Rodos, vakar stovėta ant paties aukščiausio olimpinių žaidynių pakylos laiptelio, visai Lietuvai suteikta tiek daug neapsakomo džiaugsmo, o šiandieną jaunimas jos jau nežino ir klausia, kas ta Vencienė, kuri sportininkus apdovanoja per Lietuvos čempionatus, jaunimą išlydi į olimpinius žiemos festivalius ir dažnai su jais būna karščiausiuose festivalio taškuose.
Tai man būna skaudžiausia, kad jaunimas žino tik save ir nesidomi, kas tą Lietuvos slidinėjimą kūrė ir kokių laimėjimų pasiekė“, – sako olimpinių žaidynių čempionė. Ji dabar jaudindamasi laukia savo jubiliejinio gimtadienio ir svarsto, kiek žmonių susirinks ją pasveikinti, kiek jų prisimins tai, ką ji padarė 1988 m. vasario 14 d. per Kalgario olimpines žiemos žaidynes.
Tada visą pasaulį apskriejo žinia: XV žaidynių pirmąja čempione tapo vilnietė V. Vencienė, greičiausiai įveikusi 10 km distanciją. Pirmoji rungtis ir pirmoji staigmena. Viso pasaulio fotografai net nespėjo susigaudyti, kas įvyko olimpinėje Kenmoro trasoje (apie 100 km nuo Kalgario) ir neužfiksavo būsimosios olimpinės čempionės.
Pirmosios olimpinių žaidynių čempionės nuotrauka net nepateko į kanadiečių išleistą fotoalbumą. Tačiau V. Vencienės pavardė su kitų olimpinių čempionų ir prizininkų pavardėmis yra iškalta Olimpinėje aikštėje esančiame dideliame akmenyje.
Nuoskauda
V. Vencienė – pirmoji Lietuvos slidininkė, olimpinių žiemos žaidynių čempionė. Kelias medalio link buvo sudėtingas, nes pati gražiausia jos pergalė buvo pasiekta dar sovietmečiu, kai vilnietė atstovavo SSRS ir bet kada galėjo būti išbraukta iš rinktinės sąrašų. Tai atsitiko ir per Kalgario olimpines žaidynes: jai, olimpinei čempionei, neatsirado vietos estafetės kvartete.
Nei kam pasiskųsi, nei kas tave užjaus. Tokie buvo laikai. Kodėl taip atsitiko, nereikėtų nė diskutuoti. Tuometis SSRS moterų rinktinės vyr. treneris Aleksandras Grušinas tada teigė, kad Vida šaunuolė, jam nė minties nebuvo, jog Lietuvos sportininkė galėtų apvilti.
„Kalgario olimpinėse žaidynėse Vida startavo du kartus ir abu kartus pelnė medalius. Ji pavargo, o rinktinėje buvo šviežių jėgų – slidininkės, kurios olimpinėse Kenmoro trasose nerungtyniavo, buvo lyg ir atsarginės. Be to, Vida dar nebuvo tobulai įvaldžiusi čiuožėjos žingsnio. Jei sportininkei estafečių etape nepasiseks, nesėkmė ištiks visą komandą. Olimpinės žaidynės yra išskirtinės, todėl nutarėme nerizikuoti. Būtent taip nusprendė visi SSRS rinktinės slidinėjimo treneriai“, – teigė A. Grušinas.
Ta neteisybė iš Vidos pareikalavo daug jėgų, nes prarastas dar vienas olimpinis aukso medalis. Buvo ir ašarų, ir nuoskaudų... Jų sportininkė, dabar – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vyr. referentė žiemos sporto šakoms, negali užmiršti iki šios dienos.
Pradžia
Vida gimė ir augo Ukmergės rajone, ten baigė aštuonias klases. Po to mokėsi Vilniaus žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikume ir Vilniaus pedagoginiame institute. Lietuvos lengvosios atletikos specialistai V. Mogenytei-Vencienei pranašavo gražią bėgikės ateitį. Tačiau startukus Vida iškeitė į slides.
