„Man nieko nedavė, dėl savo vietos visada turėjau dirbti. Tai buvo ir sunkumas, ir dalykas, kuris man padėjo. Turbūt todėl ir nuėjau toli“, – sako pirmasis lietuvis ledo ritulio vartininkas, patekęs į NHL.
Susitikęs su LRT žurnalistais, M. Armalis dalinasi ne tik sunkaus darbo ir sėkmės istorija, bet ir atskleidžia, ko labiausiai Iš Lietuvos pasiilgsta.
– Kaip ir kada atvykai į Švediją?
– Čia atvykau, kai buvau tikrai labai mažas – man buvo 4 mėnesiai. Tėvai taip pat buvo sportininkai, orientacininkai, dėl to jie ir išvyko į Švediją, kaip aš dabar vyksiu į Ameriką, nes norėjo rasti aukštesnį savo sporto šakos lygį.
– Ką veiksi Amerikoje?
– Žaisiu ledo ritulį, „San Chose Sharks“ patiko, kaip žaidžiu, ir norėjo, kad tai daryčiau už jų komandą. Ten dabar žaidžia ir Dainius Zubrus.
– Kaip prasidėjo Tavo karjera?
– Švedijoje ledo ritulys – labai didelis dalykas. Kai mokiausi mokykloje, pirmoje klasėje atėjo toks lapukas iš rajono klubo su klausimu, ar nori pradėti žaisti ledo ritulį. Buvau apie tai girdėjęs, turėjau kaimyną, kuriam patiko ledo ritulys, todėl parsinešiau lapelį namo ir užpildžiau. Tada mama pradėjo vežioti mane į Ledo rūmus.
– O kuo norėjai būti, kai buvai vaikas?
– Teisininku. Nežinau, kodėl, gal buvau prisižiūrėjęs serialų ir filmų, kuriuose jie atrodydavo labai kieti. Tačiau ledo ritulys ir sportininko karjera buvo pirmoje vietoje visą laiką.
– Ar nebuvo momento, kai atrodė, kad per sunku ir mesi sportą?
– Ne, man tai buvo labai įdomu. Kaip sakiau, turėjau kaimyną, kuris buvo 3 metais už mane vyresnis ir mes visą laiką žaidėme ir krepšinį, ir ledo ritulį.
– Esi trečiasis lietuvis, kuriam pavyko papulti į NHL. Tau tai svarbu?
– Žinoma, kad tai svarbu, ypač, kai esu pirmasis lietuvių vartininkas, pakviestas į NHL. Tačiau aš dar nežaidžiau. Dar didelis žingsnis iki to, kai pradėsiu žaisti, todėl ir esu dabar čia ir darbuojuosi.
– Ledo ritulininko lazdą rankose laikai nuo šešerių, ar per šį laikotarpį buvo sunkumų? Traumų?
– Su traumomis man kol kas pasisekė, jų nebuvo, nors visada galvoji, kas gali atsitikti. Tačiau buvo kitų sunkumų: esu lietuvis, todėl manęs neimdavo į visus rajonų susitikimus, kur susirenka visi geriausi žaidėjai iš Švedijos ir žaidžia.
Manęs niekada ten nepasiėmė, nors žinojau, kad esu geresnis už visus juos. Kas metus vyksta toks turnyras: surenka geriausius žaidėjus iš visų rajonų, padaro komandas ir žaidžia. Ten buvo tas pats, aš nežaidžiau. Paklausiau tiesiai, kodėl taip yra, atsakė, kad todėl, jog aš – ne švedas. Tada supratau, kodėl anksčiau manęs neėmė, kodėl nesu tarp geriausių žaidėjų. Tai vyko ir toliau. Gimnazijoje jie taip pat pasiima žaidėjus, kurie anksčiau buvo tose komandose. Kadangi aš nebuvau, jie manęs nematė. Prašiausi, bet niekas man net nedavė pabandyti.
Man pasisekė, kad gavau žaisti Moroje, keturios valandos nuo Stokholmo [2009–2011 m. žaidė „Mora IK“ komandoje – aut. Past. ]. Bet man nieko nedavė, dėl savo vietos visada turėjau dirbti. Tai buvo ir sunkumas, ir dalykas, kuris man padėjo. Turbūt todėl ir nuėjau toli.
– Ką reikėtų žinoti vaikui, kuris užaugęs nori būti ledo ritulininku?
– Svarbiausias dalykas – niekada nepasiduoti. Tai tikrai yra svarbiausia.
Kai žaidžiau Moroje, gavau modelio darbą. Buvau Milane ir ėjau „Versace“ podiumu. Mano draugai klausė: kodėl tu nebaigi žaisti ledo ritulio ir nevažiuoji į Milaną ten kažko pasiekti. Man tai nebuvo svarbiausia, svarbiausia man – ledo ritulys. Kiti nematė to, ką aš jaučiau, tačiau po kažkiek laiko įrodžiau, kad tai yra mano dalykas, aš – ledo ritulininkas.
– O kaip Tavo gyvenime atsirado modelio karjera?
– Mane pastebėjo. Man labai pasisekė, nes tuo metu darbavausi drabužių parduotuvėje ir vienas pardavėjas, buvęs modelis, man pasiūlė pasikalbėti su jo agentūra. Nuėjau į agentūrą, o po poros mėnesių buvau Milane. Tai – lengvas darbas, man nieko nereikėjo daryti, kad tai pasiekčiau.
– Kokia buvo pirma mintis, kai Tau pasiūlė tapti modeliu?
– Už ledo ritulį man visiškai nemokėjo pinigų ir man jų reikėjo. Dirbdamas parduotuvėje nedaug užsidirbdavau, todėl modelio darbas atsirado kaip papildomas pinigų šaltinis. Pinigus naudojau tam, kad galėčiau toliau žaisti ledo ritulį.
– Ar dažnai lankaisi Lietuvoje?
– Kai žaidžiu su rinktine, daugiau nelabai. Anksčiau važiuodavau kiekvieną vasarą, būdavome Žemaitijoje, Palangoje arba Nidoje. Plungėje paskutinį kartą buvau prieš metus.
– Ko pasiilgsti iš Lietuvos?
– Giminaičiai svarbūs. Dar vienas dalykas, kurio nėra Švedijoje – kepta duona ir žagarėliai. Labai to pasiilgau ir tai man labai patinka.
