Viskas yra įmanoma, jei tik turi noro ir ryžto. Tuo neabejoja Lietuvos kalnų slidininkai, pirmieji iš mūsų šalies atstovų išbandysiantys jėgas Europos jaunimo žiemos olimpiniame festivalyje Sakartvele.
Sekmadienio vakarą Bakurianyje vyks iškilmingas festivalio atidarymas, o jau ankstyvą pirmadienio rytą, 7 val. Lietuvos laiku, šiame Sakartvelo kalnų kurorte prasidės vaikinų didžiojo slalomo rungties varžybos, kuriose startuos ir du lietuviai – Rapolas Lapienis ir Nojus Užkuraitis. Kitą dieną prie šios rungties starto linijos stos Neringa Stepanauskaitė. Vėliau jų dar lauks slalomo varžybos.
Vasario 9-16 d. Sakartvele vyksiančiame Europos jaunimo žiemos olimpiniame festivalyje varžysis 15 jaunųjų Lietuvos sportininkų – po 4 biatlonininkus ir lygumų slidininkus, 3 kalnų slidininkai, po vieną dailiojo čiuožimo, greitojo čiuožimo trumpuoju taku, akrobatinio slidinėjimo ir snieglenčių sporto atstovą. Rinktinėje – 8 merginos ir 7 vaikinai.
Lietuvos kalnų slidininkų kelias į pirmą olimpinį išbandymą buvo skirtingas, bet kartu ir panašus. Ir 16-mečiai N.Stepanauskaitė bei R.Lapienis, ir vyriausias Lietuvos delegacijos sportininkas 18 metų Nojus Užkuraitis slidinėti pradėjo paskatinti šeimos narių, o dabar neįsivaizduoja savo gyvenimo be šios sporto šakos.
Tvirtas žingsnis į suaugusiųjų sporto pasaulį
„Šiandien iš mokyklos keliausiu namo, o rytoj po pamokų grįšiu į kalnus“. Ši frazė, kurią R.Lapienis ištarė sausio pabaigoje, puikiai apibūdina ritmą, kuriuo jis gyvena jau ne vienerius metus. Karalienės Mortos mokykla, kurioje mokosi sportininkas, yra gimtajame Vilniuje. O kalnai, kuriuose kasmet praleidžia daugiau nei pusę metų – Italijoje.
Jauniausias iš trijų EJOF startuosiančių Lietuvos kalnų slidininkų jau šeštus metus savo namais gali vadinti Italijos šiaurėje esantį Bormijų. Šiame kiek daugiau nei 4000 gyventojų turinčiame miestelyje įsikūrusi komanda „Ski Racing Camp“, kurioje treniruojasi lietuvis.
„Dažniausiai treniruojamės Bormijuje ir aplinkinėse vietovėse. Komandoje dirba trys treneriai. Visi – italai. Ir didžioji dauguma komandos narių – italai. Užsieniečiai – tik du“, – paaiškino R.Lapienis, į kalnų slidinėjimą žengęs tėvo ir brolio pėdomis.
Vyresnysis brolis Vakaris, kurio vilčių teikusią karjerą kalnų slidinėjime stabdė traumos, jau nebesportuoja – jis pasirinko mokslus. Bet broliui Rapolas gali padėkoti už tai, kad atsidūrė Bormijuje.
„Kai sportavo, brolis labai norėjo slidinėti vasarą. Ir su tėčiu kartą išvažiavo į ledyną Šveicarijoje. Ten jie pirmą kartą sutiko Andrejų Drukarovą. Nuo tada viskas ir įsisuko. Andrejus tuo metu gyveno Bormijuje, ten treniravosi. Ten ir mes atvažiavome. Ir atradome tą vietovę, komandą. Pirmą kartą ten treniravausi būdamas dešimties, o nuo vienuolikos metų visas žiemas leidžiu Italijoje. Bormijuje mūsų šeima jau turi ir nuosavą butą“, – sakė R.Lapienis, ant slidžių atsistojęs būdamas šešerių.
