Pasitreniravusi ant aptirpusio Ignalinos sniego, praėjusią savaitę Lidija Žurauskaitė su Lietuvos rinktine iškeliavo į Čekiją.
Ten Moravijos Nove Mesto biatlono trasoje trečiadienį mišrių estafečių varžybomis prasideda svarbiausias šių metų biatlono renginys – pasaulio čempionatas, kuriame 24 metų sportininkės laukia svarbus vaidmuo.
Rusijoje prieš kelerius metus dėl savo lietuviškų šaknų (per II pasaulinį karą iš Prienų rajono iškeliavusio senelio) mūsų šalies biatlono specialistų pastebėta atletė atsisakė Rusijos pilietybės 2022 metais.
Suprasti akimirksniu
- Lietuvos įstatymas numato galimybę suteikti šalies pilietybę iki 1940 metų birželio 15-osios pilietybę turėjusio asmens palikuoniui – vaikui, vaikaičiui ar provaikaičiui
Tų pačių metų pabaigoje patirtas kojos lūžis nutolino L.Žurauskaitės debiutą Lietuvos rinktinėje, bet šį sezoną ji greitai iškovojo teisę dalyvauti elitinėse varžybose ir įsitvirtino tarp komandos lyderių.
Sausio pradžioje pasaulio taurės etape Oberhofe (Vokietija) sprinto 7,5 km lenktynėse L.Žurauskaitės užimta 31 vieta atnešė į kraitį 10 įskaitinių taškų, o tiek jų surinkti Lietuvos biatlonininkėms nebuvo pavykę 10 pastarųjų metų.
Prieš porą savaičių L.Žurauskaitė užėmė septintą vietą Europos čempionato 15 km lenktynėse, o tai vėlgi buvo net 14 metų mūsų biatlono atletėms neregėtas rezultatas.
Estafetėje su Maksimu Fominu ji finišavo dešimta Europos pirmenybėse, taip įnešusi indėlį ir į komandinę įskaitą.
Dabar prieš akis – vasario 7–18 d. vykstantis pasaulio čempionatas Čekijoje, kur tarp vyrų daugiausiai vilčių siejama su Vytautu Strolia, o moterų varžybose – su po truputį lietuviškai besimokančia L.Žurauskaite.
„Pagal galimybes bandau mokytis lietuviškai, kai turiu laiko, – 15min sakė iš Rusijos atstovauti Lietuvai persikėlusi biatlonininkė. – Kalba nelengva, bet per treniruotes jau suprantu, ką sako treneris, galiu suprasti ir tai, ką šneka mano komandos draugai.
Dar negaliu atsakyti, bet prie galimybės bandau kažką pasakyti lietuviškai – jei tik pajuntu, kad galiu pasakyti kažkiek, tai ir stengiuosi.“
Suprasti akimirksniu
- Pasaulio biatlono čempionatas
- 59-asis pasaulio čempionatas antrą kartą vyks Nove Mesto trasose (pirmąsyk 2013 m.)
- Trečiadienis (vasario 7 d.) – mišri estafetė
- Penktadienis (vasario 9 d.) – moterų 7,5 km sprintas
- Šeštadienis (vasario 10 d.) – vyrų 10 km sprintas
- Sekmadienis (vasario 11 d.) – moterų (10 km) ir vyrų (12,5 km) persekiojimas
- Antradienis (vasario 13 d.) – moterų 15 km lenktynės
- Trečiadienis (vasario 14 d.) – vyrų 20 km lenktynės
- Šeštadienis (vasario 17 d.) – moterų (4 po 6 km) ir vyrų (4 po 7,5 km) estafetės
- Sekmadienis (vasario 18 d.) – moterų (12,5 km) ir vyrų (15 km) bendro starto lenktynės
Prieš svarbiausias sezono varžybas – 15min pokalbis su L.Žurauskaite apie jos kelią biatlone, komandos draugams nuostabą keliantį pomėgį ir dviprasmiškus santykius su Rusija.
– Lidija, kas nutiko, kad praėjęs sezonas jums neįvyko dėl kojos lūžio?
– Buvo likusios gal penkios dienos iki pirmųjų varžybų, kai pasiprašiau trenerio į kontrolinę treniruotę su ukrainiečiais. Po pirmojo kilometro nusileidžiant patekau į sniego košę ir ledą, mane užnešė ties posūkiu ir įlėkiau į apsauginį tinklą. Slidės užsikabino, aš persisukau – treniruotė baigėsi, sezonas – irgi.
Iš pradžių ligoninėje Švedijoje man pasakė, kad po 6–8 savaičių gipso koja sugis, bet paskui paaiškėjo, kad gipsas buvo uždėtas prastai, viskas užsitęsė, o aš nešiojau gipsą 10 savaičių. Kojos atsistatymas vyko lėtai, ant slidžių vėl stojau tik vasarį. Per tą laiką sustiprinau kitas kūno vietas, o pati siekiau sugrįžti dar stipresnė – panašu, kad toks planas pildosi šį sezoną po truputį.
– Tai pirmasis visavertis sezonas Lietuvos rinktinėje. Ar tiesa, kad tokia buvo jūsų tėvo svajonė?
– Tėtis tiesiog paklausdavo, ar nenorėčiau kada atstovauti Lietuvos komandai. Man tada buvo gal 15 metų. Tada sakiau, kad nenoriu atstovauti vien tam, kad atstovaučiau. Nesijaučiau stipri varžytis už rinktinę. Laikui bėgant geriau suvokiau, kad mano šaknys – lietuviškos, pavardė – lietuviška. Kai mane pakvietė, tėtis labai palaikė ir apsidžiaugė. Tada aš jau pati to norėjau.
– Kodėl panorote atstovauti Lietuvos rinktinei?
– Nepasakyčiau, kad apie tai svajojau ar daug galvojau. Tiesiog kai
