Atrodė, kad D.Karalienė iriasi per sėkmės ir šlovės bangas.
Iš Šilalės kilusi ir nuo penkiolikos metų pradėjusi irkluoti sportininkė raškė apdovanojimus vieną po kito nuo 2013 metų, kai iš vienvietės persėdo į dvivietę valtį ir kartu su šešeriais metais jaunesne Milda Valčiukaite tapo vienu stipriausiu duetu pasaulyje.
2013 metais joms nebuvo lygių pasaulio ir Europos čempionatuose, o aukso medalius papildė sidabras 2014 ir 2015 metais Europos pirmenybėse.
Bronza Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse pernai sukėlė dar didesnį džiaugsmo pliūpsnį ant pakylos Brazilijoje.
Bet D.Karalienės šypseną Rio de Žaneire lydėjo ir kitas jausmas.
„Po olimpinių žaidynių pirmoji atėjusi mintis buvo: Ačiū Dievui, kad viskas baigėsi. Įtampa ir nuovargis baigėsi, – pripažino D.Karalienė. – Tik po kelių dienų ateina tikrasis džiaugsmas ir pasiekimo suvokimas.
O po to ateina apmąstymo tarpsnis“.
Rio de Žaneire dar kaip Donata Vištartaitė startavusi irkluotoja ištekėjo kitą mėnesį po žaidynių, kai priėmė iš plačios irkluotojų šeimos kilusio Jono Karaliaus ranką ir pavardę.
Geriausia 2016 metų moterų komanda pripažintas D.Karalienės ir M.Valčiukaitės duetas ruošėsi naujam sezonui. Balandžio pradžioje jos dar irklavo regatoje Italijoje, kai staiga atėjo netikėtas pranešimas apie tai, jog Donata stabdo karjerą.
Tuo metu ji per daug neaiškino priežasčių. Ir dabar, prabilusi pirmą kartą po sprendimo baigti karjerą, irkluotoja labai atsargiai ir gerai apgalvodama rinkosi žodžius.
Bet akivaizdu, jog D.Karalienė gerai jaučiasi sausumoje, kur atranda naujų potyrių, apie kuriuos papasakojo interviu 15min.
– Donata, kaip praėjo pirmosios kelios savaitės be irklavimo?
– Irklavimas taip lengvai nepabėga iš gyvenimo. Tuo labiau, kad įsiliejau į šeimą, kurioje irklavimas yra labai svarbus – šių man artimų žmonių visos mintys ir darbai sukasi apie irklavimą.
Ir aš pati nebandau pabėgti nuo irklavimo. Galbūt vėl prie jo priartėsiu kitokia forma, galbūt savo malonumui. Dabar – poilsio ir apmąstymo periodas.
– Kokia dabar jūsų dienotvarkė, kai atsikeliate ryte ir nebekeliaujate į treniruotę?
Žmogus yra laimingas, kai kažką kuria. Dabar man taip ir yra – aš radau malonumą kurti savo namus.
– Žmogus yra laimingas, kai kažką kuria. Dabar man taip ir yra – aš radau malonumą kurti savo namus.
Atsikeliu ryte su mintimis, kad sukursiu kažką gražaus, kažką sukursiu sau ir vyrui, man nebereikia skubėti, nebereikia gyventi „ant lagaminų“. Aš supratau, kad noriu būti namie.
Natūralu, kad aplanko įvairios emocijos, bet dėl savo sprendimo nesigailiu.
– Įsikūrėte naujuose namuose, ar ne?
– Taip, Vilniaus rajone. Dabar vykdome būsto renovaciją, o aš labai mėgstu apgalvoti kiekvieną detalę – man tai teikia malonumą. Šią akimirką gyvenu tokiomis nuotaikomis.
– Ar pasitaiko minčių, kad štai – graži diena, būtų neblogai pairkluoti?
– Tai vis dar sukelia man emocijas, nepykite, bet nėra lengva kalbėti šia tema.
