Šįkart pokalbis su sportininku – apie dabartį, artimiausią ateitį ir svarbiausius ledo ritulio principus.
– „Energijos“ naujienos prieš sezoną daug kam buvo netikėtos ir liūdnos – visgi džiugu, kad didžiausi talentai liko, juokais sakant, „ant ledo“. Kaip sutikote pasiūlymą prisijungti prie „Kaunas Hockey“ komandos, kuri jau debiutiniame sezone išdrįso mesti iššūkį tuometiniams čempionams?
– „Kaunas Hockey“ dar praėjusią vasarą siūlė prisijungti prie komandos, tačiau tąkart atsisakiau. Dvejus metus žaidžiau už „Energiją“ ir nesiruošiau keisti klubo. Svarsčiau išvis nebežaisti Lietuvos čempionate ir visas jėgas atiduoti savo įsteigtai vaikų akademijai. Visgi „Kaunas Hockey“ atkaklumas ir iškelti ambicingi sezono tikslai mane galutinai įtikino prisijungti.
– Kaip buvote priimtas Kaune? Kokia atmosfera jums pasirodė pirmąkart įžengus į rūbinę, ką manote apie Kauno komandos sirgalius?
– „Kaunas Hockey“ subūrė puikią komandą. Atmosfera puiki, kiekvienas žaidėjas nuoširdžiai siekia padėti komandai laimėti. Fanatstika. Sveika atmosfera rūbinėje yra vienas iš svarbiausių kelių į pergalę.
Sirgaliai – puikūs, visur ir visada palaiko komandą. Jų indėlis į pergalę yra labai svarbus. Tikiu, kad Kauno sirgalių būrys didės kiekvienais metais. Man karjeroje yra tekę susidurti su klubais, kurie atstovauja nedideliems miesteliams, bet jų sirgaliai tiesiog fantastiški.
Jie sukuria tokia uždegančią atmosferą, tokį nerealų triukšmą tribūnose... Tai tarsi šeštas žaidėjas. Patikėkite, mes tą jaučiame.
– Kaip vertinate trenerio karjerą dar tik pradedančio A.Mikheyonoko darbą ir galimybes šioje srityje?
– Mikcheyonokas gerai tvarkosi su trenerio pareigomis, nors dar praeitą sezoną buvo žaidėjas. Jis ambicingas treneris, ir manau, kad padės komandai tapti čempionais. Tikiu, kad treneris turi daug potencialo ir viskas jo rankose. Jei degs noru ir sieks nuolat tobulėti, tai ir galimybių daugės. Nuoširdžiai linkiu Aleksui profesinės sėkmės.
– Šiuo metu dėl traumos negalite treniruotis ir rungtyniauti, neatstovavote Lietuvai priešolimpiniame turnyre Slovėnijoje. Visgi turbūt tokia būsena jums, kaip senam vilkui, pažįstama. Ar sudėtinga emociškai? Galbūt turite patarimų jauniems atletams, kaip kovoti su savimi, kai negali padėti komandai aikštėje?
– Man pasisekė. Kai žaidžiau profesionaliai, patyriau nedaug traumų ir gana greitai sugrįždavau į rikiuotę. Nėra lengva, kai rungtynes tenka stebėti tribūnose ar namie. Skauda, kai tenka atsisakyti žaisti už rinktinę… Bet tai – gyvenimas. Jis nesibaigia ledo aikštėje.
Sportininkas turi mąstyti pozityviai. Patyrei traumą – susitaikyk su šiuo faktu. Ir daryk viską, kad kuo greičiau sugrįžtum į rikiuotę. Grįžai į žaidimą, atiduok visas jėgas. Taip turi mąstyti sportininkas.
– Kiek ledo ritulininkui svarbus šeimos, artimųjų palaikymas? Ar visas jūsų rungtynes stebi artimiausieji?
– Šeimos palaikymas labai svarbus. Be jų palaikymo, tikėjimo manimi būtų sunku. Tikriausiai baigčiau žaidėjo karjerą (šypsosi). Taip, mano šeima žiūri visas mano rungtynes. Jei ne tribūnose, tai internetu.
– Ar bandote nuspėti, kaip dėliosis turnyrinė čempionato lentelė, kiek dėmesio skiriate savo ir kitų sportininkų žaidimo, statistikos analizei?
– Spėlioti nemėgstu ir to nedarau. Tiesiog žaidžiu ir darau asmenines išvadas po kiekvienų rungtynių. Man priimtina kanadiečių filosofija – aš visuomet einu laimėti. Ir nesvarbu, kokio pajėgumo bus mano varžovas ar ką teigia turnyrinės lentelės skaičiukai.
– Pats daug prisidedate prie būsimos ledo ritulio kartos ugdymo. Kokią pagrindinę žinutę bandote įskiepyti vaikams?
– Kai prieš 7 metus kūriau „Sostinės ledo ritulio akademiją“, tikėjau ir iki šiol tikiu, kad geras ledo ritulininkas yra ne tik tas, kuris gerai čiuožia ar gerai meta į vartus, bet pirmiausia tas, kuris turi žaidėjo širdį ir aiškias asmenines vertybes. Savo auklėtinius mokau žaisti garbingai ir būti atsakingais, kantriais, siekti savo tikslų ir niekada nepasiduoti.
– Ko trūksta, kad ledo ritulys būtų jei ne #1, tai #2 sportas Lietuvoje?
– Daugiau asmenybių. Daugiau žmonių, kurie turėtų didelių svajonių ir ambicingų tikslų. Ir, žinoma, tiesiog daugiau arenų – Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune (šypsosi).
