Jo klausė: „Ar tu kvailas, kad nori amputuoti koją?“, bet argumentai, kad „gydysime, bet garantijų neduodame“, jo neįtikino. Jam sakė: „Prie protezo pratinsiesi mažiausiai pusę metų“, bet po tiek laiko jis jau skriejo jėgos aitvaru, o dar po mėnesio stojo ir ant snieglentės.
Nuolatinis skausmas tapo neatskiriamu Rapolo Micevičiaus palydovu. Būna dienų, kai tas skausmas, rodos, persmelkia net sielą. Pasitaiko akimirkų, kai antra koja tapusį protezą Rapolui norisi šveisti per langą ar į sieną, tačiau užsispyręs vyras nepasiduoda nevilčiai ir, sukandęs dantis, siekia savo tikslų.
Jis ką tik metė gerą darbą ir išėjo į nežinią. Tam, kad bent pabandytų patekti ten, kur trokšta būti, – į 2026 m. Milano ir Kortinos d'Ampeco žiemos paralimpines žaidynes.
Dar prieš gerus metus šios žaidynės nebuvo R. Micevičiaus svajonė. Tada, greičiausiai, jis net nebūtų pasakęs, kur jos vyks. Aktyvus jaunas vyras skraidė jėgos aitvarais ir šliuožė snieglente tik savo malonumui. Mėgavosi akimirkomis ant vandens ir kalnuose, mokėsi vis naujų triukų ir stengėsi gyventi nenuobodžiai.
Nuo tos dienos, kai 2021-ųjų spalio 16-ąją Svencelėje naujo triuko jėgos aitvaru besimokantį Rapolą parbloškė stiprus vėjo gūsis ir dėl to keliose vietose lūžo kairė koja, pasikeitė ir daug, ir palyginti mažai.
Ne vieną mėnesį R. Micevičius praleido ligoninėse, patyrė 14 operacijų (dvi paskutinės buvo kojos amputacija ir bigės trumpinimas), mokėsi vaikščioti su protezu ir vis dar mokosi su juo gyventi. Tačiau jis vėl daro tai, kas teikia begalinį malonumą: skrieja, šliuožia, daužo kamuolį ar kilnoja svarmenis treniruoklių salėje. Tik dabar, kaip pat sako, yra labiau motyvuotas, mat turi aiškų tikslą.
„Aš 100 procentų būsiu Milano ir Kortinos d'Ampeco žaidynėse. Nebent – tfu, tfu, tfu – man sukliudys traumos“, – teigė 32 metų sportininkas, jau pirmuoju bandymu parodęs, kad tai, ką sako, nėra tušti žodžiai.
Teks dar daug išmokti
Jėgos aitvarai nėra paralimpinė sporto šaka. Jei būtų, Rapolas, neabejotinai, mėgintų prasibrauti ir į vasaros žaidynes. Tačiau dabar jis sieks tapti pirmuoji lietuviu nuo 1994 m., kai Lietuvai Lilehameryje atstovavo slidininkai Saulius Leonavičius ir Sigita Markevičienė, paralimpinėse žiemos žaidynėse. Ir pirmuoju ten dalyvausiančiu snieglentininku iš Lietuvos.
Kad turi milžiniškų galimybių, R. Micevičius parodė jau per pirmąsias savo varžybas kaip paraatletas.
Nors nuo tada, kai jo kaire koja tapo protezas, snieglente šliuožė vos mėnesį ar pusantro, Europos taurės etape lapkritį Nyderlanduose lietuvis dukart užkopė ant pakylos: slalomo pakalnėmis, vadinamojo banked slalomo, LL2 klasėje (vienos arba abiejų kojų negalia) laimėjo sidabrą ir bronzą.
„Europos taurė, galima sakyti, yra antrosios lygos varžybos. Jų etapai vyksta ne tik Europoje, bet ir, pavyzdžiui, Šiaurės Amerikoje. Aukščiausia lyga – pasaulio taurės varžybos.