Šis sezonas vilniečiui išskirtinis – jis įžengė į suaugusiųjų sporto pasaulį: sulaukę 16-os kalnų slidininkai įgyja teisę startuoti Tarptautinės slidinėjimo federacijos (FIS) varžybose, nuo kurių prasideda kelias į profesionalaus sporto viršūnę – olimpines žaidynes, pasaulio čempionatus, Pasaulio taurės varžybas. Vieniems pavyksta pasiekti šias aukštumas, kitiems jos lieka tik svajone.
Šiuo metu geriausiam Lietuvos kalnų slidininkui A.Drukarovui aukščiausio lygio varžybos yra kasdienybė, jis jau startavo dvejose olimpinėse žaidynėse, nuolat dalyvauja Pasaulio taurės lenktynėse, o sausį laimėjo Europos taurės etapą.
Bet per pirmą sezoną suaugusiųjų varžybose A.Drukarovo rezultatai nebuvo tokie geri, kokius dabar pasiekė R.Lapienis.
Kalnų slidinėjime vienas svarbiausių rodiklių, rodančių sportininko pajėgumą ir vietą pasaulio reitinge, o tuo pačiu lemiančią ir geresnę starto poziciją, yra FIS taškai. Jie skaičiuojami pagal varžybų ir jų dalyvių reitingą, atsilikimą nuo lyderio ir kitus įvairius kriterijus. Kuo mažiau FIS taškų – tuo geresnis rezultatas.
Pernai gruodį R.Lapienis varžybose Italijoje didžiojo slalomo rungtyje užfiksavo 51,91 taško įvertintą rezultatą.
„Tikrai nesitikėjau, kad jau pirmą sezoną mano geriausias rezultatas bus 51 taškas. Tikslas buvo šį sezoną peržengti 60 taškų ribą. Tai jį jau įvykdžiau. Naujas tikslas – pelnyti mažiau nei 50 taškų. Manau, tikrai galiu tai padaryti. Pasitikiu savimi, džiaugiuosi, nes rezultatai tikrai neblogi. Didžiausios mano problemos – aš labai dažnai pasiekiu finišą, bet dėl to, kad sėkmingai įveikčiau trasą, aš paaukoju savo greitį. Gal bijau per daug rizikuoti?“ – svarstė sportininkas.
Šiuo metu pagrindinė jo rungtis yra didysis slalomas. Sausio 22 d. Italijoje vykusių šios rungties FIS varžybų jaunimo iki 18 m. įskaitoje 16-metis lietuvis pranoko visus konkurentus ir iškovojo aukso medalį, o tarp visų dalyvių buvo 11-as.
Dažnai R.Lapienis startuoja ir slalomo varžybose, o per treniruotes kartais įveikia ir vienos greituminių kalnų slidinėjimo rungčių – „Super G“ – trasą.
„Nuo pat mažens man patiko greitis. Kai man buvo aštuoneri, svajojau tapti greituminių rungčių kalnų slidininku. Bet dabar visas dėmesys – techninėms rungtims. O „Super G“ esu važiavęs ir jaunimo varžybose Italijoje, ir treniruotėse. Manau kad ši rungtis labai padeda techninėms, ypač didžiajam slalomui. Po „Super G“ galima daug tiksliau dirbti techninėse rungtyse. Nes nebijai greičio, viskas atrodo truputį lėčiau“, – paaiškino kalnų slidininkas.
Šią žiemą R.Lapienis jau turėjo progą pasitreniruoti ir su A.Drukarovu, kuris didžiojo slalomo rungties pasaulio reitinge užima 59 poziciją.
„Nedažnai, bet kasmet susitinkame. Jis kartais atvažiuoja pasitreniruoti į Bormijų. Anksčiau daug dažniau treniravausi su juo. Bet dabar jau jis kitame lygyje, startuoja Pasaulio ir Europos taurės varžybose, daug keliauja. Aš dar turiu laiko iki tokio lygio“, – teigė R.Lapienis. Jį su A.Drukarovu sieja ir priklausymas tam pačiam klubui Lietuvoje – „Snow Bees“, kurio vienas įkūrėjų yra Rapolo tėvas Vytautas Lapienis.
