Suprasti akimirksniu
- Lietuvos ledo ritulio rinktinė žaidžia trečiajame pagal lygį pasaulio ledo ritulio turnyre – 1B divizone
- Po pergalių prieš Kroatiją ir Rumuniją liko dvikovos su Japonija, Ukraina ir Estija
- Šešių komandų turnyro nugalėtojas iškops į 1A divizioną
Lietuvos ledo ritulininkai keliauja gera kryptimi pasaulio ledo ritulio 1B diviziono pirmenybėse Kaune, jau turėdami savo sąskaitoje pergales prieš Kroatiją ir Rumuniją.
Trečiadienio vakaro mūšis su Japonija itin svarbus pakeliui į galutinį tikslą – aukso medalius turnyre ir bilietą į aukštesnį divizioną.
Jei lietuviams pavyktų ten patekti, ten jau tektų žaisti be M.Kiero. 20-uosius metus Lietuvos rinktinei atstovaujantis 37 metų gynėjas iš Vilniaus „Hockey Punks“ klubo įsitikinęs, kad 21-ojo čempionato nebus.
Todėl jo bendražygiams tai dar viena motyvacija – pasirūpinti, kad ištikimas komandos kovotojas karjerą rinktinėje pabaigtų aukšta nata.
– Mindaugai, neįtikėtina, kad žaidžiate 20-ąjį čempionatą. Kaip tai pavyksta?
– Iš tiesų tai niekada neskaičiavau jų ir tai nebuvo mano siekis. Tiesiog žaidžiu pagal savijautą ir jausmą. Dabar jaučiu, kad dar galiu. Todėl vis važiuoju.
Šie metai ypatingi – 20-asis čempionatas, žaidžiame namie. Manau, kad tai pats tinkamiausias laikas padėti tašką.
– Esate apsisprendęs baigti karjerą?
– Taip, nes geresnės progos nebebus. Esu atidavęs daug energijos rinktinei, ateina metas, kai reikia susikaupti kitiems darbams – reikia tvirčiau tvertis į kitą etapą, su kuriuo noriu toliau sieti savo gyvenimą.
– Ar prisimenate savo pirmąjį čempionatą?
– Tikriausiai tai buvo Olandija, prieš du dešimtmečius. Rinktinėje jaučiausi kaip vaikas prieš vyrus. Jie visi atrodė man „dramblavoti“.
Man buvo tik 18 metų. Tačiau treneris manimi pasitikėjo, kiek pamenu žaidžiau trečiajame penkete. Tuo metu dar žaidėme ketvirtoje grupėje.
Gerai pamenu pirmąjį čempionatą, bet kitus jau sunkiau. Jie ėjo metai iš metų.
– Vis dėlto tikriausiai yra turnyras, įsiminęs labiausiai?
– Abu Lietuvoje (2009 ir 2014 m.) vykę čempionatai įsiminė ryškiai, o taip pat pirmenybės Japonijoje. Nes tada pati kelionė buvo įdomi, važiavome anksčiau, reikėjo adaptuotis.
Be to, itin įstrigo ir čempionatas, kai laimėjome sidabrą, likę per žingsnį nuo elitinės lygos 2006 metais Taline.
– Tada antrasis ir trečiasis divizionai buvo sujungti, trūko tik pergalės prieš austrus, kad patektumėte į elitą, ar ne?
– Trūko kelių įvarčių. Du kėlinius lygiai žaidėme su austrais, buvo 3:3, bet trečiajame kėlinyje gavome baudos minučių ir jie palaužė mus 5:3.
Aš nežinau, kada Lietuvos rinktinė vėl bus taip arti elitinės grupės.
– Ar iš tiesų dabartinė rinktinė yra pajėgiausia per tuos pastaruosius du dešimtmečius?
– Taip, ši yra stipriausia. Aš net manau, kad su šia rinktine galima būtų pasikauti 1A divizione.
Praėjusią savaitę kontrolinėse rungtynėse dukart įveikėme britus, o jie šią savaitę čempionate jau nugalėjo slovėnus – olimpinių žaidynių dalyvius. Su šia sudėtimi tikrai galėtume rimtai pasirungti.
Tačiau tokių Lietuvos komandų nebūna kasmet. Vienais metais būname stiprūs, kitais nutinka trauma viena, antra, – kelių žaidėjų trūksta. Kartais jų trūksta daugiau ir lieka tik žiūrėti, kaip išsilaikyti 1B divizione.
– Pirmą kartą žaidžiate su Dariumi Kasparaičiu. Kaip jis pritapo prie komandos?