Tam, kad į jas patekčiau, turiu turėti 100 taškų vidurkį, kuris vedamas iš dviejų pasirodymų per etapą. Už antrąją ir trečiąją vietas Nyderlanduose gavau 192 taškus – tiek dar neužtenka norint dalyvauti pasaulio taurėje, bet, neabejoju, per šį sezoną ten pakliūsiu.
O ten – jau kitas lygis. Mano laikas trasose buvo apie 40 sek. Pasaulio taurės geriausieji šliuožia mažiau kaip per 36 sek., tad turiu tobulėti, bet tikiu, kad galiu pasiekti tokį laiką.
Juolab kad kol kas neturiu nei trenerio, nei ugdomojo vadovavimo specialisto, vadinamojo koučerio, nei snieglentės, kurios reikia tokiomis sąlygomis, nei suprantu, kaip posūkius „išimti“. Kol kas tik norėjau pažiūrėti, ar turiu potencialą. Rezultatai parodė, kad turiu didelį. Tad dabar planuoju važiuoti gyventi į kalnus, o 2026 m. – į paralimpines žaidynes“, – savo planus atskleidė R. Micevičius.
Pusketvirtų metų jis buvo booking.com platformos komandos vadovas Lietuvoje. Darbas Rapolui patiko, bet, užsibrėžęs tikslą vykti į Milaną ir Kortiną d'Ampecą, ilgai nedvejojęs, iš darbo išėjo ir netrukus planuoja išvykti gyventi kur nors į kalnus.
Kur – dar nežino, bet, neabejoja, ras gerą vietą, kurioje galėtų tobulėti kaip snieglentininkas ir siekti savo svajonės.
„Turiu pakankamai laiko pasirengti žaidynėms, nors tik pradėjau tai daryti. Bet pradžia jau padaryta, reikia tik sąlygų treniruotis. Jau susipažinau su treneriais austrais, kroatais, kurie siūlo atvažiuoti pas juos, tad dabar sprendžiu, ką daryti“, – sakė atletas.
Nuo vaikystės žino, ko nori
Atsisakyti nuspėjamo patogaus gyvenimo R. Micevičiui nėra naujiena. Nuo pat mažens jis darė tai, ko troško širdis, o ne tai, ko kiti iš jo tikėjosi ir reikalavo.
Rapolo istorija – tarsi nuo pirmo puslapio įtraukiantis nuotykių bestseleris, kuriame nuolat keičiasi vietos ir žmonės, yra daug veiksmo.
R. Micevičius augo Klaipėdoje, pasišventusios pradinukų mokytojos Irenos ir karinio jūrų laivyno naro, bocmano Danieliaus Micevičių šeimoje. Rapolo trejais metais vyresnė sesuo Simona – šiek tiek ramesnė, o Micevičių jaunėlis nuolat ieškojo naujų galimybių ir naujų potyrių.
„Nebijojimą veikti, matyt, perėmiau iš tėčio, o energiją – iš mamos. Ji nuolat ką nors veikia. Po darbų lekia tai į masažą, tai į pirtį su draugėmis, tai į gimnastiką ar šokius. Kepdama kotletus kalbasi telefonu ir, matyt, dar kambarius galėtų iššluoti. Tėtis anksčiau irgi daug ką darė, bet po avarijos tapo ramesnis“, – pasakojo R. Micevičius.
Tik atsitiktinumas lėmė, kad tądien, maždaug prieš 20 metų, tėčio automobilyje nesėdėjo ir Rapolas, tad smarkiai sužeistas buvo tik D. Micevičius. Pirkti dovanos išvykusio Danieliaus automobilį nušlavė į sankryžą nestabdydamas įlėkęs vilkikas, nors važiavo šalutiniu keliu.
Lengvasis automobilis buvo sumaitotas, o jo vairuotojas D. Micevičius nuo smūgio išlėkė lauk. Ilgus mėnesius jis gydėsi daugybines traumas, bet svarbiausia, kad liko gyvas. Iki tol ir Danielius drąsiai bandė įvairias veiklas, bet po avarijos aprimo, o estafetę perėmė sūnus.