Anot R.Lapienio, rengdamasis EJOF jis nekeitė įprasto grafiko: „Vyko įprastinės treniruotės. Tiesiog bandžiau greitėti, tobulinau techniką. Gal daugiau dėmesio skyriau slalomui. Galėčiau tikrai pasiekti geresnį rezultatą šioje rungtyje. Aišku, nepamiršau ir didžiojo slalomo, kad neprarasčiau formos.“
Sportininkas atskleidė tą įprastą savo treniruočių rutiną: „Kada keliuosi, priklauso nuo to, kur vyksta treniruotė. Gruodį Bormijuje buvo labai mažai sniego ir mes treniravomės kiek toliau esančiame Livinjuje. Tai reikėjo keltis 5.30 val., nes išvažiuodavome apie 6.15 val.
Kai treniruojamės arčiau, daug vėliau keliuosi – 7 ar 7.30 val. Kai tik pradeda dirbti keltuvai, mes pirmi pakylame. Dažnai vyksta dvi treniruotės – rytinė ir popietinė. Visada pastatomos slalomo ir didžiojo slalomo trasos.
Dar ir sporto salėje reikia padirbėti gerinant fizinį pasirengimą. Pabėgiojame. Kasdien darau lankstumo pratimus.“
Būdamas Italijoje, kalnų slidininkas nepamiršta ir mokslų: „Esu Labai dėkingas Karalienės Mortos mokyklos administracijai, mokytojams. Jie man suteikia galimybę mokytis nuotoliniu būdu. Aišku, kai esu Vilniuje, einu į mokyklą, kaip ir kiti mokiniai.“
Būdamas Lietuvoje R.Lapienis randa laiko ir pomėgiams. Vienas didžiausių – žvejyba: „Dažniausiai žvejoju su dugnine arba plūdine meškere. Kartais paspiningauju. Praėjusią vasarą žvejojau kartu su sportinės žūklės specialistu, patyrusiu karpių žūklautoju. Ir man pavyko ištraukti net 20 kg sveriantį karpį. Tai kol kas didžiausia mano gyvenimo žuvis. Teko pažvejoti ir Italijoje. Su draugu buvome prigaudę upėtakių kalnų ežere.“
R.Lapieniui žvejyboje svarbus ne tik laimikis, bet ir pats procesas: „Tai lyg savotiška meditacija. Buvimas gamtoje, grynas oras, paukščių čiulbėjimas. Visa gamtos energija mane įkvepia. Kartais pakanka užmesti meškerę ir tiesiog pabūti, pažiūrėti į tolį, apmąstyti gyvenimą.“
Anksčiau sportininkas nemėgo valgyti žuvies. Bet, anot jo, prieš porą metų įvyko lūžis: „Dabar tikrai mielai valgau savo pagautus ešerius. Jūros žuvys ir kitos jūrų gėrybės irgi patinka.“
Prakalbus apie kulinarinius pomėgius, R.Lapienis teigė – jo mityba Italijoje ir Lietuvoje šiek tiek skiriasi. Gimtinėje jis beveik nevalgo makaronų, kurie Italijoje yra kone kasdienė raciono dalis, kaip ir lazanija, ravioliai. Pusryčiai išlieka tokie patys – košė, suteikianti daug energijos. Ir vakarienė panaši – bulvės, mėsa, daug salotų. Sportininkas juokdamasis prisipažino, kad Lietuvoje nevalgo picos.
Jo šaldytuve Italijoje kartais būna ir tėvų namuose gamintų žemaičių blynų, koldūnų su žvėrienos įdaru – šios mėsos parūpina medžiokle užsiimantis sportininko tėvas.