Ilgai negalėjau apsispręsti, kas vis dėlto buvo mano tikrasis pašaukimas: lengvoji atletika ar slidės? – sakė V.Vencienė.
„Ilgai negalėjau apsispręsti, kas vis dėlto buvo mano tikrasis pašaukimas: lengvoji atletika ar slidės? 400 m ir 800 m distancijose įvykdžiau pirmuosius atskyrius, treneriai kvietė lankyti tos sporto šakos pratybas.
Vilniaus žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikume buvau „Barbė šimtadarbė“ – kur tik reikėdavo dalyvauti, ten dalyvaudavau. Užsigrūdinau, sustiprėjau. SSRS rinktinėje fiziškai buvau viena stipriausių. Slidinėjimą pasirinkau todėl, kad labai patiko – mėgau mišką, pūgą, šaltį, patiko pasigalynėti su gamtos stichija ir ją nugalėti“, – pasakoja jubiliatė.
Pačias pirmąsias svaresnes pergales Vida iškovojo 1980 m., kai tapo Lietuvos čempione 10 km distancijoje ir SSRS jaunimo pirmenybių estafečių 4x5 km bronzos medalio laimėtoja. Tais pačiais metais jai pakluso ir sporto meistrės norma. Dar po penkerių metų Vida jau – estafetės SSRS čempionė ir 5 km nuotolio SSRS vicečempionė, tarptautinės klasės sporto meistrė. 1988 m. – SSRS nusipelniusi sporto meistrė.
Fenomenas
Kopiant į pačias didžiausias meistriškumo aukštumas, Vidai nereikėjo nei prašmatnių sporto bazių, nei brangaus sportinio inventoriaus. Kas buvo, to ir užteko. Kaip ji pati sako, ko gero, buvo pati pigiausia Lietuvos olimpinė čempionė. „O ir grūdinausi beveik viena. Bet prie to pripratau. Ignalina, tas bene tyliausias pasaulio miestelis, mane visada traukė, ten labai daug treniravausi. Ir dabar man šis miestelis – didelės traukos vieta“, – sako Vida.
Šiame ežerų krašte gyvena ir jubiliatės geriausia draugė – dabartinė Lietuvos slidinėjimo rinktinės vyr. trenerė Kazimiera Strolienė. Anksčiau jos abi treniravosi, o dabar dažnai susitinka, jas sieja bendras darbas. Abi mėgsta dalyvauti įvairiose mėgėjų varžybose. Tik Kazimiera ant slidžių stoja dažniau, o Vida – rečiau.
Tačiau šią žiemą jubiliatė buvo labai aktyvi ir Ignalinoje daug laiko praleido su slidėmis. Dabar Vida dar žavisi šiaurietiškuoju ėjimu ir kone kiekvieną dieną olimpinę čempionę galima pamatyti žingsniuojančią Antakalnio miškeliuose. Bandė sportuoti ir jos dukra Dominyka, tačiau trauma neleido toliau tęsti sportinės karjeros. Dabar ji – ISM vadybos ir ekonomikos universiteto studentė. Vyras Danius – Vilniaus pedagoginio universiteto docentas, biologijos mokslų daktaras.
Buvęs ilgametis Lietuvos slidinėjimo rinktinės vyr. treneris, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius Juozas Skernevičius teigia, kad Vida buvo tikras fenomenas, unikali Lietuvos slidininkė, tokia, kokia gimsta kartą per 100 metų. Dabar nežinia kiek reikės laukti, kad būtų išugdyta tokio didelio meistriškumo slidininkė.
V. Vencienės pavardė su kitų olimpinių čempionų ir prizininkų pavardėmis iškalta Olimpinėje aikštėje esančiame dideliame akmenyje.
Pirmąsias svaresnes pergales Vida iškovojo 1980 m., kai tapo Lietuvos čempione 10 km distancijoje ir SSRS jaunimo pirmenybių estafečių 4x5 km bronzos medalio laimėtoja.
