Specialistas krepšinio naujienų portalui „Tritaškis.lt“ dalijosi mintimis apie Lietuvos vyrų nacionalinę rinktinę, krepšinio ateitį ir komentatoriaus Lino Kunigėlio žodžius tiesioginiame eteryje.
„Padarytas didelis darbas – pasiektas rezultatas. Rungtynės su Puerto Riku buvo labai nervuotos, daug fizinio kontakto. Jos buvo sudėtingos abiems komandoms. Abi rinktinės buvo puikiai išanalizavusios viena kitą. Tos mikrodvikovos, kurios vyko aikštelėje, tikrai suteikė žavesio, tačiau tuo pačiu iš krepšininkų reikalavo daug fizinių jėgų“, – vakarykštę Lietuvos rinktinės pergalę prieš Puerto Riką apibendrino L.Kvedaravičius.
– Kodėl lietuviams šiame turnyre taip sunkiai sekasi kopti į viršų? Visos rungtynės atkaklios – taškas į tašką.
– Na, todėl, kad mes neišnaudojame viso savo potencialo. Mūsų priekinė linija šiame turnyre nedemonstruoja tokio žaidimo, kokį galėtų ir turėtų. Žaidžiant vien krašto puolėjais ir gynėjais, kurie pelno liūto dalį taškų, laimėti sudėtinga. Centrų indėlis turi būti žymiai didesnis. Jeigu jiems pavyktų tai padaryti, žaidimas būtų žymiai geresnis ir malonesnis akiai. Deja, yra kaip yra.
Ateinančiose rungtynėse su Dominikos respublika mūsų centrų indėlis privalo būti didesnis, nes kitaip bus labai sudėtinga. Dominika demonstruoja tikrai gražų krepšinį.
– Galbūt rinktinei trūksta daugiau ugnelės, kaip kad 2010 metų pasaulio čempionate?
– Na, manau, kad vakar to užsidegimo netrūko. Galbūt kiša koja ir amžius. Mūsų pagrindiniai žaidėjai patyrę ir jau metuose. Galbūt nesimato jų akyse tos didžiulės ugnies, tačiau jie žaidžia su galva. Vakar matėme, kad ir tas pats Jasikevičius, kuris prieš turnyrą susilaukė daug kritikos, puikiai žaidžia. Be jo aš neįsivaizduoju vakarykštės pergalės. Šitaip šaltakraujiškai sužaisti paskutinę minutę gali tik aukščiausio lygio krepšininkas. Tai ir yra mūsų pagrindinis koziris – patirtis, susijusi su individualiu meistriškumu.
– Šiame čempionate daug kritikuojami teisėjai. Iliasas Zourosas vakar buvo labai nepatenkintas arbitrų darbu Nigerijos ir Graikijos susitikime. Kokia jūsų nuomonė apie teisėjų darbą?
– Lietuvos varžybose teisėjų darbas buvo neblogas. Neįžvelgiau tendencingumo. Visi daro klaidų, tačiau tendencingų sprendimų nemačiau. Gal varžovai turėjo kitą nuomonę, tačiau mano akimis, arbitrai dirbo sąžiningai ir švilpė kaip jie moka.
Kalbant apie Nigerijos ir Graikijos susitikimą, diskusijos kilo dėl paskutinio epizodo. Ten – ginčytinas epizodas, kuriame galima buvo skirti pražangą. Vis tik tokiose situacijose teisėjai labai retai ryžtasi imtis drąstiškų veiksmų. Tiesiog tai yra emocijos.
Žinoma, graikams labai gaila važiuoti namo ir nepatekti į olimpiadą. Jie turėjo tikrai puikius šansus, tačiau Nigerija įrodė, kad moka žaisti krepšinį. Reikia ją vertinti, gerbti. Tai parodė daug šalių šiame turnyre.