Pastaruosius metus gyvenau labai aktyviai. Dabar – ritmas kitoks. Jei sportuoju – tai savo malonumui. Tai yra labai neįprasta, nes buvau pratusi kiekvieną savo judesį vertinti tam tikrais skaičiais. Iš to nelengva išlįsti, bet pastaraisiais metais vis dažniau įsivaizdavau save nebeirkluojančią. Mintys vis dažniau mane kankindavo. Nors suvokiu, kad sprendimas galėjo būti priimtas ir kitu metu.
– Kada apie tai pradėjote mąstyti?
– Prieš olimpines žaidynes jau beveik žinojau, kad artėja karjeros pabaiga, kad netrukus norėsiu sustoti. Tačiau vis nesiryžau priimti sprendimo, vis galvojau, kad turiu laiko apmąstymams.
Kai viskas iš inercijos pradėjo toliau riedėti, prasidėjo naujas sezonas, supratau, kad atėjo laikas.
– Kas buvo tas lūžis, kai supratote, jog reikia padėti tašką?
– Treniruotis buvo labai sunku. Apskritai visos treniruotės yra didelė įtampa ne tik kūnui, bet ir smegenims. Turėdavau daug ko atsisakyti, daugiau nei metus kovojau su lėtiniu nuovargiu. Labai dažnai jausdavausi labiau ligoniu nei sveiku žmogumi.
Pasitaikydavo apatijos momentai, jėgų išsekimas ir sveikatos bėdos – iki tirpstančių galūnių, iki galvos skausmų, dėl neaiškių priežasčių pakilusios temperatūros. Tai buvo sunkiai paaiškinami pojūčiai, viduje jaučiau, kad kūnas siūlo pasakyti „stop“. Bet vis kovojau su savimi, sakiau sau: dar pakentėk, dar pakentėk.
– Pasitraukėte prasidėjus sezonui, todėl sporto visuomenė ėmė svarstyti įvairias priežastis, tarp jų ir šeimos, kurią pernai sukūrėte.
– Natūralu, kad galvoju apie šeiminį gyvenimą. Manau, kad žmogui visa ko esmė yra šeima. Sportas buvo labai gražus gyvenimo etapas, jis man labai daug suteikė, leido tobulėti man kaip asmenybei ir į mano gyvenimą atvedė daug žmonių. Pati antrąją pusę suradau irklavime.
Pasitaikydavo apatijos momentai, jėgų išsekimas ir sveikatos bėdos – iki tirpstančių galūnių, iki galvos skausmų.
Vertybės ir norai keičiasi – dabar norisi šeiminio gyvenimo, nes per pastarąjį ketverių metų olimpinį etapą net metus nebuvau namie.
– Maža paslaptis, kad ir jūsų santykiai su Milda Valčiukaite nebuvo idealūs, ar ne?
– Aš nenorėčiau apie tai kalbėti.
– Tačiau šnekėjotės su Milda apie savo planus pasitraukti iš irklavimo?
– Aš nenorėjau varginti kitų savo mintimis apie pasitraukimą. Neslėpsiu, mano treneris (Kęstutis Keblys) kurį laiką jau žinojo apie mano apsisprendimą. Buvo tik laiko klausimas – pasitrauksiu sezono metu ar po sezono.
Galiausiai supratau, kad tempdama laiką tik apgaudinėsiu save ir kitus. Jau gyvenau kitomis mintimis – jose nebeirklavau.
– Kiek lėmė iki galo nesuformuluota naujojo Sporto įstatymo pataisa dėl tituluotiems sportininkams skiriamų rentų perskaičiavimo (gegužės 30 dieną Seimas turėtų balsuoti dėl įstatymo pataisos, pagal kurią nusipelnusiems atletams būtų skiriamos diferencijuotos mažesnės rentos).
– Tai tikrai nebuvo pagrindinė priežastis, juo labiau, kad nežinia, kaip bus iš tiesų (sumažėjusios rentos turėtų būti skaičiuojamos tiems atletams, kurie pergales pasieks jau įsigaliojus įstatymui).
