Išklausęs Lietuvos tautinę giesmę prieš mačą D.Kasparaitis greitai persižegnojo ir įčiuožė į aikštės vidurį.
Nors tai buvo eilinės Lietuvos ledo ritulio pirmenybių rungtynės, jos buvo ypatingos „Hockey Punks“ klubo 11 numeriu marškinėlius užsivilkusiam 44 metų žaidėjui.
Blondinas iš Elektrėnų prieš 26 metus buvo priėmęs sprendimą atstovauti SSSR, o sugriuvus Sovietų Sąjungai – NVS ir Rusijos rinktinei. Su stipriais partneriais jis nuraškė visų trijų spalvų olimpinius medalius: 1992 metais Albervilyje – auksą, 1998 metais Nagane sidabrą, 2002 m. Solt Leik Sityje – bronzą. Jis turėjo progą laimėti ir ketvirtąjį olimpinį apdovanojimą, bet 2006 metais Turino olimpiadoje su Rusijos rinktine liko ketvirtas.
Aikštėje – lėtesnis vaiduoklis
Svetimos šalies rinktinės pasirinkimo šešėlis ilgai lydėjo D.Kasparaitį gimtinėje, nors jis negailėjo pastangų prisidėdamas prie savo Lietuvos šalies ledo ritulio, ekipiruotės siuntomis iš JAV ir bandymų imtis veiklos federacijoje.
14 sezonų Nacionalinėje ledo rutulio lygoje (NHL) žaidęs lietuvis jau baigęs karjerą pasiryžo ilgai kelionei, kad įgyvendintų savo svajonę.
Nuo 2013 m. jis ketverius metus iš eilės atkeliavo iš Majamio į Vilnių, kad sužaistų bent po mačą Lietuvos ledo ritulio čempionate ir taip įvykdytų taisyklę, leidžiančią vėl žaisti ne Rusijos, o Lietuvos rinktinėje.
Antradienio vakarą kelis kartus daugiau žiūrovų nei įprasta į „Pramogų“ areną priviliojęs D.Kasparaitis sulaukė tūkstančio sveikinimo balsų prieš rungtynes.
Jis smagiu mostu alkūne varžovui pradėjo mačą ir leidosi į kovą.
Kasparu vaiduokliu karjeros pradžioje vadintas gynėjas nebebuvo tokia greita viską griaunanti jėga, kurios kažkada bijojo NHL puolėjai. Ir rungtynių pradžia susiklostė juodai, nes trečiąją vietą čempionate užimantys „Hockey Punks“ greitai praleido laipteliu aukščiau esančios „Juodupės“ ledo ritulininkų tris įvarčius.
Tačiau rezultatyvų perdavimą antrajame kėlinyje įvykdžiusiam „Hockey Punks“ kapitonui ne tai ir ne galutinis rezultatas (3:6) šįkart buvo svarbiausias. Jis įvykdė svarbiausią savo misiją – įgavo teisę žaisti Lietuvos rinktinėje nuo kitų metų sausio 1 dienos.
Sunku pasakyti, kokį vaidmenį galėtų užimti pastaruosius aštuonerius metus profesionaliai nebežaidžiantis elektrėniškis pasaulio čempionato 1-osios grupės B grupės varžybose, kuriose kasmet pagal pajėgumą rungiasi 23–28 komandos, tarp jų ir Lietuva. Bet jei prie jo prisidėtų pernai karjerą NHL baigęs puolėjas Dainius Zubrus, į NHL duris besibeldžiantis vartininkas Mantas Armalis ir kiti, 2018 metais Lietuva pagaliau pasirodytų su labiausiai ją garsinusiais ledo ritulininkais priešakyje.
Majamyje užsiima nekilnojamojo turto verslu
Profesionalaus ledo ritulininko karjerą Maskvos „Dinamo“ klube pradėjęs D.Kasparaitis net 14 sezonų žaidė NHL, kur atstovavo keturiems klubams: „New York Islanders“, „Pittsburgh Penguins“, „Colarado Avalanche“ ir „New York Rangers“.
Per karjerą NHL jis uždirbo apie 23 mln. JAV dolerių.
