“Ji lyg į darbą kiekvieną rytą ateina pas mus ir mane išleidžia pabėgioti. Dukrytė Atėnė labai rami, leidžia pamiegoti, viską kol kas su ja puikiai suderinu”, – sakė D. Lobačevskė.
– Vos gimus mažylei pradėjote bėgioti. Tikriausiai labai pasiilgote varžybų?
Labai norėčiau, kad jis patektų į A finalą. Dabar Mindaugas negirdi, ką sakau, bet be galo norėčiau, kad jis laimėtų medalį. Jis šiemet labai daug treniravosi, kentėjo nuo didelių fizinių krūvių. Mindaugas tikrai vertas to medalio
– Nelabai, nes varžyboms nesu gerai pasirengusi. Jeigu būčiau pasirengusi – tada taip. Mano sportinė forma nėra tokia gera, kaip anksčiau. Dabar labiau norisi treniruotis, stiprėti, eiti į priekį, sukaupti vidinę kantrybę.
Buvau sumaniusi rugsėjo mėnesį dalyvauti Vilniaus maratone ir bėgti kažkurią distanciją., tačiau šis sumanymas jau išgaravo. Kai nesu pasirengusi, nenoriu savęs alinti. Nenoriu paskui kažką vilktis, noriu, kad sportininkės bėgtų paskui mane. Į startą stosiu tada, kai būsiu gerai pasirengusi, kai galvosiu apie pergalę.
Gerai suvokiu, kad ir per pratybas negalima stipriai dirbti, forsuoti save, nes po gimdymo praėjo nedaug laiko. Nežinau, ar šiemet bedalyvausiu kokiose nors varžybose. Jau pradedu galvoti apie kitų metų pasaulio čempionatą, reikės įvykdyti normatyvą. Pavasarį teks bėgti maratoną. Savo sugrįžimą noriu pradėti pergale.
– Kiek per savaitę kartų treniruojatės?
– Treniruojuosi kiekvieną dieną, dažniausiai bėgu į Vingio parką. Labai taupau laiką, visada bėgu iš namų, dar bėgioju palei upę. Turiu savo trasą ir joje gerai jaučiuosi. Kartais, per savaitę du tris kartus, nueinu pasitreniruoti ir į sporto bei sveikatingumo centrą.
– Kaip vertinate Lietuvos maratonininkių pasirodymą per Europos čempionatą Ciūriche?
– Puikus pasirodymas. Šiemet labai geros sportinės formos yra Rasa Drazdauskaitė, gerai pasirodė ir Remalda Kergytė, kuri per tokio aukšto rango varžybas pasiekė asmeninį rekordą. Norėjosi, kad komandų varžybose mūsų maratonininkės užimtų ne ketvirtą, o trečią vietą.
Nelabai, nes varžyboms nesu gerai pasirengusi. Jeigu būčiau pasirengusi – tada taip. Mano sportinė forma nėra tokia gera, kaip anksčiau. Dabar labiau norisi treniruotis, stiprėti, eiti į priekį, sukaupti vidinę kantrybę.
– Nebijote, kad tau atsirado rimtų varžovių?
– Labai gerai, kai yra didelė konkurencija. Tuo ypač džiaugiuoisi, nes yra kur tobulėti, o ne sėdėti ant laurų.
– Į bėgimą įtraukėte ir savo seserį, gal su ja kartu ir bėgiojate?
– Edita sykį savo malonumui nubėgo 6 km, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Ji daugiau nebėgioja, nėra sportininkė. Sesutei – 32-eji.
– Ar tikite, kad gera bėgike gali tapti ir Atėnė, kuri gimė gana ilgų kojų?
– Labai norėčiau, bet pirmiausiai trokštu, jog ji būtų sveika, rami, kad viskas būtų gerai.
– Kaip manote, kelintą vietą pasaulio irklavimo čempionate užims Mindaugas?
– Labai norėčiau, kad jis patektų į A finalą. Dabar Mindaugas negirdi, ką sakau, bet be galo norėčiau, kad jis laimėtų medalį. Jis šiemet labai daug treniravosi, kentėjo nuo didelių fizinių krūvių. Mindaugas tikrai vertas to medalio, jam iš visos širdies linkiu laimėti.
Per televiziją mudvi su Atėne stebėsime čempionato finalinius plaukimus. Abi su dukryte buvome prigludusios prie televizoriaus ir per Pasaulio taurės varžybas, kai MIndaugas iškrito iš valties. Neįsivaizduojate, kokia prieš varžybas buvo nervinga Atėnė. Rėkė ir rėkė. Ji tarsi nujautė, kas atsitiks su jos tėčiu. Tikiuosi, kad Amsterdame su Mindaugu viskas bus gerai.