Jau būdamas aštuntokas Rapolas savarankiškai užpildė dokumentus pereiti į kitą mokyklą ir tik prieš pat rugsėjo 1-ąją apie tai pranešė tėvams.
„Augau Mogiliove, pietinėje Klaipėdos dalyje, ten ir mokyklą lankiau. Tai – šiek tiek niūrokas rajonas, tad norėjau ištrūkti. Ėmiau ieškoti geriausios mokyklos ir užpildžiau dokumentus į „Ąžuolyno“ gimnaziją. Išsilaukiau egzaminus ir patekau, o tik tada pranešiau tėvams.
Tai buvo išėjimas iš komforto zonos. Buvau rajono vaikis, turėjau mažai socialinių gebėjimų – tarsi laukinukas gimnazijoje, kurioje mokosi turtingų šeimų vaikai.
Prireikė laiko prisitaikyti, bet, matydamas gerus pavyzdžius, galiauriai susikūriau savo socialinį ratą“, – pasakojo R. Micevičius.
Kelerius metus jis savarankiškai važinėjo į pamokas barškančiu autobusu, kuriame žiemą kabodavo varvekliai. Baigdamas mokyklą nuolat važinėjo ir į kursus sostinėje, kad pasirengtų stojamiesiems egzaminams: Rapolas aiškiai žinojo, kad studijuos užsienyje, nes nori idealiai išmokti anglų kalbą.
Jis gavo pasiūlymą studijuoti verslo mokykloje Danijoje, bet likus porai dienų iki išvykimo vis dėlto nusprendė, kad studijuoti norėtų Anglijoje. Šalyje, kur visi kalba angliškai.
Išvykęs į Braitoną – pietų Anglijos miestą prie La Manšo sąsiaurio – R. Micevičius pirmiausia susirado darbą, o po pusmečio įstojo į koledžą, dar po pusantrų metų Braitono universitete pradėjo studijuoti verslo rinkodarą ir vadybą.
Mokslams koledže prisidėjo tėvai, kažkiek pavyko ir pačiam sutaupyti, o studijų universitete paskolą lietuvis atidavinėja iki šiol, nors studijuodamas nuolat dirbo: ir barmenu, ir padavėju, ir apsaugininku, ir dar daug kuo.
Tarp kalnų ir jūrų
Sportas visada buvo 193 cm ūgio Rapolo gyvenime. Dešimt metų jis lankė V. Knašiaus krepšinio mokyklą, buvo pajėgiausios Klaipėdoje mokyklos rinktinės narys, bet, kaip pats sako, kaip įžaidėjas nebuvo pasiekęs aukščiausio lygio. Paskutinius kelerius metus prieš baigdamas mokyklą, R. Micevičius lankė ir karatė užsiėmimus, nes jį žavėjo šios sporto šakos filosofija ir bendruomenė.
Anglijoje jis pradėjo šliuožti snieglente ir su draugais žiemą leisdavo kalnuose.
Dar studijuodamas Rapolas įsidarbino didelėje maisto prekių parduotuvėje, kur naktimis kraudavo lentynas, o paskui tapo naktinės pamainos viršininku, kol galiausiai sulaukė pasiūlymo tapti Braitone naujai atidarytos parduotuvės vadovu. Ištaikęs laisvo laiko, lėkdavo į kalnus, kol galiausiai susimąstė: o kodėl negalėtų to daryti nuolat?
Rapolas rado galimybę pasidaryti karjeros pertrauką, po kurios, žinojo, galėtų grįžti į tas pačias pareigas parduotuvėje, ir pirmąsyk išlėkė gyventi į kalnus, – į Prancūziją prie Šveicarijos sienos.