Išbandyti medžioklę norėtų ir Rapolas. „Esu kelis kartus šaudęs, patiko“, – teigė vilnietis. Anksčiau jis nemažai laiko praleisdavo su teniso rakete rankose, bet dabar šiam pomėgiui beveik nebėra laiko. Jam patinka žaisti šachmatais, o grįžęs į Lietuvą kalnų slidininkas fizinę formą palaiko ir sportinės bei gatvės gimnastikos treniruotėse. „Jas lankau jau trečius metus. Labai padeda ir kalnų slidinėjime. Kai gera koordinacija, daug laisviau jautiesi ant slidžių“, – tvirtino sportininkas.
Palaikyti gerą sportinę formą jaunajam kalnų slidininkui būtina, nes varžybų vis daugėja. O netrukus po EJOF jo laukia dar vienas labai rimtas išbandymas – vasario pabaigoje Italijoje startuosiantis pasaulio jaunimo čempionatas, kuriame varžysis sportininkai iki 21 metų amžiaus.
„Ten lyderiai bus Pasaulio taurės lygio. Nemanau, kad pavyks kalnus nuversti. Bus tik proga pamatyti aukščiausio lygio varžybas iš labai arti. Jei kur galiu sublizgėti, tai EJOF, nors ir čia bus labai stiprių mano amžiaus atletų. Bet, manau, tarp savo amžiaus ir aš esu pakankamai stiprus, ypač didžiajame slalome“, – ryžto neslėpė R.Lapienis.
Adrenalino mėgėja su muzikiniu išsilavinimu
Tarp Italijos ir Lietuvos gyvenimą dalina ir druskininkietė N.Stepanauskaitė, nuo praėjusių metų besitreniruojanti su tarptautine „Magoni IST“ komanda, įsikūrusia Trentino-Alto Adidžės regione.
„Šioje komandoje atsiradau praėjusią vasarą, kai sudalyvavau keliose jos stovyklose Druskininkų „Snow Arenoje“. O apskritai šie metai jau treti, kai labai daug laiko praleidžiu ne Lietuvoje, o užsienyje. Yra buvę, kai namuose buvau vos tris mėnesius. Tai yra neišvengiama mūsų sporto dalis, ypač norint treniruotis visas rungtis, nes Lietuvoje sąlygos tinkamos tik slalomui. Žinoma, būdama kalnuose pasiilgstu Lietuvos, šeimos ir draugų, bet stengiuosi dėl to nepergyventi“, – teigė Druskininkų „Ryto“ gimnazistė.
Ši sportininkė, kaip ir R.Lapienis, džiaugėsi gimnazijos požiūriu į sportininkus: „Man mokslai labai svarbūs, noriu išlaikyti gerus pažymius, tad tarp treniruočių visada stengiuosi rasti laiko pasimokyti ir neatsilikti nuo Lietuvoje esančių bendramokslių. Esu labai dėkinga gimnazijos administracijai bei mokytojų kolektyvui už supratingumą.“
N.Stepanauskaitė šį sezoną taip pat pirmą kartą paragavo suaugusiųjų varžybų skonio. Simboliška, kad pirmuosius FIS taškus ir pirmuosius apdovanojimus ji iškovojo gimtuosiuose Druskininkuose, „Snow Arenoje“, kur spalį ir lapkritį startavo net aštuoneriose FIS slalomo rungties lenktynėse, dvejose užkopė ant garbės pakylos. O, svarbiausia, pasiekti rezultatai skaičiuojant FIS taškus jai leistų startuoti olimpinėse žaidynėse.
„Labai nespraudžiau savęs į kažkokius rėmus, nesiekiau, kad jau pirmose varžybose įvykdyčiau olimpinį normatyvą. Kaip tik, šiek tiek jaudinausi, nes varžybų formatas buvo visai kitoks, nei vaikų grupėse. Vėliau nusiraminau“, – prisipažino 16-metė.