– Jis – personažas, kaip sakoma (juokiasi). Linksmas, užvedantis, vis leidžiantis apie save žinoti. Tačiau, kai reikia, jis surimtėja ir mums padeda.
Buvo nerimo, kad visi žiūrėsime į D.Kasparaitį ir Dainių Zubrų ir patys aikštėje nieko nebedarysime. Tačiau galiausiai visi lyg ir suprato, kad jie yra pagalbininkai komandai. Svarbūs pagalbininkai, labai patyrę, bet visą darbą turime padaryti patys. Viskas yra mūsų bendrose rankose.
– Ar D.Zubrus irgi labiau pagalbininkas nei lyderis?
– Jis tikras puolimo lyderis. Penkeriais metais jaunesnis už Darių. Jei Darius būtų Dainiaus metų, būtų visiškai kitas žaidėjas.
O Dainius puolimo grandyje suriša visus kitus mūsų puolėjus. Tokio ūgio vyras, dar ir toks techniškas! Jis vis dar gali užsimesti du varžovus ant nugaros, pračiuožti ir dar atlikti rezultatyvų perdavimą. Su juo labai smagu žaisti.
– Esate praėjęs daug trenerių per tuos 20 metų. Anksčiau dirbote pagal slavišką ledo ritulio mokyklą, kiek ji skiriasi nuo dabartinės vakarietiškos, kuriai vadovauja vokietis Berndas Haake?
– Tokio trenerių štabo, kokį turime dabar, niekada neturėjome ir aš nežinau ar dar kada nors turėsime.
Tai – aukščiausio lygio specialistai. Treneris B.Haake per pastaruosius kelerius metus mums labai padeda savo žiniomis, be to, jis iš kažkur atitempia vis naujų pagalbininkų. Pavyzdžiui, Ty Newberry – jis vienas vadovaujančių žmonių JAV ledo ritulio sistemoje. Labai rimtas specialistas, analitikas, mums padedantis kaip skautas.
Apie George'ą Kingstoną (buvęs Kanados ledo ritulio treneris) iš viso nėra net ką sakyti – fantastiškas treneris. Jis puikiai supranta modernų ledo ritulį.
Tokio trenerių štabo, kokį turime dabar, niekada neturėjome ir aš nežinau, ar dar kada nors turėsime.
– Nepaisant to, kad B.Haake yra 72-ejų, o G.Kingstonas – 78-erių metų, jie pakankamai modernūs, ar ne?
– Jie tikrai nėra užsiciklinę ir visad prašo mūsų žaisti modernų, greitą, dinamišką ledo ritulį.
Patys matote, kad žaidžiame kitaip nei anksčiau. Stengiamės bėgti, lėkti, būti dinamiškais ir puolime, ir gynyboje.
Turime ir jaunus labai gerus štabo narius: Šarūną Kuliešių ir Arūną Aleinikovą. Jie kupini entuziazmo ir tuo pačiu turi daug patirties ir žinių. Šiame čempionate trenerių štabas pats stipriausias.
– Jūs ir pats dirbate treneriu, ne tik žaidžiate ledo ritulį Vilniaus „Hockey Punks“ komandoje. Kiek dar ledo ritulininkų derina profesijas, nes anksčiau komandoje būdavo ir advokatų, politikų, profesorių bei studentų?
– Dabar beveik visi profesionalai ledo ritulininkai. Gal tik veteranai – Artūras Katulis, įnikęs į trenerio darbus, Rolandas Alikonis turi verslą. Bet jauniems visas gyvenimas yra profesionalus žaidimas. Gal vienas kitas dar paieško papildomų darbelių, bet dauguma tik žaidžia.
– Pats visad garsėjote, kaip žaidėjas, kuris mėgsta veltis į kietą kovą. Ar tai iš jūsų galima laukti muštynių čempionate?
Pasigrumi, išlieji emocijas, o tada pasakai varžovui: esi šaunuolis, kad išdrįsai su manimi susikibti.
– Nesu provokatorius, bet esu už tai, kad draugui visada reikia padėti nelaimėje ant ledo.
Į muštynes ant ledo žvelgiu ne kaip į bandymą ką nors sumušti. Tiesiog tai tarsi santykių išsiaiškinimas vyriškai. Jei nepavyksta žaidimu, galima pasiaiškinti čiumpant vienas kitą į atlapus. Tai nėra grubu, nes ir po muštynių galiausiai apsikabiname ir padėkojame už kovą – tai tarsi imtynių sportas. Pasigrumi, išlieji emocijas, o tada pasakai varžovui: esi šaunuolis, kad išdrįsai su manimi susikibti.