„Radau, kur noriu važiuoti, radau darbą, kuriame nereikia didelės atsakomybės, tad tapau vairuotoju. Dirbdavau tris valandas per dieną, o visą kitą laiką šliuoždavau snieglente arba linksmindavausi su draugais. Taip sulaukiau vasaros ir pamaniau, kad visą laiką norėjau išmokti valdyti jėgos aitvarą, tad būtų pats laikas.
Tuometė draugė rado darbą Gibraltare, netoli Tarifos – visos Europos aitvaruotojų sostinės. Aš irgi radau darbą sporto komplekse, nes jo savininkui reikėjo vadovo. Dirbau Gibraltare, gaudavau atlyginimą svarais sterlingų, kasdien nuo namų La Linėjoje Ispanijoje kirsdavau sieną su Jungtine Karalyste.
Iki darbo buvo keliolika minučių motoroleriu, kiek ilgiau užtrukdavau važiuodamas riedlente: kirsdamas sieną skersai pervažiuodavau oro uosto pakilimo taką ir atsidurdavau Anglijoje“, – pasakojo R. Micevičius.
Darbo dienomis jis ardavo sporto komplekse, o savaitgaliais lėkdavo į netoliese esančią Tarifą aitvaruoti. Taip sulaukė žiemos ir vėl išlėkė į kalnus. Ten vėl rado laikiną darbą – tapo viešbučio vadovu.
Po pusmečio, per kurį nesiskirdavo su snieglente, vėl grįžo į Tarifą aitvaruoti. Dėl snieglenčių ir vėjo aitvarų jis gyveno Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje. Kol galiausiai, po 10 metų užsienyje, nusprendė grįžti į Lietuvą ir pabandyti susirasti darbą biure, įsigyti nuolatinį būstą.
„Nežinojau, ką reiškia toks gyvenimas, bet buvo įdomu, kaip man seksis. O ir ant lagaminų pavargau gyventi. Klaipėdoje nebuvo tarptautinių bendrovių, kur būčiau galėjęs pasiūlyti savo gebėjimus ir patirtį, tad apsistojau Vilniuje.
Iš pradžių dirbau startuolyje, bet šis darbas buvo ne man, tad galiausiai tapau booking.com komandos vadovu maždaug 20 žmonių kolektyvui. Iki šiol ten ir dirbau“, – sakė R. Micevičius.
Gydė koją, tad pjovė ir nugarą
Vilnius buvo ta stotelė, iš kurios Rapolas nesunkiai pasiekdavo kitus Europos miestus, kur galėdavo šliuožti snieglente.
Vasarą traukdavo į Svencelę, kur turėjo įsigijęs kemperį, o dienas leisdavo ant vandens aitvaruodamas, kol pernai įpusėjus spaliui patyrė sunkią kairės kojos traumą.
Rapolas Kuršių mariose mokėsi naujo triuko, kai aitvarą pagavo stiprus vėjo gūsis ir vyras neišlaikė baro – aitvarą valdančio vairo. Lūžo čiurna, vienas kaulas buvo net išlindęs. Gal valandą, laukdamas greitosios, R. Micevičius staugdamas laukė vandenyje, neleisdamas jo ištraukti.
Kankinosi ir duobėtu keliu vežamas į ligoninę Klaipėdoje, nes iš streso net neleido suleisti nuskausminamųjų vaistų, o medikams ligoninėje iš pradžių draudė kirpti brangų hidrokostiumą.
Po operacijos žaizda supūliavo, savaitę laikėsi apie 40 laipsnių temperatūra, bet, atrodė, koja pradeda gyti. Tačiau išleistas iš ligoninės, Rapolas vėl pasijuto prastai ir tada prasidėjo gydymosi maratonas jau Vilniuje.
Stengdamiesi išgydyti sužeistą koją, medikai išpjovė gabalą Rapolo nugaros raumens ir dabar ten, po pažastimi, vyro nugara nejautri. Tačiau koja vis negijo. Įsimetė osteomielitas – bakterijų sukelta infekcinė kaulų liga, kurią, spėja Rapolas, paskatino nešvarus marių vanduo.
