„Apie medalį svajoju nuo 2003-iųjų. Nuo tada, kai pirmą sykį atsistojau ant slidžių“, – 15min prisipažino pats 30-metis anykštėnas, pradėjęs nuo slidinėjimo, bet ryškiausiai atsiskleidęs biatlone.
Jau pernai V.Strolia žibėjo pasaulio taurės etapuose užimdamas 4 vietą sprinto ir 5-ą persekiojimo rungtyse. Dar sykį jis finišavo šeštas.
Šis sezonas taip pat startavo viltingai. Jau pirmajame etape Suomijoje – dvi 8-os vietos, bet vėliau Lietuvos biatlono lyderis tarsi įstrigo už greičiausiųjų dešimtuko.
Iki penktojo etapo Rūpoldinge, Vokietijoje. Be klaidų tris šaudyklas įveikęs aukštas 1,94 m biatlonininkas prestižinėje bendro starto rungtyje vertė vis garsiau tarti jo pavardę varžybų komentatorius.
Galiausiai – vienas šūvis pro šalį ir šešta vieta. Istorinė Lietuvos biatlonui. Iki šiol joks mūsiškis bendrojo starto varžybose nebuvo įlėkęs net į pirmąjį 15-uką.
„Taip, rungties prestižas turbūt didžiausias, bet nesakyčiau, kad šis pasiekimas – vertingiausias mano karjeroje. Nedaug tų finišų pirmajame šešetuke buvo, tad visi jie man labai vertingi“, – tęsdamas interviu, kaip visada, kuklus išliko šalies biatlono lyderis.
„Labai tikiuosi, kad didžiausia karjeros pergalė dar laukia ateityje“, – netrukus plačiai nusišypsojo.
Jei ne tas šūvis pro šalį, galbūt medalis būtų sublizgęs ir Rūpoldinge?
„Kažkiek gaila tos vienos baudos, bet geriau viena, pavyzdžiui, nei dvi ar trys. Tikiu, kad pataikysiu tuos 20 iš 20 pačiu tinkamiausiu metu. Ir dabar su ta viena klaida rezultatas nebuvo tragiškas“, – pasidžiaugė anykštėnas.
„Šaudykloje tiesiog darau savo darbą. Jei viskas gerai, jaudulio ar kažkokių papildomų minčių nebūna. Puikiai suprantu, kad jei pradėsiu galvoti, dažniausiai bus tik blogiau“, – čia pat paaiškino biatlonininkas.
Užėmęs 6 vietą V.Strolia pateko į gėlių ceremoniją. Biatlono varžybose pirmasis trejetas išsidalina medalius, o dar trys sportininkai šioje itin konkurencingoje ir permainingoje sporto šakoje apdovanojami gėlėmis.
„Ir man, ir treneriams šiemet jau labai norėjosi patekti į tą pirmąjį šešetuką. Jaučiau ir tikėjau, kad galiu, bet reikėjo, kad tai nutiktų realiai.
Tai prideda ramybės ir motyvacijos, kad einame teisingu keliu. Ne tik man, bet ir treneriams dabar ramiau“, – dar sykį pasidžiaugė V.Strolia.
Pirmas keturias vietas užėmė Norvegijos biatlono žvaigždynas, o lietuvį paskutiniame rate dar aplenkė tik prancūzas Emilienas Jacquelinas. Kartu su elitu finišavęs mūsiškis neatrodė lyg Pilypas iš kanapių – apdovanojimų ceremonijoje visi šiltai ir noriai bendravo.
„Nieko ypatingo. Paprastos tos mūsų kalbos – apie paskutinį ratą, apie vėją, šaudymą ir panašiai“, – atskleidė V.Strolia.
„Faktas, kad jau nesu visiškai naujas veidas. Kažkiek mane jau žino. Pasišnekam ir pasisveikinam. Aišku, malonu, bet nereikia labai susireikšminti. Visi tiesiog maloniai bendraujam.
Ta mūsų biatlono šeima nėra labai didelė. Tie, kurie nuolat startuoja pasaulio taurėje, tie vieni kitus daugmaž pažįsta. Nėra čia pasikėlusių ar žiūrinčių iš aukšto į kitus, kaip sakoma“, – dėstė lietuvis.
Pernai iki medalio sykį jam pritrūko vos žingsnio – sprinto rungtyje V.Strolia tame pačiame Rūpoldinge finišavo ketvirtas.
„Medalis, manau, yra visų sportininkų svajonė. Ne paslaptis, kad ir mano. Bet labiausiai noriu, kad šis sezonas būtų geresnis nei praėjęs. Norisi išlaikyti stabilumą ir žengti tą žingsnelį į priekį“, – vylėsi lietuvis.
Šiuo metu jis dalyvauja jau šeštajame pasaulio taurės etape Italijos kalnų kurorte Rasene-Antholce. Tačiau svarbiausias sezono startas laukia kitą mėnesį – pasaulio čempionatas.