Gruodžio 1 d. Italijoje N.Stepanauskaitė papildė Lietuvos kalnų slidinėjimo metraštį nauju įrašu – tapo vos antra lietuve, startavusia greitojo nusileidimo FIS varžybose ir jose pelniusia FIS taškus. Pirmoji, įveikusi pavojingiausios ir greičiausios rungties trasą, prieš 27 metus buvo išeivijos lietuvė Jennifer Virškus.
Šiuo metu N.Stepanauskaitė būtent greitojo nusileidimo rungtyje užima aukščiausią vietą pasaulio reitinge – yra 450-oje pozicijoje.
„Greitajame nusileidime pasiekiame apie 120 km per valandą greitį, trasose yra tramplinų, bet, kadangi labai mėgstu greitį bei adrenaliną, baisu nebuvo. Žinoma, laukia dar daug darbo, bet viliuosi, kad išties teks garbė būti pirmąja greituminių rungčių specialiste Lietuvoje“, – teigė N.Stepanauskaitė, jau dalyvavusi ir „Super G“ varžybose.
Visų keturių rungčių – slalomo, didžiojo slalomo, „Super G“ ir greitojo nusileidimo – lenktynėse ji planuoja startuoti šių metų pasaulio jaunimo čempionate Italijoje.
Paklausta apie lūkesčius Europos jaunimo žiemos olimpiniame festivalyje, sportininkė sakė: „Noriu pasirodyti kuo geriau. Žinau, kad mes, lietuviai, galime įrodyti, jog net ir neturėdami kalnų, galime pasiekti solidų rezultatą ir varžytis su stipriausiais. Šiemet EJOF vyksta Sakartvele, šalyje, kurią jau senai noriu aplankyti, todėl tikiuosi taip pat pažinti ir jos kultūrą bei tradicijas.“
Slidinėdama N,Stepanauskaitė aplankė ne vieną šalį, nes nuo mažens su tėvais keliaudavo į kalnus. O rimčiau užsiimti kalnų slidinėjimu pradėjo, kai ėmė lankyti treniruotes „Snow Arenoje“.
„Man buvo septyneri. Reikėjo pasirinkti kokį nors sporto būrelį. O tuo metu rinko kalnų slidinėjimo grupes. Taip ir pradėjau. Labai patiko mano pirmasis treneris Erlandas Ruseckas. Jo dėka labai įsitraukiau. Buvau jauniausia grupėje. Bet kai pradėjau dalyvauti varžybose, pavykdavo jas laimėti. Vėliau startuodavau Baltijos taurės, kitos tarptautinės varžybose. Užsiėmiau ir kitais sportais, bet niekas taip neužkabino, kaip kalnų slidinėjimas.
Metus važinėjau riedučiais, trejus ar ketverius metus žaidžiau tinklinį Druskininkų sporto centro komandoje, treniravausi plaukimą. Trejus metus lankiau muzikos mokyklą, tad turiu pradinį muzikinį išslavinimą fortepijono. Bet dabar tikriausiai net „Šuniukų valso“ nesugročiau“, – vardijo N.Stepanauskaitė.
„Šuniukų valso“ natas sportininkė gal ir primiršo, bet štai bendrauti su tikrais šunimis ji pratusi nuo pat gimimo – sportininkės šeima veisia rotveilerius, tad Neringai augintinius tenka net pristatyti parodose.
„Savo gyvenimo neįsivaizduoju be rotveilerių. Aš ir vaikščioti mokiausi į juos įsikibusi. Pirmą kartą parodoje su šuniu bėgau būdama penkerių Danijoje, esu rodžiusi šunis parodose Lietuvoje bei užsienyje. Prieš keletą metų su mama vykome į pasaulinę rotveilerių parodą Italijoje, kur būtent man ir teko pristatyti šunį. Rotveileriai yra nuostabi veislė, tad labai viliuosi, kad ateityje mūsų visuomenė atsikratys nusistatymų, kad jie – grėsmingi šunys. Šuns elgseną nulemia tai, kaip jis buvo auklėjamas šeimininkų, o ne veislė“, – tvirtino N.Stepanauskaitė.
