjo Kęstučio mama. Ji užsiminė, kad didžiule pagalba taptų net asistentas, galintis vaiką pervežti iš vieno užsiėmimo į kitą, jį palydėti iki specialistų.
„Man patinka savanoriauti, kur galiu ir kur išeina. Manau, tai labai gera idėja visiems žmonėms nors kartą per metus pabandyti pasavanoriauti, padėti kitam be kažkokio atlygio. Tai yra geras jausmas, man atrodo, kažkam stipriai padėti savo keliomis valandomis pabuvimo su kažkuo – su senu žmogumi, ar su vaikais, ar materialine pagalba. Man atrodo, tai vienas geresnių dalykų, ką mes, kaip žmonės, galime padaryti – savanoriauti“, – mintimis dalysis R.Meilutytė.