Gynėjas baigė karjerą 2009 metais, paskutinius dvejus metus vilkėdamas Sankt Peterburgo SKA klubo aprangą.
Pastaruoju metu D.Kasparaitis gyvena Majamyje, kur su trečiąja savo žmona Lisa Carrol augina keturis vaikus. Jis taip pat turi devyniolikmetę dukrą iš pirmosios santuokos.
Nors lietuvis tebežaidžia ledo ritulį porą kartų per savaitę savo malonumui, pagrindinis jo darbas yra nekilnojamojo turto agentūroje „Verzasca Group“.
Palikęs verslą ir šeimą Floridoje D.Kasparaitis kelioms dienoms sugrįžo į Lietuvą, o po antradienio rungtynių, išdalijęs krūvą autografų, sustojo interviu.
– Dariau, ar jums tai buvo ypatingas mačas, nes po jo oficialiai įgijote teisę atstovauti Lietuvos rinktinei? – 15min paklausė D.Kasparaičio.
– Na taip. Bet aš laukiu jausmo, kai galėsiu žaisti už Lietuvos rinktinę. Tada pasakysiu, koks tas jausmas.
Dabar galvoju, kad jei pasaulio čempionato varžybose bus panašus lygis, jei aš rimčiau pasiruošiu ir išvengsiu traumų, laisvai galėčiau žaisti.
Fiziškai esu pasirengęs. Na, gal kiek per sunkus. Tačiau mačiau rinktinės žaidėjus, manau, kad dar galiu eiti ant ledo ir sužaisti.
– Kaip dažnai pastaruoju metu žaidžiate ledo ritulį?
Pirmadienį ryte pradedu laikytis dietos, bet pirmadienio vakare jau vėl valgau.
– Esmė ne tik žaisti. Vien žaisti nepakanka. Profesionalui reikia treniruotis, ruoštis, žiūrėti, ką valgai.
Visą gyvenimą laikiausi dietos, bet baigęs žaisti ledo ritulį galiu valgyti, kiek noriu – nėra trenerio, kuris patikrintų svorį (šypsosi). Bet, jei ketinu žaisti rimtesniame lygyje, kaip žaidžiau dabar, reikia ruoštis.
– Ketinate tai daryti kitais metais?
– Kasmet žadu numesti svorio. Ir rytoj atsikelsiu su ketinimais numesti svorį. Man taip yra: pirmadienį ryte pradedu laikytis dietos, bet pirmadienio vakare jau vėl valgau.
– Kas šiuo metu labiausiai esate – tėvas, verslininkas ar ledo ritulininkas?
– Pirmiausia esu tėvas. Turiu daug vaikų, man pasisekė, kad keturi jų gimė man jau baigus karjerą ir aš galiu kiekvieną dieną praleisti su jais ir būti tokiu tėvu, kokio vaikams reikia. Jie dažnai nori daugiau laiko praleisti su manimi nei su mama, nes aš esu Senis Šaltis, beveik kasdien dovanoju jiems ką nors.
Manau, pirmiausia esu tėvas, paskui – buvęs ledo ritulininkas. Man dar sunku būti verslininku, labiau jaučiuosi ledo ritulininku. Tačiau ledo ritulys baigėsi, reikia galvoti apie ateitį.
– Ar jums patinka nekilnojamojo turto sfera?
– Man patinka matyti, kad projektas vystosi. Kaip atsiranda brėžiniai, prasideda statybos – net nesitiki, kad taip kyla mano kompanijos namas. Labai malonu tiesiog atvažiuoti ir pasižiūrėti į namą, kurį pats pastačiau. Na, ne pats, bet mana kompanija.
Aišku, pradžia visur būna sunki. Tačiau, jei drąsiai pradedi ir kantriai dirbti, visko galima pasiekti – ne tik sporte, bet ir versle.
– Ar Jungtinėse Valstijose bendraujate su Dainiumi Zubrumi?
– Kalbėjau su juo ir kalbinau atvažiuoti kartu. Bet jis sakė, jog pastaruoju metu nelabai čiuožia, daugiau medžioja ir žvejoja.
