Pirmadienį Vilniaus „Akropolio“ ledo rūmuose „Geležinio vilko“ ledo ritulio mokyklos auklėtiniai sulaukė vertingų pamokų. Kartu su savo vaikystės treneriu Aleksejumi Nikiforovu patirtimi ir žiniomis dalijosi aukščiausiose pasaulio lygose žaidęs D.Kasparaitis.
Jaunieji žaidėjai atidžiai klausėsi ledo ritulio žvaigždės, vilkinčios ryškiu žaliu bliuzonu su užrašu „Lietuva“. „Padėti ledo rituliui aš visada esu pasiruošęs, jeigu tik mano pagalbos prašys, aš atvažiuosiu“, – žada D.Kasparaitis.
Specialiame interviu su buvusiu ledo ritulininku – apie sunkiausią darbą būti tėvu, Lietuvos ledo ritulio sunkumus, išlikusį egoizmą ir jaunųjų talentų perspektyvas.
Koks jausmas dirbti su savo vaikystės treneriu?, – 15min.lt paklausė D.Kasparaičio.
Aš dabar prisimenu vaikystę. Atrodo, jis visiškai nepasikeitė. Iškyla toks prisiminimas, kaip čia pasakyti lietuviškai, kuomet jis „mučindavo“ mus. Malonu, kad jis nepasikeitė, kad taip pat galvoja. Aš netgi nustebęs, kad jis laikosi tos pačios sistemos.
Kokie vėjai šįkart jus atpūtė į Lietuvą?
Į Lietuvą aš atvažiuoju dažnai, su vaikais aplankome šeimą. Konkretaus tikslo šiai kelionei net nėra. Noriu pabūti su tėvais, praleisti daugiau laiko Lietuvoje, turime čia namą. Stokholmas visai netoli, todėl per kelias valandas parskrendame namo.
Trenerio karjerą jau buvote pradėjęs, dabar vėl tenka dirbti su vaikais. Nekyla noras dirbti šį darbą?
Man noro treniruotis visada bus. Treniruoti vaikus yra labai įdomu, kai juos mokai, rodai kaip dirbti, tuomet ir pats tobulėji. Kai suaugusius treniruoji, tai jau visai kiti reikalai. Reikia ir paaiškinti daugiau ir žiūrėti kaip specialistui. Man vis dar reikia priprasti, kad aš jau baigiau ledo ritulininko karjerą...
Kokią vietą pastaruoju metu jūsų gyvenime užima ledo ritulys?
Tai geri prisiminimai... Ledo ritulys mano gyvenime labai daug davė, kaip sportininkui, nors kaip žmogus aš nelabai išaugau žaisdamas ledo ritulį. Aš dabar daug labiau suprantu apie gyvenimą būdamas tėvu. Galbūt todėl, kad nėra kur pabėgti. Dabar aš gyvenu kaip normalus žmogus, kuris turi tas pačias bėdas, tuos pačius džiaugsmus. Nėra varžybų, treniruočių, galimybių pasislėpti nuo viso pasaulio. Ledo ritulys davė daug, bet dabar ėmiau apie gyvenimą mąstyti kitaip.
Gyvenate Švedijoje, ar ten pažaidžiate ledo ritulį?
Žinoma, man labai patinka žaisti. Niekada šito neatsisakysiu. Žaidžiu su draugais ar su vyrais mėgėjais. Vis dėlto kai žaidžiu su mėgėjais, aš vis dar esu geriausias žaidėjas (šypsosi). Gal ir esu egoistas, bet man taip patinka. Kaip sportas, ledo ritulys yra pati geriausia sporto šaka. Per valandą suprakaituoji tiek, kiek nesuprakaituotum bėgdamas tris valandas.
Pakankamai neseniai vyko pasaulio ledo ritulio čempionatas. Ar teko jį stebėti Švedijoje?
Taip, buvau visose rungtynėse, tik finalo nepavyko pamatyti. Turiu daug draugų rusų, kurie mane pakvietė. Visgi pasaulio čempionatas tai nėra tokios didelės varžybos, kaip olimpinės žaidynės. Olimpiada – didžiausias įvykis. NHL Stenlio taurė taip pat labai svarbus įvykis.
Dainius Zubrus šiais metais liko be taurės...