Būdama kalnuose sportininkė pasiilgsta ne tik šeimos, augintinių, bet ir be mamos pagamintų varškėčių, o vasarą – šaltibarščių ir kitų lietuviškų patiekalų. „Grįžus kurį laiką net nesinori pažvelgti į Itališką maistą“, – šypteli.
Gimtinėje jai nereikia laikytis ir tokios griežtos dienotvarkės, prie kurios ji įpratusi Italijoje: „Dienotvarkė niekada nėra pastovi, nes dažnai keičiame treniruočių vietą. Bet dažniausiai keliamės apie 6,20 val. ryte, į pagrindinę slidinėjimo treniruotę išvykstame 7.20 val. ir grįžtame apie 11.45 val. Tada pietaujame, o popiet arba vėl vykstame į trumpesnę treniruotę nuo 14 iki 16 val., skirtą techniniams elementams tobulinti atliekant pratimus ant slidžių, arba 17 val. renkamės fizinio pasirengimo treniruotei. Laisvą laiką dažniausiai skiriu mokslams ir bendravimui su šeima bei komanda, kartais tenka prisidėti prie slidžių paruošimo kitai dienai, o jei lieka laiko, mėgstu pažiūrėti gerą filmą ar paskaityti.“
Paprašyta išvardinti labiausiai patinkančią knygą, filmą, serialą ir muzikos grupę ar atlikėją, sportininkė sakė: „Sunku išskirti tik po vieną, bet šiai dienai sąrašas tikriausiai atrodytų taip: „Mažasis Princas“ – mano jau dešimtis kartų perskaityta knyga, skaičiau ją trimis kalbomis ir vis vien kaskart jaučiuosi taip, lyg skaitau pirmą kartą. Labiausiai patinkantys filmas ir serialas „Slėpynės“ ir „Valdovės gambitas“, o mano mylimiausia muzikos atlikėja – Lana Del Rey.“
Kalbėdama apie savo ateitį, gimnazistė teigė, jog viena sričių, kuri galėtų atsirasti jos gyvenime – sporto psichologija: „Ji ir dabar reikalinga, ir bus reikalinga, nes profesionalų tikrai trūksta.“
Apie tai, su kuo galima būtų susieti ateitį, N.Stepanauskaitė žinių sėmėsi ir pernai Lietuvos tautinio olimpinio komiteto surengtame seminare „Socialiniai tinklai ir savo ateities įgalinimas“. Molėtuose dvi dienas vykusiame renginyje dalyvavo 21 įvairių sporto šakų atstovas. Jų amžius – nuo 15 iki 38 metų.
„Tendencija naudotis socialiniais tinklais kyla. Mūsų sportas – labai brangus, todėl garsinti savo vardą, ieškoti rėmėjų itin svarbu. Galimybės socialiniuose tinkluose – beribės. Reikia bandyti jomis pasinaudoti“, – sakė dešimtokė iš Druskininkų.
Kalnų slidininkas įgūdžius lavina ir parkūro treniruotėse
Druskininkų „Ryto“ gimnazijoje mokosi ir N.Užkuraitis. Jo sportinis kelias irgi prasidėjo „Snow Arenoje“.
„Pirmą kartą atsistojau ant slidžių būdamas septynerių ir tai buvo viena maloniausių akimirkų mano gyvenime. Pirmoje klasėje dar nelankiau jokio sporto būrelio. Tėvai nusprendė, kad būtų naudinga išbandyti įdomią sporto šaką, todėl pradėjau lankyti treniruotes „Snow Arenoje“. Nuo pat pirmųjų treniruočių pajutau, kad tai yra tai, kuo noriu užsiimti. Slidinėjimas mane žavi greičiu, technika ir laisvės pojūčiu. Per treniruotes išmokau ne tik greitai, bet ir techniškai taisyklingai slidinėti, nuolat tobulinu savo įgūdžius ir siekiu vis geresnių rezultatų. Tai sportas, kuris man suteikia daug džiaugsmo ir adrenalino“, – prisipažino 18-metis
Be kalnų slidinėjimo, jis bandė ir kitas sporto šakas.
