23 nacionalinės sporto federacijos susivienijo ir drauge kreipėsi į Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį bei Seimo narius. Organizacijos prašo politikų dar šios sesijos metu tikslingai nukreipti sporto rėmimui skirtas lėšas profesionalių sportininkų ugdymui.
– Tomai, kam reikėjo tokios iniciatyvos?
– Yra dvi problemos. Viena – trumpalaikė – susijusi su vasarą įvyksiančia olimpiada. Kita – ilgalaikė, sisteminė problema, kurios padarinius jau jaučiame ir, neįvykus skubiems pokyčiams, mūsų sportininkų laukia išnykimas iš Europos, pasaulio čempionatų bei olimpinių finalų (apie medalius net kalbos nėra).
Pradėkime nuo pirmosios. Iki olimpinių žaidynių liko mažiau nei 9 mėnesiai, o Lietuvos sportininkų delegacija nusimato tris kartus mažesnė nei būdavo istoriškai. Šiuo metu tik truputį daugiau nei 20 sportininkų (ir tik 6 federacijos ) įvykdė olimpinius normatyvus, o tai jau yra fiasko sportininkų rengimo sistemoje.
Kol nebus bent trijų esminių dalykų: deramo finansavimo su veiklos efektyvumo matavimu (tai dabar ir bandome išspręsti), aukščiausiojo lygio trenerių rengimo ir skaidrios bei pažangios vadybos, tol mes riedėsime į bedugnę. Kadenciją baigiantys politikai turi pasakyti, ar jiems rūpi mūsų sportininkai ir jų treneriai. O gal ir šioje sferoje mes laidojame strateginius sporto politikos tikslus, kas galų gale sumažintų ne tik 2020, tačiau ir 2024 olimpiadų dalyvių iš Lietuvos skaičių?
– Kodėl būtent T.Kučinskas ėmėsi šios iniciatyvos?
– Per tuos metus aš nuo sporto nenutolau – sekiau visus įvykius ne tik plaukimo pasaulyje. Iš kolegų federacijų vadovų vis girdėjau, kaip yra blogai sporto (ir fizinio aktyvumo, ir aukšto meistriškumo) srityse. Kaip atsimušama į sieną, bandant spręsti klausimus, kurie iš esmės aktualūs visoms federacijoms.
Tinkamo sporto interesų atstovavimo valstybėje nėra, nes skėtinės organizacijos (LTOK ir Lietuvos sporto federacijų sąjunga) tos iniciatyvos nesiima. Iš esmės tai labai keista, jei tikima, kad tik stiprios sporto federacijos garantuos ateityje rezultatus. Savo ruožtu Kūno kultūros ir sporto departamentas panaikintas, ir šį faktą visos federacijos įvardija kaip didžiausią blogybę šios Seimo kadencijos metu.
Su bendraminčiais beliko suburti federacijų bendruomenę per savaitę ir sutarti esmines veiklos kryptis. Mes tikime, kad nuosekliai dirbdami ir turėdami finansinį pagrindą jau pavasarį galime turėti gerokai daugiau sportininkų, įvykdžiusių olimpinius normatyvus.
Be to, prisiminkime, kad daugelis sporto šakų yra ties egzistavimo riba, kai pinigų trūksta net elementariam valstybės reikalavimų administravimui, nekalbant apie sportininkų ugdymą.
– Kokia buvo Seimo reakcija?
– Regis, palaikymas bent jau buvo labai didelis, kai prieš metus šis įstatymo projektas, numatantis bent 30 proc. valstybės skiriamų sportui lėšų nukreipti tikslingai aukšto meistriškumo sportininkams buvo pristatytas Seimui. Tačiau Vyriausybė išvadas pateikė tik šio rudens pradžioje, iš esmės rekomenduodama pritarti projektui.
Tačiau mus labai neramina besikeičianti valdančiosios koalicijos pozicija. Ar tik nebus taip, kad bus bandoma palaidoti viltis tų, kurie atidavė labai daug jėgų savo svajonėms įgyvendinti. Jau trečiadienį klausimas bus svarstomas Seimo jaunimo ir sporto reikalų komitete. Tada ir pamatysime, kur viskas eina. Faktas, kad dabar jau tikrai netylėsime gindami sportininkų interesus – pradedant jų pajamomis ir baigiant jiems suteiktomis galimybėmis siekti tikslų.
– Kaip reagavo sporto pasaulis?
– Labai teigiamai. Nors pasirašyti spėjo tik 23 federacijos, skambučių gavome dar iš daugiau nei 15, kurios nespėjo prisijungti. Kai kas spėliojo, kad iniciatyva kažkaip tiesiogiai susijusi su LTOK prezidento rinkimais, tačiau patikinu, kad tai susiję tik tiek, kad LTOK galėtų imtis tokios lyderystės, apjungiant bendruomenę bendram tikslui.