Visos šalys moka žaisti krepšinį ir visus varžovus reikia vertinti. Nukraujavo graikai, nukraujavo ir makedonai. Negalima galvoti, kad rinktinė iš Afrikos ar Pietų Amerikos nemoka žaisti krepšinio. Dabar tai daryti visi moka.
– Galbūt tokias rinktines į priekį veda autsaiderių etiketė – tarsi noras įrodyti pasauliui, jog mes galime žaisti krepšinį?
– Be abejo, tos komandos, kurios neturi didelių pasiekimų tarptautinėje arenoje, visuomet būna labai ambicingos. Krepšinis keičiasi. Kiekvienoje komandoje: tiek Afrikos, tiek Pietų Amerikos yra po 1-2 aukščiausio lygio žaidėjus – rungtyniaujančius tiek NBA lygoje, tiek ir Europoje. Krepšinis yra visuotinai populiarus ir jis vystosi labai smarkiai.
– Ar šiai dienai atletiškumas krepšinyje iš tikrųjų vaidina tokį svarbų vaidmenį?
– Matome, kad atletiškos komandos turi privalumų. Jeigu jos sugeba išlaikyti aukštą varžybų spartą ir gerą kovą dėl kamuolių, jos tampa labai pavojingos. Didžiulę įtaką tam daro NBA lyga, kur viskas paremta individualiu meistriškumu ir didžiule fizine jėga ir fiziniu kontaktu kiekvienoje aikštelės vietoje. Matyt, šitos valstybės nuėjo tokiu keliu – žaidžia ne tokį gražų komandinį žaidimą, tačiau naudojasi savo atletiškumu.
Europos krepšinis yra labiau komandinis, sustyguotas su daugiau taktinių gudrybių. Įdomu stebėti, kaip krepšinis vystysis toliau – ar taps labiau taktišku, ar labiau paremtu grubia fizine jėga. Manyčiau, kad pirmas kelias – produktyvesnis.
Kiekvienoje taktikoje reikia turėti atlikėjų. Jeigu tie atlikėjai yra fiziškai pajėgūs atstovėti tą grubią fizinę jėgą, manyčiau, tada šitas žaidimo braižas – žymiai produktyvesnis.
– Pusfinalio varžovas – Dominikos respublika. Ko reikia, norint pasiekti pergalę?
– Reikia susitvarkyti baudos aikštelėje. Ši komanda labai agresyviai žaidžia po krepšiais. Čia galime turėti bėdų. Jeigu pavyks išspręsti šią problemą ir susitvarkyti su varžovų aukštaūgiais, manyčiau, kad didesnių problemų kilti neturėtų.
Gerą pamoką gavome rungtyniaudami su Puerto Riku, kai turėjome rimtų problemų gindamiesi prieš tris pagrindinius jų aukštaūgius. Reikia tikėtis, kad tą pamoką išmokome ir treneriai paruoš gerą gynybos planą prieš Dominikos respublikos bokštus.
Jeigu gynyboje susitvarkysime, puolime problemų kilti neturėtų. Turime daug žaidėjų, kurie gali imtis iniciatyvos ir, kaip matėme, jeigu vienam nesiseka, kitas gali sėkmingai perimti tą vėliavą į savo rankas.
– Kunigėlio kandūs žodžiai tiesioginiame eteryje. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
– Na, matote, mums čia Lietuvoje, kai saulė šviečia, viskas yra gerai. Ten žmonės patiria didžiulį stresą. Kai tinkamai dirbti trukdo tokie pašaliniai dalykai, kaip sugedęs autobusas, neduotas peržiūrių kambarys ar kitos problemos, kurių galbūt mes ir nežinome, išsprūdo emocija.
Žinoma, į eterį tokių žodžių galbūt ir nereikėtų sakyti, tačiau galima suprasti ir Liną, kuris atlieka ne tik komentatoriaus pareigas, bet ir turi tiesioginių reikalų rinktinėje. Įtampa daro savo, žmogus išliejo nuoskaudą. Aš jį, kaip žmogų, suprantu, tačiau tokių žodžių į eterį sakyti nereikėtų.