„Pirmiausia lankiau plaukimą, tačiau jis man ne itin patiko, todėl nusprendžiau ieškoti kažko, kas mane išties žavėtų. Taip atradau kalnų slidinėjimą, o vėliau ir parkūrą.
Parkūru užsiimu iki šiol – ši sporto šaka padėjo man įveikti įvairias kliūtis, išmokti salto ir kitų triukų. Treniruotės su „Druskininkai Runners“ komanda itin naudingos – jų dėka sustiprėjau fiziškai, įgijau naujų įgūdžių ir išmokau geriau valdyti savo kūną. Tai labai praverčia ir kalnų slidinėjime“, – tikino N.Užkuraitis.
Jis nuo vaikystės atstovauja Druskininkų „Snow Arena Racing Team“ komandai. Sportininkas dažnai treniruojasi užsienyje, yra buvęs ir FIS stovyklose, kuriose susiburia talentingi sportininkai iš įvairių šalių. „Stovyklose mane prižiūri treneriai iš Latvijos, Italijos ir Airijos. Į tikrus kalnus slidinėti išvykstu gana dažnai“, – sakė gimnazistas.
Druskininkietis neslėpė – suderinti sportą ir mokslą nėra lengva: „Mokytojai supranta ir padeda, tačiau pačiam dėl stovyklų užsienyje pasivyti praleistas pamokas ir palaikyti gerus pažymius sudėtinga. Ateityje planuoju sieti savo gyvenimą su slidinėjimu – noriu tapti treneriu arba kalnų slidinėjimo instruktoriumi. Jau esu išlaikęs instruktoriaus kursus ir supratau, kad man labai patinka ši veikla. Sportas visada buvo svarbi mano gyvenimo dalis, o didžiausia aistra – kalnų slidinėjimas.“
Jam Europos jaunimo žiemos olimpinis festivalis – taip pat kol kas svarbiausios jo sportinėje karjeroje varžybos.
Paklaustas, ką pavadintų svarbiausiu savo sportiniu pasiekimu ir ko tikisi EJOF, N.Užkuraitis sakė: „Svarbiausiu savo sportiniu pasiekimu laikau tai, kad įrodžiau sau, jog viskas yra įmanoma, jei tik turi noro ir ryžto. Manau, kad svarbiausia yra atkaklumas ir pastangos siekiant užsibrėžtų tikslų. Europos jaunimo olimpiniame festivalyje tikiuosi pasiekti kuo geresnį rezultatą – bent patekti į TOP 30, o galbūt net į TOP 10. Labai laukiu šių varžybų, nes jos suteiks naujų patirčių, emocijų ir galimybę pasivaržyti su stipriausiais jaunaisiais slidininkais.“ Jis daugiau vilčių sieja su slalomo rungtimi, nes būtent jai skiria daugiausia dėmesio treniruotėse.
Įprasta N.Užkuraičio diena prasideda rytine mankšta: „Bėgu krosą, atlieku šuoliukus ir kitus pratimus. Po mankštos pusryčiauju ir einu į mokyklą. Po pamokų keliauju į slidinėjimo treniruotes, o jei jų tądien nėra, užsiimu parkūru arba treniruojuosi sporto salėje. Sportuoju praktiškai kiekvieną dieną, kai tik turiu laiko. Slidinėjimo treniruotės dažniausiai vyksta stovyklų metu, kai išvykstu mėnesiui.“
Lietuvos sportininkas atskleidė ir vieną didžiausių savo sportinių svajonių: „Mano mėgstamiausias slidininkas ir idealas yra Lucasas Pinheiro Braathenas, atstovaujantis Brazilijai. Jis mane labai įkvepia, o viena didžiausių svajonių būtų kada nors su juo kartu treniruotis.“
