Naujus metus Kęstutis Keblys pradeda karo kankinamoje šalyje.
48 metų irklavimo treneris Kyjive jau girdėjo pavojaus sireną, veikiausiai pranešusią apie drono ataką, bet vydamas šalin nesaugumo jausmą, jis bent jau jaučiasi ramus dėl darbo.
Konkurse dėl Ukrainos irklavimo rinktinės vyr. trenerio pareigų lietuvis praėjo 16-os specialistų komisijos filtrą, įveikė tris konkurentus ir šią savaitę pradėjo darbus Kyjive.
„Sporto ministras jau yra patvirtinęs mano kandidatūrą, liko tik padėti parašą ant sutarties, bet tai tik formalumai“, – 15min sakė K.Keblys, tapęs vienu iš nedaugelio mūsų šalies trenerių (visose sporto šakose), pakviestų vadovauti kitos šalies nacionalinei rinktinei.
Prieš mėnesį, atvykęs į pirmą darbo pokalbį Kyjive, jis nebuvo garantuotas, ar pavyks gauti darbą, o abejonės išaugo, kai Ukrainos sostinėje jį pasiekė žinia apie laišką iš Lietuvos.
Lapkričio pabaigoje 15min jau rašė, kad iš Lietuvos irklavimo federacijos vadovų pasirašyto ir Kyjivą išsiųsto elektroninio laiško turinys ne juokais suglumino buvusį ilgametį mūsų šalies irklavimo trenerį.
„Tas laiškas man buvo šokas. Stiprus šokas. Jaučiausi labai stipriai apšmeižtas“, – tuomet sakė K.Keblys, kuris pats yra irklavęs Lietuvos dvivietėje per 2004 metų olimpines žaidynes, o nuo 2014 metų beveik dešimtmetį treniravo mūsų šalies elitinius irkluotojus, tarp jų ir 2016 m. bronzą olimpinėse žaidynėse laimėjusių Donatos Karalienės ir Mildos Valčiukaitės duetą.
Lietuvos irklavimo federacijos generalinis sekretorius Saulius Ritteris tada aiškino, kad federacija jautė atsakomybę perspėti ukrainiečius dėl trenerio 10 metų etapo: „Per tiek laiko įvyko įvairių dalykų, galėjo būti ne visiškai teisingų dalykų iš jo pusės, kaip ir būta gerų dalykų. Tikslo apšmeižti ar apjuodinti neturėjome.“
Vis dėlto laiške apie K.Keblį buvo dėstomi tokie dalykai, kurie konkurse dėl darbo galėjo nuskandinti irklavimo specialistą: pareikštos abejonės dėl lyderystės, pasidavimo sportininkų manipuliacijomis, tariamos dezinformacijos po federacijos sprendimų.
Sužinojęs apie tokį laišką, K.Keblys kreipėsi į Lietuvos irklavimo federacijos prezidentą Mindaugą Griškonį. Kai šis pasikalbėjo su treneriu, greitai buvo parašytas antrasis, jau kitoks laiškas su trenerio pasiekimais, o Ukrainos irklavimo federacijos prezidentui paskambinęs M.Griškonis paprašė „anuliuoti“ pirmąjį laišką.
„Galbūt buvo paskubėta, nepagalvota – žmonės daro klaidų. Techninės ir kitos klaidos“, – tada situaciją komentavo M.Griškonis.
Neslėpęs nerimo, kad pirminis laiškas galėjo padaryti žalos jo reputacijai, K.Keblys kiek aprimo po pokalbio su ukrainiečiais, bet konkursas dėl Ukrainos irklavimo trenerio pareigų buvo nukeltas į gruodžio 24 dieną, tad treneris vėl buvo nuvykęs į Kyjivą, kol galiausiai sulaukė teigiamų žinių.
Jis nenori kelti didesnių bangų, prisiminęs lapkričio pabaigos įvykius, kuomet irklavimo bendruomenėje kilo šurmulys, o kai kurie specialistai stojo mūru trenerio.
„Mano santykiai su kai kuriais žmonėmis yra tokie, kokie yra, bet bendrai federacijai, o tuo labiau irklavimo bendruomenei nuoskaudų nėra, – tvirtino K.Keblys. – Pati federacija nėra tik jos vadovai. Tai ir bendruomenė, iš kurios sulaukiau labai didelio palaikymo šioje situacijoje.
Vadovai lieka, bet ateis nauji rinkimai, ir jie gali pasikeisti. Su irklavimo bendruomene niekada nepatyriau neigiamų patirčių, visada sirgau už mūsų irklavimo sėkmę ir visada liksiu savo šalies patriotas.
Dabar gyvenimo vingis pasisuko taip, o kiekvienas iššūkis yra ir proga tobulėti, vystytis kaip treneriui ir asmenybei. Tai dar labiau užgrūdina.“
K.Keblys pradeda darbus šalyje, kuri beveik trejus metus ginasi nuo Rusijos kariuomenės atakų.
Sausio mėnesį su irkluotojais jis planuoja praleisti Kyjive, o vėliau, kaip ir daugumos šalių komandos, ketinama išvykti į stovyklą užsienyje.
„Paskui viską lems padėtis Ukrainoje, kiek bus saugu, kokios bus galimybės. Sporto infrastruktūra, kaip pavyzdžiui Chersone ir kituose miestuose, yra apgriautos, sugadintos. Irklavimui tinkamas vandens telkinys likęs Kyjive, kur Dnipro užutėkyje galima sportuoti“, – pasakojo K.Keblys.
Jis pats be baimės pasitinka naują gyvenimo etapą.
„Bendravau su nemažai ukrainiečių, jie mini, kad Kyjivas yra bene labiausiai saugomas Ukrainos miestas, nors neseniai ir čia nukrito atskriejo raketa ar dronas. Aš nesijaučiu nesaugiai. Aišku, slogių įspūdžių būta, pravažiavau pro Bučą, Kyjivo rajonus, mačiau nugriautus namus, apšaudytą aplinką aplink vaikų darželį. Šie vaizdai nuolat primena, kas čia vyksta, bet patys ukrainiečiai taip stipriai nebereaguoja. Kaip sakė vienas jų, ir jo žmona jau pagal garsą atpažįsta, ar atskrieja raketa, ar šahedas. Ukrainiečiai jau mažiau krūpčioja, – pasakojo K.Keblys. – Taip, skamba pavojaus sirenos, pats turiu programėlę, kuri praneša apie oro pavojus. Šiandien girdėjau, tik nežinau, ar atskrido dronas, ar kokia kita skraidyklė. Nejaukių garsų yra, bet žmonės mažai į tai reaguoja. Jie įprato, kad bus, kaip bus, jei dings elektra – normalu, kažkaip išgyvensiu. Yra ir komendanto valandos mieste, bet jie kažkaip stengiasi gyventi natūraliai net ir tokioje nenormalioje padėtyje. Tad ir man nėra baisu. Matyt, greitai įsijaučiau.“