Tos muštynių tradicijos yra atkeliavusios iš Šiaurės Amerikos. Pas mus nėra taip labai leidžiama, viskas priklauso nuo teisėjavimo.
Juk žiūrovai ateina pasižiūrėti ne tik ledo ritulio, bet ir vyrų susikibimo ant ledo. Jiems įdomu, kas ką nugalės – tai vienas šou elementų.
– Tačiau šiais laikais muštynės vyksta rečiau.
– Ledo ritulio federacija pristabdo. Netoleruoja pernelyg, bet atskirose lygose taisyklės yra laisvesnės. Man taisyklės, kurios leistų nusimesti pirštines ir įsikibti į varžovą bei pasigalynėti, visai patinka. Po grumtynių gauni poros minučių baudą, pasėdi ant suolo ir toliau žaidi – juk niekas nesipeša visas rungtynes.
O po rungtynių niekas pykčio nelaiko.
– Juo labiau, kad čempionato metu visos komandos gyvena viename viešbutyje Kaune.
– Taip. Tačiau išsiaiškinus viską ant ledo, kaip tik lengviau bendrauti. Ir sveikiniesi, ir kalbiesi. Nelieka jausmo, kad štai – jis geriau už mane pasirodė muštynėse, tad dabar imsiu ir nesikalbėsiu. Taip būna, bet labai retai. Dažniausiai gerbiame vienas kitą.
– Ar bendrai esate patenkintas sirgalių palaikymu Kaune?
– Taip, visai neblogai. Galima padėkoti sirgaliams, kad jie reaguoja į kiekvieną judesį ant ledo. Po metimo, po jėgos veiksmo jaučiame emocijas tribūnose. Tai yra smagu.
– Ar krepšinis neužgožia ledo ritulio – vis dėlto ir Kauno „Žalgiris“ šią savaitę žaidžia itin svarbias Eurolygos ketvirtfinalio rungtynes Kaune?
– Antradienį mūsų visa rinktinė ėjo žiūrėti „Žalgirio“, sirgome už jį. Tikiuosi, kad ir vienas kitas „Žalgirio“ aistruolis ateis palaikyti mūsų.
Mes juk ne klubas, esame rinktinė, žaidžianti už Lietuvą. Pasiūlyčiau kiekvienam krepšinio sirgaliui ateiti ir pažiūrėti rungtynes gyvai. Vaizdas visai kitoks nei per televizorių, kitos emocijos.
– „Žalgirio“ treneris Šarūnas Jasikevičius jau buvo ledo ritulio rungtynėse, kai žaidėte su Rumunija, ar pastebėjote?
– Mačiau vaizdą, kad jis iškėlęs rankas džiaugiasi po mūsų įvarčio. Jis – šaunuolis.
Mes tą patį irgi darome per „Žalgirio“ rungtynes.
– Jūs gerai pradėjote čempionatą, dvi pergalės pasiektos labai įtikinamu žaidimu. Ar ir jaučiatės favoritais šešių komandų turnyre?
– Pasitikime savimi. Tačiau nesame nugalėję japonų iki šiol.
Trečiadienį vakare laukia labai rimtas varžovas. Žinome, kad turime silpnų vietų, daug analizavome savo žaidimo spragas, radome ir japonų silpnų vietų. Laukia mūšis.
Tikimės, kad kiekvienas mūsų sužais geriausias rungtynes. Negalvojame apie rezultatą, tiesiog norime sužaisti geriausias rungtynes, kokias tik galime, nes varžovas labai greitas, stiprus ir patyręs – visi japonai yra tikri profesionalai, visi gyvena iš ledo ritulio Azijos komandose.
Štai, jei patektume į elitinę lygą! Su kanadiečiais pasifotografuoti tai norėčiau.
– Jei pavyktų nugalėti japonus, penktadienį Ukrainą ir užsitikrintumėte teisę kilti į aukštesnį divizioną – ar tokiu atveju irgi pakabintumėte pačiūžas?
– Liksiu prie savo sprendimo. Aš juk nieko naujo nepamatysiu aukštesniame divizione, nes su dauguma komandų – Lenkija, Britanija, Slovėnija, Kazachstanu – per karjerą esu žaidęs ne kartą. Niekas manęs nenustebintų.
Štai, jei patektume į elitinę lygą! Su kanadiečiais pasifotografuoti tai norėčiau (juokiasi). Tačiau su kitomis komandomis tegu kaunasi jaunesni. Turime puikaus jaunimo, tegu jie važiuoja, kaunasi ir mokosi žaisti.
Tačiau iki tol dar daug reikia daug darbų nuveikti. Laukia trejos sunkios rungtynės.