Daugumai olimpinis kelialapis yra sunkiai pasiekiamas laimikis.
Atranka vis žiauresnė ir iškovoti teisę dalyvauti didžiausiame sporto renginyje tampa vis sunkiau net ir gilias tradicijas turinčių sporto šakų atletams.
Lietuvos krepšinio žvaigždės su NBA bokštais priešakyje nepateko pernai į vasaros žaidynes, Tokijuje nebuvo nė vieno mūsų šalies boksininko, tik po vieną imtynininką, sunkiaatletį ir baidarininką.
Tačiau žiemos olimpinėse žaidynėse Pekine startuos net keturi mūsų šalies slidininkai, nors žiemos mūsų šalyje retokai būna šaltos, o šios sporto šakos entuziastų yra mažai.
Suprasti akimirksniu
- Kol kas rimtesniu sportu ant slidžių Lietuvoje bando užsiimti trys miestai.Ignalinoje yra žiemos sporto centras, Druskininkuose – „Snow arena“, o Nemenčinėje – biatlono centras. Trenerių yra ir Utenoje, Anykščiuose bei Vilniuje.
- Praėjusiame dešimtmetyje praslinkusios kelios iš eilės šiltesnės žiemos parodė, kad be dirbtinio sniego nieko negalima planuoti, bet technologijos pamažu atkeliauja ir į Lietuvą.
- Slidininkai taip pat pritaikė sau „Snow“ areną Druskininkuose, kur kažkiek galima treniruotis, o pernai ten buvo surengtos ir varžybos.
- Nemenčinėje planuojama įrengti sniego patrankas, o kartais sniego trasos nusidriekia prie Vilniaus universiteto botanikos sodo.
Mažoms slidinėjimo šalims paranki atrankos sistema leidžia Lietuvai deleguoti net ir mažai patyrusius atletus, kuriems olimpinės žaidynės yra tarsi dovana.
O jei tai dovana, kodėl jos neišpakuoti, – svarsto olimpinė slidinėjimo čempionė Vida Vencienė, kalbėdama apie naująją kartą.
Pekine Lietuvai atstovaus patyręs Modestas Vaičiulis, jo pastarųjų metų bendražygis, savo mamos ir brolio olimpinę tradiciją pratęsęs Tautvydas Strolia bei dvi jaunos slidininkės: Eglė Savickaitė ir Ieva Dainytė.
16-metė I.Dainytė yra jauniausia tarp trylikos Lietuvos olimpiečių Kinijoje.
Iš 300 gyventojų skaičiuojančių Daugilių, esančių Utenos rajone, kilusi mergina tik prieš ketverius metus su keliomis klasiokėmis atsiliepė į fizinio lavinimo mokytojos kvietimą.
2022-aisiais, kai dešimtokės laukia egzaminai mokykloje, ji susidurs ir su olimpiniu testu.
Nedaug labiau patyrusi ir 17-metė E.Savickaitė. Anykščiuose gyvenanti mergina nuo ketvirtos klasės pradėjo lankyti slidinėjimą, juo susižavėjo, bet didelių planų nekūrė – jai postūmiu tapo jaunimo olimpinės žaidynės, kai iš slidinėjimo pasitraukė kita šalies slidininkė ir į Lozaną įšoko Eglė.
Pernai I.Dainytė ir E.Savickaitė rikiavosi 90-100 pozicijose pasaulio pirmenybių asmeninėse varžybose.
„Visus ketverius pastaruosius metus dirbome su olimpine pamaina, nebuvo vienos ryškios kandidatės, tad ir didelių lūkesčių nėra“, – apie Pekiną sakė Lietuvos slidinėjimo federacijos prezidentas Remigijus Arlauskas, pridūręs, kad siekiant rezultatų daugiausiai vilčių yra dėl merginų komandinio sprinto – ten tikimasi patekti tarp 25 komandų.
Iki šiol aukščiausią – 11 vietą – atkūrus Nepriklausomybę tarp Lietuvos slidininkų užėmusi V.Vencienė mano, kad abi merginos į Pekiną pateko tarsi avansu.
