– Kada ir kur pradėjote ledo ritulininko karjerą?
– Ledo ritulį pradėjau žaisti nuo 9 metų. Lyginant su kitais sportininkais tai gana vėlai, todėl teko daug ir sunkiai dirbti, kad pasivyčiau bendraamžius. Treniruodavausi 2–3 kartus per dieną, kol vieną kartą į treniruotę mane pakvietė treneris Aleksandras Cicurskinas. Toliau visą laiką žaidžiau savo gimtojo miesto klube Liepojos „Metalurgs“. Kiekvienais metais su komanda dalyvaudavome Latvijos čempionate ir jaunimo pirmenybėse Baltarusijoje, o nuo pernai metų žaidėme ir MHL B grupėje.
– Palyginkite žaidimą buvusiame Liepojos klube ir „Balticoje“.
– Sunku palyginti, nes Liepojoje žaidžiau visą gyvenimą, o „Balticoje“ sezonas dar tik prasidėjo. Tačiau pirmas įspūdis toks, kad abiems komandoms netrūksta nusiteikimo kovai ir atkaklumo. Tą puikiai įrodė draugiškas susitikimas su „Šachtior“ ekipa bei pirmosios šio sezono rungtynės prieš „Platina-Kišiniov“, kai atsilikinėdami kelių įvarčių skirtumu sugebėjome laimėti.
 |
| HC „Baltica“ klubo nuotr./„Baltica“ ledo ritulininkai |
– Kaip sutariate su komandos draugais, ar turite geriausią draugą?
– Su visais stengiuosi sutarti gerai. Atėjęs į klubą iš pradžių daugiau bendravau su latviais, tačiau po bendrų treniruočių komanda tapo vieninga. Daugiau nebesiskirstome į latvius, rusus ar lietuvius, bendraujame visi kartu ir palaikome vienas kitą.
– Kaip manote, kodėl jus paskyrė komandos kapitonu?
– Manau todėl, kad turiu nemažai patirties. Liepojoje keletą metų buvau komandos kapitonu. Taip pat nemažos įtakos turėjo tai, kad „Balticą“ treniruoja latviai (A.Ciprusas, V.Kulibaba), kurie mane pažinojo anksčiau ir pasitikėjo paskirdami šias pareigas.
Ledo ritulį pradėjau žaisti nuo 9 metų. Lyginant su kitais sportininkais tai gana vėlai, todėl teko daug ir sunkiai dirbti, kad pasivyčiau bendraamžius.
– Kaip sutariate su kapitono aisistentais S.Boitsovu ir R.Upenieksu?
– R.Upenieksas man asistavo dar praėjusiais metais, daug padėdavo įvairiais klausimais ir puikiai organizuodavo bei nuteikdavo komandą prieš rungtynes. Jo darbas visada buvo „užvesti“ komandą. S.Boitsovas tikras kovotojas. Aš greitai įsitikinau, kad jis gali „pastovėti“ už save ir komandos draugus. Jo pavardė tą patvirtina ir džiaugiuosi, kad jis yra mano asistentas.
– Kokiame mieste užaugote, ar turite brolių ar seserų?
– Užaugau ir visada žaidžiau Liepojoje. Turiu trejais metais vyresnį brolį, su kuriuo gerai sutariame. Jis, deja, nelabai domisi ledo rituliu, tačiau jam svarbiausia, kad man sektųsi ir būčiau laimingas.
– Ką veikiate laisvalaikiu (be ledo ritulio)?
– Gyvendamas Liepojoje laisvalaikį leisdavau su broliu ir mergina. Lietuvoje laiką leidžiu su komandos draugais, kartu organizuojam įvairius susibūrimus, žiūrime filmus, žaidžiame įvairius žaidimus ar tiesiog diskutuojame apie ledo ritulį.
– Koks įvykis ar akimirka labiausiai įsiminė jūsų karjeroje?
– Labiausiai man įsiminė sunkus kelias į Latvijos jaunimo rinktinę (U-18) ir, aišku, pirmoji vieta šiaurės vakarų divizione, MHL B pirmenybėse. Likus vos keturiems mėnesiams iki pasaulio čempionato, gavau sunkią traumą ir gydytojai nedavė jokių vilčių, kad dar žaisiu šį sezoną. Likus pusantro mėnesio iki čempionato mane operavo. Kadangi narkozė buvo vietinė, buvau sąmoningas ir girdėjau, kaip operacijos metu gydytojai nusprendė, kad trauma nėra tokia rimta kaip jie galvojo ir operuoti nereikia. Iš karto po to pradėjau treniruotis ir atsirado viltis patekti į čempionatą. Peržiūroje patikau treneriui ir patekau į rinktinę. Tada laimėjome čempionatą ir patekome į aukštesnį divizioną.
– Ko tikiesi iš „Balticos“ sirgalių, galbūt jie jūsų atvyksta palaikyti ir iš Latvijos?
– Aišku, visada norisi arenoje matyti jų kuo daugiau, nes sirgaliai savo riksmais ir šūkiais padeda mums kovoti ir siekti pergalės. Mes savo ruožtu stengsimės juos pradžiuginti pergalėmis ir gražiu žaidimu. Komandoje nemažai latvių, tad į rungtynes Elektrėnuose atvažiuoja ir mūsų draugai bei artimieji iš gimtosios Latvijos.
Lietuvoje laiką leidžiu su komandos draugais, kartu organizuojam įvairius susibūrimus, žiūrime filmus, žaidžiame įvairius žaidimus ar tiesiog diskutuojame apie ledo ritulį.
– Kaip manote, ar „Baltica“ pateks į atkrintamąsias rungtynes?
– Aišku, aš labai tikiuosi ir tikiu, kad pateksime į atkrintamąsias varžybas ir darysim viską, kas nuo mūsų priklauso. Manau, kad šiemet komanda tikrai stipri tad ir šansai patenkti į tolimesnį etapą yra realūs.
– Ką norėtumėte patobulinti savo žaidime šį sezoną?
– Norėtųsi tobulėti visapusiškai, nes esu dar gana jaunas ir turiu tam visas galimybes. Norėčiau turėti daugiau kantrybės ir disciplinos, nes sunku susivaldyti, kai rungtynėse varžovai muštynėms provokuoja komandos draugus ar mane. Stengiuosi tvardytis ir galvoti, kad geriausias būdas įrodyti varžovui savo pranašumą yra laimėti rungtynes, o ne muštis.
– Ar galėtumėte palyginti Latvijos ir Lietuvos ledo ritulį?
– Būtų gana sunku, Lietuvoje sezonas dar tik prasidėjo. Tačiau manau, kad Latvijoje vyrų ledo ritulys yra aukštesnio lygio nei Lietuvoje. Latvijoje taip pat yra daugiau galimybių tobulėti ir kopti aukščiau. Latvijoje vyksta šalies čempionatas, komanda „Dinamo-Ryga“ rungtyniauja Kontinentinėje lygoje (KHL), o HC „Ryga“ žaidžia jaunimo lygoje MHL. Tačiau manau, kad situacija Lietuvoje gerėja ir ledo ritulys greitai vystosi, o „Balticos“ komandoje auga nauja karta.