Labai gaila. Tikrai būtų buvę gerai, kad bent vienas lietuvis turėtų taurę. Bet Dainius dar jaunas, dar galės pakovoti dėl taurės.
Ar bendraujate su juo?
Ne, jau porą metų nesame kalbėję. Kai žaidi ledo ritulį, gyveni kitokį gyvenimą, yra kiti tikslai, kitokios užduotys. Kada baigi profesionaliai žaisti, aš pats žinau, tada pradedi naują etapą. Aš nenoriu ten maišytis ir skambinti, kai žmonės ruošiasi varžyboms.
Tėvystė dabar yra jūsų pagrindinės pareigos?
Taip ir aš manau, kad pačios sunkiausios. Dabar Lietuvoje yra visi keturi mano vaikai. Sunku, labai sunku, reikia būti kantriam, tikrai nelengvas darbas būti tėvas.
Apie oficialesnes pareigas negalvojate?
Prieš kelias savaites minėjau apie federacijos prezidento postą, bet aš net nežinau, kur gyvensiu. Lietuvoje reikia gyventi, jeigu nori dirbti tokį darbą. Jeigu aš Švedijoje, ar Amerikoje būsiu, tai aš negalėsiu atlikti tokių pareigų. Padėti ledo rituliui aš visada esu pasiruošęs, jeigu tik mano pagalbos prašys, aš atvažiuosiu. Padėsiu ir rinktinei – prieš kelis metus turėjau sveikatos problemų, bet dabar esu pasiruošęs dirbti ir padėti kuo tik galiu.
Sulaukėte konkrečių pasiūlymų iš Lietuvos federacijos atstovų, kvietė atvykti, vadovauti?
Susidomėjimas buvo, bet aš negalėčiau būti federacijoje. Man reikėtų turėti žmogų, kuriuo aš pasitikėčiau, bet aš apskritai net nežinau, koks tai darbas būti federacijoje, ką reiškia būti federacijos vadovu. Ir kuo tada pasitikėti? Jeigu pats gyvenčiau ir dirbčiau Lietuvoje, tuomet gal ir pats viską sužiūrėčiau, bet jeigu tik tris kartus per mėnesį atvažiuočiau, būtų labai sunku žinoti, kas vyksta. Pristatyti Lietuvą, aš tikrai galiu. Jeigu tik galėčiau tuo klausimu kažkuo padėti, būtų labai malonu. Kai viešėjau pasaulio čempionate, bendravau su pasaulio ledo ritulio federacijos vadovais, šnekėjau apie Lietuvos padėtį ir mūsų ledo ritulio problemas. Sulaukiau iš jų noro padėti Lietuvai, tik paprašė susitvarkyti vidines problemas. Niekas nenori duoti pinigų, kai nežino, kas čia darosi.
Vadinasi, jūs atsisakote vadovauti Lietuvos federacijai?
Taip, nes aš turiu šeimą, negaliu jos palikti ir važinėti po pasaulį. Reikia suprasti, koks tai darbas, o aš negaliu įlįsti ten, kur dabar vyksta karas, kur skolos ir teismai. Aš dėl savęs nieko nebijau, bet nežinau, kas ten viduje dedasi. Net nežinau, ar yra ta federacija dabar, kas ten dirba, o kas ne. Kiek girdėjau, jie patys nieko nežino.
Jūs su Dainiumi Zubrumi esate vieninteliai lietuviai žaidę stipriausioje pasaulio ledo ritulio lygoje. Kokias matote jaunųjų ledo ritulininkų perspektyvas Lietuvoje?
Jeigu trenerių daugiau atvyktų, jeigu vaikų lyga plėsis ir Lietuvai padės Rusija, tuomet yra šansų. Bet be Rusijos įsikišimo ir galimybių vaikams ten tobulintis, tikrai bus sunku. Aukščiausias Europos lygis šiuo metu yra Rusijoje, bet reikia, kad turėtume ir profesionalų klubą mūsų šalyje. Vis dėlto mes žaidžiame dėl to, kad mylime šį žaidimą, bet užaugus, būnant aštuoniolikos metų, atsiranda moterys, šeima, reikia uždirbti pinigus. Būtent tuo metu labai daug vaikinų ir baigia karjerą, o kad taip neįvyktų, reikia, kad šalis suteiktų perspektyvas.