„Jaunos jaunos merginos, Eglutė turi gal kiek didesnę patirtį, nes jau dalyvavo jaunimo olimpinėse žaidynėse. Bet Ieva sportuoja nuo 12-os metų. Jos dar tik mokosi slidinėjimų pagrindų.
Mintys dvejopos – tokia sistema, tad, viena vertus, smagu, kad po trejų metų treniruočių gali tapti olimpiečiu. Tai ne nuo mūsų priklauso, yra tokios taisyklės, atvėrusios merginoms kelią į Pekiną, – sakė V.Vencienė, 1988 metais Kanadoje laimėjusi auksą ir bronzą slidinėjime. – Dažnai sakoma, kad tikriems talentams reikia bent 2-3 olimpinių, kad taptų rimtais sportininkais, tad norisi, kad merginoms po šių žaidynių nepradėtų zvimbti mintis, kad viskas jau pasiekta. Kad pasidžiaugtų Kinijoje, o grįžusios kibtų į darbą. Norisi, kad po daug metų jos negalėtų sakyti, kad kažkada olimpinį kelialapį gavo dovanų.
Nes dabar taip - jos gavo dovanų, žinant rezultatus ir žinant, kokį kelią reikia praeiti, kad įgytum stabilumo ir galėtum būti elite, stipriausių 30-uke. Norisi, kad merginos tai suvoktų ir kibtų į darbus ateityje.“
Į žaidynes grįžo po darbų Norvegijoje
Aukščiausią vietą asmeninėse slidinėjimo varžybose turėtų užimti M.Vaičiulis.
32 metų slidininkas atvyko į trečiąsias savo olimpines žaidynes.
Vaikystėje Ignalinoje savo mamos, slidinėjimo trenerės Dalios Vaičiulienės, pastatytas ant slidžių M.Vaičiulis buvo 20-ies, kai debiutavo olimpinėse žaidynėse Vankuveryje, ten su Mantu Strolia užėmęs 18 vietą komandinio sprinto lenktynėse.
Nors M.Vaičiulis tikėjosi dar geriau pasirodyti 2014 metais Sočyje, olimpinės žaidynės nuplaukė dėl erkės sukeltos Laimo ligos, gydytojams nusprendus, kad slidininkas turi ilgam paslėpti slides.
Tada jis pirmąsyk buvo išlėkęs padirbėti porai mėnesių į Norvegiją, o taip pat dvejus metus darbavosi Ignalinoje technologijų ir verslo profesinio ugdymo centre. M.Vaičiulis grįžo į slidinėjimo trasas, patekęs į 2018 m. Pjongčango olimpines žaidynes, bet dar prieš iškeliaujant į Pietų Korėją sulaukė pasiūlymo iš Norvegijos. Šįsyk jau ne per tarpininkų bendrovę, o tiesiai iš norvegų atkeliavo kvietimas atvykti į žuvų fabriką Norvegijos šiaurėje.
„Priežastis – finansai, – paaiškino M.Vaičiulis sprendimą po žiemos olimpinių žaidynių iškeliauti į salą, per 100 km nuo Tromso. – Slidinėjime finansai buvo silpni, tad nutariau atsidėti darbui.“
Su žmona jis iškeliavo darbuotis į žuvų fabriką, kuriame net ir profesionaliam sportininkui atlaikyti krūvius buvo nepaprasta.
Kartais darbas tęsdavosi 20 valandų per parą, stovint vienoje vietoje ir skaičiuojant laiką iki pertraukų – iš pradžių kas dvi valandas po 15 minučių poilsio, paskui kas pusantros valandos po pusė valandos poilsio. „Ne kiekvienam žmogui tai atlaikyti. Dirbi po 20 valandų - tegu ir su pertraukomis, vis tiek paskausta sausgysles ir sąnarius. Darbas dideliu tempu, greitai, jokių „lia-lia-lia“, – pasakojo M.Vaičiulis. – Tiesa, ir uždarbis neprastas.“
Sportas buvo nustumtas į užribį ne tik todėl, kad saloje nebuvo sąlygų slidinėti. Tiesiog po ilgos darbo dienos sportuoti nebuvo nė laiko, nė noro.
