M.Griškonis atidavė tiek jėgų, kad nepagavo vandens buteliuko, mesto komandos draugų, kai išsekęs irkluotojas ilsėjosi vienvietėje valtyje po finišo.
Praėjo ne viena minutė, bet krūtinė kvėpuojant vis dar sunkiai kilnojosi, 32 metų atletui keliaujant link apdovanojimų ceremonijos.
Ant jos aukščiausiai užlipo šviesiaplaukis norvegas Kjetilas Borchas, tik pačiame lenktynių finiše paveržęs pirmąją vietą iš M.Griškonio.
Lietuvis atsiliko nuo čempiono vos 0,73 sek. lenktynėse, kuriose kiti keturi finalo dalyviai atsiliko kur kar labiau.
„Varžovai panašaus pajėgumo, bet šiandien norvegas tiesiog geriau už mane irklavo. Tačiau nemeluosiu – iš tikrųjų tikėjausi būti pirmas, – iškart po finišo Glazgo apylinkėse sakė M.Griškonis. – Jaučiau, kad galiu nugalėti. Nesitikėjau pralaimėti tiek nedaug.“
Tituluotas irkluotojas savo prabangioje kolekcijoje jau turėjo šešis Europos pirmenybių medalius, tarp jų tris aukso, iškovotus 2009, 2011 ir 2012 metais. Visi jie, o taip du sidabro apdovanojimai (2007 ir 2016) bei bronza (2014 metais), kaip ir pasaulio čempionato bronza (2015 m.), laimėti plaukiant vienvietėje.
Tik 2016 metų olimpinis sidabras iškovotas jam plaukiant dvivietėje su Sauliumi Ritteriu, kai prieš pat žaidynes Brazilijoje M.Griškonis buvo persodintas vietoj traumą patyrusio Rolando Maščinsko.
Šį sezoną M.Griškonis vėl buvo sodinamas į kitas įgulas trenerių, kol maištas ir pokalbiai sugrąžino ten, kur, kaip sykį sakė M.Griškonis, jis jaučiasi valties karalius, nes pats vienas sau atsakingas už pasirodymą.
Šiame Europos čempionate Lietuvos atstovas ant prizininkų pakylos užlipo trečią kartą. Šeštadienį Rolandas Maščinskas, Saulius Ritteris, Dovydas Nemeravičius ir Aurimas Adomavičius iškovojo sidabrą porinių keturviečių lenktynėse, o Milda Valčiukaitė ir Ieva Adomavičiūtė laimėjo bronzą porinėje dvivietėje valtyje.
Dabar į kolekciją nugulė dar vienas medalis, iškovotas iki pat finišo dramatiškose lenktynėse.
- Mindaugai, regis, tai sidabras, kuris nesuteikia itin daug džiaugsmo, ar ne? – 15min paklausė M.Griškonio.
– Suteikia, nes sezonas šiemet buvo labai sunkus. Buvo daug permainų federacijoje, nesutarimų treniruočių procese. Atsižvelgiant į tai, šįkart buvo vienas geriausių startų šį sezoną. Šioms varžyboms buvau gerai pasirengęs, tikėjausi laimėti.
- Kaip dėliojosi lenktynės – įprastai nuo pat starto bandote dominuoti, bet šįsyk ilgai yrėtės trečias, tik antroje distancijos dalyje įsiveržėte į priekį ir ilgai buvote lyderiu, kol norvegas jus aplenkė finiše?
– Šiandien takai buvo netolygūs dėl šoninio vėjo. Arčiau kranto plaukiusiems pūtė silpnesnis vėjas. Aš buvau kitame krašte, tad man vėjas buvo stipresnis. Galbūt todėl man nepavyko iškart tapti lyderiu. Jei būčiau kitame krašte, galbūt iškart nutolčiau ir manęs būtų nebepaviję. Tai tik svarstymai, gal ir būtų pagavę, negali žinoti – per paskutiniuosius keliasdešimt metrų norvegas išvystė didesnį momentinį greitį.
Kažkiek apmaudu, nes galėjau nedidele persvara laimėti. Tačiau varžybos – geros, išsikroviau visas.
– Tai jūsų septintasis Europos čempionato medalis. Anksčiau esate sakęs, kad labiausiai vertinate 2014 metų bronzą. Į kurią vietą nuguls šis trofėjus?
– Prieš ketverius metus Belgrade buvo itin įtemptos lenktynės, o aš tą sezoną nesitikėjau gerai startuoti. Tada tikrai labiau džiaugiausi nei laimėjęs Europos čempionatą. Šios varžybos taip pat buvo geros, bet medalis guls ten, kur ir visi kiti.
Aišku, olimpinio medalio niekas neatstos.
– Ar tai, kad sezonas yra sudėtingas, lėmė vidiniai nesutarimai tarp irkluotojų – tai minėjo šeštadienį keturvietės vyrai?
– Pradžioje sezono pats irklavau keturvietėje, taip pat ir dvivietėje.
Galiausiai pats nusprendžiau, kad sėsiu į vienvietę. Nenoriu balamutintis pats ir makaluoti kitų.
Išėjau iš komandos ir nusprendžiau treniruotis vienas. Aišku, treniruojamės visi kartu rinktinėje, bet aš – savarankiškai.
Buvome šiek tiek apsipykę ir pasiginčiję, bet dabar jau vėl susidraugavome ir ruošiamės toliau.
– Po mėnesio pasaulio čempionatas – ten bus sunkiau, nes prisidės daugiau stiprių varžovų?
– Turėtų prisidėti du – Naujosios Zelandijos ir Čekijos irkluotojai. Bandysiu ruoštis.
– Būdamas 32-ejų turite ilgalaikių planų irklavime, ar ne?
Visi mano medaliai tik dukrai.
– Vienas norvegas irkluoja būdamas 43 metų ir rengiasi Tokijo olimpinėms žaidynėms. Manau, kad mano amžius nėra išskirtinis, daug varžovų aplink panašaus amžiaus, vis pasitaiko ir tokių, kurie irkluoja iki 40 metų. Nežinau, ar pats irkluosiu tiek ilgai, bet Tokijuje tikrai ruošiuosi dalyvauti.
– Ar šį medalį norėtumėte skirti kam nors konkrečiai?
– Dukrai (su maratono bėgike Diana Lobačevske irkluotojas augina dukrą Atėnę). Visi mano medaliai tik dukrai.
– Pirmą kartą vyksta Europos čempionatai, septynios sporto šakos Glazge ir Berlyne. Ar jums jaučiasi skirtumas nuo įprastų irklavimo pirmenybių?
– Iš pradžių nesijautė, bet šeštadienį sėdėjau ir žiūrėjau, kaip plaukia Rūta Meilutytė, kiti mūsų plaukikai, kaip treke važiuoja Simona Krupeckaitė. Tada pasijautau, kaip olimpinėse žaidynėse – atrodo daug lietuvių, visi kažkur varžosi.
