A.Kavaliauskas negrįš į Lietuvą, o kartu su žmona ir dukrele iš Hjustono vyks į Dalasą. Ten jis praleis visą vasarą.
Po trenerių štabo sprendimo pasiteiravome aukštaūgio, ką jam davė mėnuo, praleistas su geriausiais šalies krepšininkais.
„Net ir treniruotės su tokio aukšto lygio žaidėjais išėjo man į naudą ir suteikė daug patirties. Tikiuosi, padėjau Lietuvai, kiek galėjau, o išėjo, kaip išėjo. Bet viską vertinu gerai“, – žurnalistams Hjustone sakė A.Kavaliauskas.
– Apmaudu dėl to, kad draugiškuose mačuose Hjustone beveik negaudavote progų pasireikšti? – paklausėme A.Kavaliausko.
– Ne... Apmaudu nėra. Suprantu, kad treneris bando derinti žaidimą, kurį naudos tiek Venesueloje, tiek olimpinėse žaidynėse. Jeigu manęs nebuvo jo planuose, jei Lietuvai taip geriau, nėra ko pykti. Tikiuosi sugrįžti į rinktinę kitais metais – daug dirbsiu, stengsiuosi tobulėti tiek gynyboje, tiek puolime ir bandysiu prasimušti.
– Jautėte, kad trenerio planuose jums vietos nėra?
– Ne, to tikrai nežinojau. Per treniruotes visi gaudavome žaisti, viskas buvo puiku. Vis dėlto tiek Jonas (Valančiūnas – 15min.lt), tiek Robis (Robertas Javtokas), tiek Darius Songaila yra labai geri žaidėjai, turintys daug patirties. Nors Jonas jaunesnis, bet jis turi daug noro ir jam tikrai reikia žaisti.
– Kaip manote, ko jums dar trūksta iki rinktinės lygio?
– Nežinau. Tiesiog reikia tobulėti visose srityse, lavinti metimą, stiprinti kojas. Bet kiek kalbėjome, treneris buvo patenkintas mano darbu.
– D. Songaila draugiškose rungtynėse taip pat žaidė mažai ir neblizgėjo...
– Kaip buvo, taip buvo. Juk treneriai renkasi krepšininkus atsižvelgdami ir į treniruotes. Rungtynėse tik derinamas žaidimas, o pagrindinis darbas vyksta treniruotėse.
– Ką papasakosi apie rinktinę savo draugams?
– Sakysiu, kad visi buvo tikrai draugiški. Netikėjau, kad visi žaidėjai yra tokie „nusileidę ant žemės“, niekas neskraido virš debesų. Su visais buvo lengva bendrauti, todėl praleisti vasarą rinktinėje – tikrai malonu.
– Su kuriuo žaidėju užsimezgė geriausi santykiai?
– Su visais gerai sutariau, bet daugiausiai teko bendrauti su Deividu Dulkiu. Atvykę į rinktinę buvome vienodoje situacijoje: abu mažai žinomi, abu baigę universitetus JAV. Linkiu jam kuo didesnės sėkmės. Ar dabar labiausiai sirgsiu už jį? Ne, sirgsiu už Lietuvą (juokiasi). Reikia pradėti laimėti rungtynes ir pradėti greitai, kad nebūtų per vėlu. O tam reikia visų dvylikos žaidėjų.