Bet darbų nestigo, darbdaviai lietuvį vertino ir mėgo, tad jis galėjo dairytis palankesnių sąlygų, kol nutūpė prie Moldės ir jau turėjo mažiau reikalų su žuvimi. Jo pareigos buvo plauti ir prižiūrėti techninius agregatus, o taip pat lankstyti dėžes.
„Vienas darbas – sausas ir švarus, o kitas – drėgnas ir purvinas, nes reikia išplauti iš mašinų chemiją. Tai nėra malonu, nors ir dirbome su skafandrais, – pasakojo M.Vaičiulis. – Bet čia geriausiai jaučiausi fiziškai ir psichologiškai, o gal ir finansiškai. Kažkiek buvo gaila palikti darbą. Gal dar galėjau sezoną 2021 metais padirbėti.“
M.Vaičiulio žmona anksčiau grįžo į buvusias pareigas Lietuvoje, nusprendusi, kad darbų užsienyje jai pakanka, tad 2021 metais iš Norvegijos sugrįžo ir Modestas, nusprendęs iškart šokti ant slidžių.
M.Vaičiulis jautė, kad jame dar liko greičio. Net ir neslidinėdamas per visus metus nė karto, vasaromis jis laimėdavo Lietuvos riedučių pirmenybes. Grįžęs lapkritį iš Norvegijos, jis 10 dienų aktyviau pajudėjo riedučiais ir autobusu iškeliavo į Davosą ruoštis pirmajam pasaulio taurės etapui, Šveicarijoje prisidėjęs prie vienintelio Lietuvos slidininko aukšto meistriškumo varžybose – Tautvydo Strolios.
Pilnos komandos per dvejus metus nebeliko. Prieš 2018 m. olimpines žaidynes dirbęs riedslidžių instruktoriumi Didžiojoje Britanijoje, Mantas Strolia po Pjongčango baigė karjerą ir pradėjo dirbti asmeniniu treneriu, Lietuvos slidinėjimo rinktinės trenerė Kazimiera Strolienė pasitraukė, grįžusi į darbą Ignalinos sporto centre, dar keli slidininkai pasuko į biatloną.
Pastaruoju metu vienintelis 25 metų T.Strolia vienas nuolat treniravosi, vienas keliavo ir vienas startavo varžybose, kartais priverstas prašytis kitų komandų pagalbos ruošiant slides.
„Niūroka, – Lietuvos slidinėjimo padėtį apibūdino M.Vaičiulis. – Turbūt ne mano bėda, bet konkurencijos mums nėra. Šiek tiek sunkoka. Aš ir pats gero inventoriaus nelabai turiu. Vienos slidės lyg ir buvo geresnės, bet kažkur nusimetė. Niekas nežino kur. Bet gal dar bus geriau?“
Geriau tapo tik varžybose. Autobusiuku patys nuvairavę iš Šveicarijos į Vokietiją, praėjusiais metais Lietuvos slidininkai pakiliai pasirodė Drezdeno miesto centre įrengtoje sniego trasoje vykusiose 1,28 km sprinto lenktynėse. Per „Eurosport“ kanalą šmėžavęs M.Vaičiulis pirmą kartą per savo karjerą pateko į sprinto ketvirtfinalį, atrankoje užėmęs 25 vietą tarp 69 slidininkų (T.Strolia finišavo 61-as).
Nepaisant to, kad Lietuvoje beveik nėra sniego, nepaisant subyrėjusios komandos ir itin kuklių sąlygų, M.Vaičiulis jau apsisprendė nebesukioti galvos atgal į Norvegiją.