Tiesa, jis norėjo atvažiuoti. Planavome kartu nulėkti ir į Angliją, pasižiūrėti futbolo – „Manchester City“ ir „Manchester United“, bet mūsų rungtynes atidėjo ir mes pakeitėme planus.
Pasišneku su Dainiumi ir labai džiaugiuosi, kad jis atvažiuoja gyventi į Floridą. Galėsime kartu žaisti ir treniruotis – gal kartu pasiruošime kitam pasaulio čempionatui.
– Kaip svarbu jums ten būtų sužaisti?
– Nežinau. Kartais pagalvoju, kodėl tai apskritai darau. Vis dėlto noriu įrodyti ne tik tai, kad dar galiu žaisti. Aš esu lietuvis, gimęs Lietuvoje, iki 14 metų čia gyvenau.
Todėl ir pačiam norisi pabaigti savo karjerą žaidžiant už Lietuvos rinktinę.
Už Lietuvą esu žaidęs tik Sovietų Sąjungos laikais. Po to rinkausi Rusiją, nes tai buvo proga žaisti geriausią ledo ritulį. Manau, kad tai buvo geras pasirinkimas.
Mano sirgaliai mane gerbia ir taip, už tai, koks esu. O pats sau noriu įrodyti, kad dar galiu sužaisti ir tai padaryti atstovaudamas Lietuvai.
– Ar dar sužaisite su „Hockey Punks“ atkrintamosiose varžybose?
– Turbūt, kad ne. Turiu darbą, šeimą. Žmona ir taip vos išleido. Sakė, kad sėdėčiau namuose.
– Koks jums atrodo bendras Lietuvos ledo ritulio lygis?
– Geras lygis. Buvo sunkios rungtynės. „Energija“, „Juodupė“, „Hockey Punks“ – geros komandos. Manau, kad lygis kyla.
Žmona ir taip vos išleido. Sakė, kad sėdėčiau namuose.
– Ketvirtadienį būsite pagerbtas Elektrėnuose. Tai irgi malonu, ar ne?
– Žinoma, malonu. Ten atvažiuos mano pirmasis treneris, tikiuosi, kad susirinks daug draugų ir žiūrovų pasižiūrėti rungtynes. Tikiuosi, ketvirtadienį pavyks laimėti.
Pastaruoju metu mane buvo pagerbę Pitsburge, skaičiau, kad ir „Dinamo“ rengė pagerbimą. Visa tai reiškia, kad artėja senatvė (šypsosi).
Iš tiesų malonu, kad mane pamena sirgaliai, pamena klubai. Spalį mane buvo pagerbęs ir „New York Rangers“ klubas.
Tik jie nežino, kad aš dar nepakabinęs pačiūžų į lentyną, kad galvoju dar pažaisti.
– Ar dažnai keliaujate pasižiūrėti ledo ritulio?
– Įprastai žiūriu Floridoje, kur ir gyvenu. Kartais nuvažiuoju į Niujorką, buvau Pitsburge. Bet dažniausiai būnu namuose. Noriu ten būti, kai įpranti būti tame chaose, kur visada kažkas vyksta, paskui išvažiavus būna sunku į tai sugrįžti (šypsosi). Geriau jau visada būti ten.
– Matėme jūsų nuotrauką su krepšininkais Mindaugu ir Sauliumi Kuzminsku. Domitės ir kitais Lietuvos sportininkais?
– Labai. Mano mėgstamiausia komanda buvo „New York Knicks“. Kai M.Kuzminskas pasirašė sutartį su „Knicks“, labai apsidžiaugiau, kad dar vienas lietuvis žais už Niujorką.
Buvau su broliais Kuzminskais susitikęs Majamyje, pasidariau nuotrauką, įdėjau į feisbuką ir parašiau, kad tai du mano maži berniukai. Kai kurie krepšiniu nesidomintys žmonės manęs net perklausė, ar čia ne mano vaikai tokie dideli užaugo. Buvo tikrai juokinga.
Man malonu, kad lietuviai žaidžia krepšinį, kad už juos galima sirgti. Visada žiūriu Joną Valančiūną ir Domantas Sabonis man labai patinka. Smagu, kad lietuviams sekasi Amerikoje.