„Planas yra likti šiuose kalnuose iki planetos pirmenybių. Likus savaitei – nusileisti šiek tiek žemiau. Tobuliausia kalnuose būna praleisti 21 dieną. Šįkart mums tiek nepavyks dėl varžybų grafiko, bet bus panašiai“, – skaičiavo V.Strolia.
Pakilimas į kalnus nereiškia, kad sportininkai tiesiog sėdi prie židinio, žavisi įspūdinga panorama ir didina raudonųjų kūnelių skaičius kraujyje.
„Treniruojamės dukart per dieną. Taip, šiek tiek trumpiau, nei vasarą, kai plušame ir po 5–6 valandas sudėjus. Dabar – apie 3–4. Priklauso nuo intensyvumo. Žiemą jau nebeprisitreniruosi – lieka tik paskutinius aspektus sudėti, išlaikyti sportinę formą ir pagreitėti prieš svarbiausius startus“, – pasiruošimo receptą trumpai nupasakojo atletas.
Tiesa, jo planus dar gali sujaukti ir Europos čempionatas. V.Strolia, kaip ir dauguma elitinių biatlonininkų, neplanavo startuoti Europos pirmenybėse, o visas jėgas kaupė planetos pirmenybėms.
Tačiau šoki taip, kokia muzika groja. Nacionalinei sporto agentūrai (NSA) dukart skaičiavus, kiek atiteks aukšto meistriškumo atletams šalyje, biatlonas iš pradžių buvo atsidūręs tarp labiausiai nuskriaustų.
Tik vėliau, po perskaičiavimo, įkrito papildomas 100 tūkstančių.
V.Strolios dalyvavimo Europos čempionate pliusai paprasti – NSA vertina rezultatus, o jie varžybose, kuriose įprastai nestartuoja ryškiausios biatlono žvaigždės, tikėtina, būtų gerokai geresni.
Jau kitą savaitę Šveicarijoje vyksiančiose Europos pirmenybėse V.Strolia būtų laikomas vienu iš favoritų. Galbūt net laimėti auksą.
Minusas – dalyvavimas ir Europos, ir pasaulio čempionatuose gali pakišti koją bei sutrukdyti sėkmingai pasirodyti abiejuose.
„Iš vienos pusės galvoju, kad reikėtų startuoti, iš kitos – kad tas varžybų skaičius galiausiai vis tiek susideda ir lemia galutinį rezultatą. Poilsio kartais irgi reikia“, – svarstė biatlonininkas, kuriam 2020-aisiais Europos čempionate iki medalio pritrūko vos 0,8 sekundės.
„Be to, Europos čempionatas šiemet vyks aukštai kalnuose – apie 1300–1400 m virš jūros lygio. Aišku, jei startuočiau, turbūt visi man tą medalį iš karto kabintų, bet tiesą sakant vieta man – nepalanki. Palyginimui, pasaulio čempionatas vyks ne taip aukštai – 500–600 m aukštyje“, – pasakojo V.Strolia.
Tuo metu Oberhofas, kuriame vos po dviejų savaičių, vasario 8–19 dienomis, vyks planetos pirmenybės, mūsų biatlonininkams skamba lyg tobula vieta. Ne vienas lietuvis čia yra pasiekęs karjeros rekordą. Diana Rasimovičiūtė čia yra finišavusi 8-a ir 10-a net su dviem baudos ratais.
„Taip, bet Oberhofas yra apgaulingas, – perspėjo V.Strolia. – Ir dėl orų, ir dėl vėjo. Pati trasa man patinka, nors ir yra gana sunki. Atrodo, sunku, nesiseka, bet rezultatai – visai neblogi.
Aišku, visada tikiesi, kad bus į naudą, bet kaip bus – pamatysime. Faktas tas, kad sporte visada stengiesi, dirbi dėl geriausio, bet nutinka visaip.“
Ne visi žino, tačiau V.Strolia yra ir puikus bitininkas, savo medų šmaikščiai pavadinęs „Bitės ant slidžių“.
„Suderinu su biatlonu. Visada stengiuosi atvežti savo rėmėjams. Apsidžiaugia sužinoję, kad čia mano. Jei reikia dovanos – irgi renkuosi savo medų. Dovanoju iš širdies.
Bitininkavimas man yra tiesiog hobis. Jis mane atpalaiduoja, pailsina psichologiškai ir galbūt tai galiausiai padeda“, – atskleidė V.Strolia.
Tiesa, bitės apie kitą šeimininko hobį, vargu, ar žino. Nepailstančios darbininkės šiuo metu ramiai snaudžia – bitės žiemą nemiega – ir laukia pavasario, kada slides ir šautuvą į šoną padėjęs šeimininkas avilį pravers su plačia šypsena ir galbūt ryškiai spindinčiu medaliu.
„Tikiuosi, kad snaudžia (juokiasi). Nežinau, žiemą pas jas aš nelendu. Rudenį apšiltinu, duodu maisto ir palieku ramybėje iki pavasario. Tik tuomet jau žiūriu, kaip ten viskas būna“, – nusišypso V.Strolia.