„Man visada patiko sportas. Man patinka sportas, – darsyk paklaustas, kas paskatino sugrįžti į slidinėjimą, atsakė geriausias šalies slidininkas. – Jei galimybės dar leidžia patekti į tokį renginį kaip olimpinės žaidynės, jei jautiesi motyvuotas ir stiprus, jei žmona leidžia, – tada faina. Jei rezultatai būtų prasti, visiems pralaimėčiau ir jaunimas liptų ant kulnų, tikrai nebetęsčiau. Bet, jei praleidęs tiek laiko darbuose, dar galiu kažką parodyti, tai mane skatina judėti pirmyn.“
„Graudu klausytis, kaip Modestas Vaičiulis pasakoja“
T.Strolia taps ketvirtuoju Strolių šeimos atstovu olimpinėse žaidynėse.
Jo mama Kazimierė Strolienė dvejose olimpinėse žaidynėse startavo kaip biatlonininkė, o trečiose – kaip slidininkė. Brolis Mantas Strolia prieš ketverius metus nurungė Tautvydą ir kartu su M.Vaičiuliu pateko į Pjongčango žaidynes.
O Pekine startuosiantis šį sezoną tarp Lietuvos biatlono vyrų geriausius rezultatus rodantis Vytautas Strolia yra antros eilės pusbrolis.
„Linkiu jiems pagerinti asmeninius rekordus, o aukščiau turėtų būti Modestas. Būtų labai gerai patekti į 30-uką, bet gerai bus ir 40-ukas, nes prieš ketverius metus geriausias jo rezultatas buvo 41 vieta, – kalbėjo Lietuvos slidininkų asociacijos vadovas R.Arlauskas. – Tautvydas – debiutantas. Jis ilgai deklaravo, kad planuoja patekti į Top30, nors rezultatai nerodė, kad galėtų tai padaryti.“
R.Arlauskas pabrėžė, kad aukščiausia vieta tikriausiai bus pasiekta komandiniame vyrų sprinte, kur M.Vaičiulis ir T.Strolia galėtų įšokti į 20-uką. Iki šiol geriausia vieta šioje rungtyje buvo 17-oji, o Pjončange lietuviai finišavo 22 pozicijoje.
V.Vencienė lietuvių startų laukia su užuojauta mintyse:
„Graudu klausytis, kaip Modestas Vaičiulis pasakoja apie tai, jog neturi komandos, važiuoja automobiliu. Oro uoste paklausiau jų: kodėl neprašote, kodėl nereikalaujate daugiau, juk jau esate patyrę. Tačiau jų požiūris toks: važiuojame dalyvauti.
Mano laikais važiuodavome siekti rezultatų. Tad mintys dėl jų – dvejopos.“
Iš prigimties optimistė V.Vencienė nenori piešti visko tamsiomis spalvomis, bet maža paslaptis, kad slidinėjimas pagal masiškumą yra viena kukliausių sporto šakų Lietuvoje, o komandos gausumu ir profesionalumu neprilygsta Lietuvos biatlono rinktinei.
R.Arlauskas įžvelgia daugiau savo vadovaujamos Lietuvos slidinėjimo asociacijos pliusų.
Jo teigimu, deleguojami net keturi slidininkai, nors finansavimas nėra didelis, valstybės, Tarptautinės slidinėjimo federacijos ir Lietuvos olimpinio komiteto pinigai leidžia užtikrinti stabilų gyvenimą.
Anot R.Arlausko, slidininkai į varžybas keliauja asociacijos automobiliu, yra ir LTOK skirtas automobilis. Nors slidininkai skundžiasi kukliomis sąlygomis, R.Arlauskas priminė, kad nepaisant visko, M.Vaičiulis vis grįžta į slidinėjimą, o T.Strolia turėjo galimybių treniruotis metus Norvegijoje.
„Sąlygos normalios, bet komanda nėra didelė, nėra taip, kad su sportininkais važiuotų gydytojai ar slidžių serviso specialistas, masažuotojas ar treneriai. Esame maža komanda, – kalbėjo R.Arlauskas. – Reikėtų strateginio plano, o jis sunkiai sukuriamas, nes planas paremtas rezultatais. Kai yra rezultatai, yra ir pinigai. O jų reikia didelėms komandoms. Mes investuojame į geriausius sportininkus ir sudarome jiems sąlygas.“