Dalis sportininkų vis dar laukia aiškios žinutės. Jei įstatymas bus ne pačių stipriausių sportininkų naudai, dalis pajėgiausiųjų tikrai paliks profesionalų sportą.
Ir mes skaičiavome, ko galėtume netekti – kuris iš mūsų neskaičiuotų? Tačiau mano atveju, tai nebuvo pagrindinis motyvas. Susidėjo kitos aplinkybės.
– Kaip manote, kaip be jūsų klostysis jūsų bendražygės M.Valčiukaitės karjera?
– Milda iš prigimties yra labai talentingas žmogus. Ji turi visas galimybes puikiai pasirodyti ir be manęs.
Žinoma, mano pasitraukimas išmušė ją iš vėžių – tai natūralu. Tačiau aš pažįstu Mildą ir žinau, kokia ji stipri. Jei nesustos, ji gali iškovoti dar ne vieną medalį.
– Kaip manote, Mildai palankiau vienai ar dvivietėje su Ieva Adomavičiūte, kuri sugrįžta iš JAV?
– Milda yra labiau komandos žmogus. Ji galėtų aukštų rezultatų siekti ir viena, bet tokiu atveju reikėtų labai daug įdirbio. Dviejų savaičių treniruočių neužtektų, nes irkluoti vienai ir dviese yra du labai skirtingi dalykai.
Pažįstu Mildą ir žinau, kokia ji stipri. Jei nesustos, ji gali iškovoti dar ne vieną medalį.
Su Ieva Adomavičiūte ji buvo labai stipri komanda – dukart laimėjo pasaulio jaunių pirmenybes. Manau, kad vertėtų pabandyti atkurti šią komandą, bet tai bus jų sprendimas.
– O jūs savo malonumui dar sėdate į valtį?
– Valtyje nesėdėjau kelias savaites. Norėjau atsiriboti, bet manau, kad šią vasarą dar išdrįsiu į ją įlipti. Mano didžioji gyvenimo dalis prabėgo valtyje.
Kita vertus, gyvenime yra ir kitų spalvų, jis gali būti gražus ir be irklavimo.
– Kuo dar domitės ir kuo norėtumėte dar užsiimti po kelerių metų?
– Turiu nemažai svajonių, ką norėčiau išbandyti. Tačiau dar norėčiau pasilaikyti jas sau.
– Lietuvos irklavimo rinktinės konsultantas italas Gianni Postiglione sakė, kad tokios talentingos asmenybės kaip jūs, turėtų likti irklavime – jei ne valtyje, tai galbūt kitais būdais prisidėti prie šio sporto vystymosi. Ką apie tai manote?
– Sutinku su šiais žodžiais. Nežinau kitos sporto šakos, kuri taip įtrauktų sportininkus ir taip ilgai pririštų prie savęs. Jei neirkluoji, nors pažiūrėti į kitus visada norisi.
– Jūsų vyro motina buvusi irkluotoja Rima Karalienė šią savaitę pristatė dokumentinį romaną „Irklais pro spygliuotą tvorą“. Ar jums nekyla noras suguldyti savo mintis apie karjerą?
– Mano gyvenime dar nebuvo daug dramų (juokiasi).
Brūkšnio niekada nededu, laikas parodys, kaip bus toliau.
Pati Rima man siūlė apie tai pamąstyti, bet tokiems dalykams reikia subręsti. Posakis „niekada nesakyk niekada“ yra labai geras, bet šiandien savęs rašytoja neįsivaizduoju.
– Donata, ar esate jau nubrėžusi galutinį brūkšnį sportininkės karjeroje?
– Brūkšnio niekada nededu, laikas parodys, kaip bus toliau. Galbūt po metų labai užsinorėsiu sugrįžti, negaliu to nuspėti. Tačiau dabar esu apsisprendusi, dabar norisi kitokio gyvenimo.