Pusę metų R. Micevičius buvo nuolatinis gydymo įstaigų pacientas. Iš pradžių žadėję, kad kojai sugyti reikės metų, vėliau medikai jau nebuvo tokie užtikrinti ir prognozes vis keitė, o galimo išgijimo laikas ilgėjo. Kol galiausiai Rapolas išgirdo, kad „gydyti bandysime, bet nėra garantijų, kad vis tiek neprireiks amputacijos.“
Po šių žodžių, mena sportininkas, ašaros sruvo upeliais. Vyrui atrodė, kad tai – kone pasaulio pabaiga. Jo svajonių pabaiga.
Bet, atsitokėjęs po patirto pirminio šoko, Rapolas įlindo į internetą ir atrado, kad žmonės su amputuotomis galūnėmis gyvena taip pat įdomiai ir aktyviai, kaip iki traumos gyveno ir jis.
„O kodėl ne? Galbūt – tai išeitis?“ – susimąstė R. Micevičius ir ėmė kurpti naują planą, nes jau ir taip pusmetį gulėjo lovoje, negalėdamas nieko daryti.
Vis dar jaučiasi nepatogiai
Rapolas pats ir pasiūlė gydytojui amputuoti vis negyjančią koją. „Ar tu visai išprotėjai?“ – klausė gydytojas, kuris ir pats sulaukė tokio klausimo, kai šią sportininko idėją perdavė medikų konsiliumui. Tačiau R.Micevičius neatlyžo ir galiausiai būtent jo paties sprendimas lėmė, kad buvo nuspręsta koją amputuoti.
Taip 2022-ųjų balandžio pabaigoje R. Micevičius neteko dalies kairės kojos.
Kai koją tik nupjovė, Rapolas norėjo kone skraidyti. Atrodė, viskas, jo problemos baigėsi. Po operacijos skaudėjo tik bigę, tačiau skausmas buvo kur kas mažesnis nei iki tol, kai dėl žaizdotos, pūliuojančios kojos net su stipriais nuskausminamaisiais negalėdavo užmigti.
Bet po poros dienų vėl įsimetė infekcija, atsirado fantominiai skausmai, kai, atrodė, skauda galūnę, kurios jau nebėra. Skausmas ir vėl neleisdavo užmigti, o bigę, dėl infekcijos, teko trumpinti. Tada žaizda pagaliau pradėjo gyti.
Tačiau, neslepia Rapolas, palengvėjimo jis niekada taip ir nepajuto.
„Gyventi su viena koja nėra lengva: kiekvieną dieną, kiekvieną minutę jaučiu, kad neturiu kairės kojos. Protezas niekada nebus antra koja: ir nepatogu, ir spaudžia, ir trina, ir sėdint tirpsta, ir fantominius skausmus vis dar jaučiu.
Kartais taip skauda, kad net sunku šnekėti. Ir užmigti sunku. Bet yra kaip yra. Dėl nieko nesigailiu ir atgal nesigręžioju. Žinojau, ko noriu ir tai padėjo nedvejoti ir nemąstyti, kaip būtų buvę, nes niekas to nežino. Dabar žinau, kaip yra ar kaip gali būti“, – patikino užsispyręs atletas.
Protezas dukart lūžo
Su protezu Rapolas turėjo iš naujo mokytis vaikščioti. Ne tik labai skaudėjo, bet ir buvo sunku rasti balansą. Tačiau, nepaisydamas skausmo, jis bandė vėl ir vėl. Kiti, sako, dar vaikšto su ramentais, o R. Micevičius labai norėjo šokti draugo vestuvėse, tad ramentus greitai nusviedė į šalį.
Vestuvėse šoko taip aistringai, kad protezas lūžo. Darsyk lūžo tuomet, kai sporto salėje Rapolas pakėlė per didelį svorį. Susinervinęs R. Micevičius norėjo šveisti protezą į sieną, bet susiėmė ir paprašė salėje sportavusio vaikino iš automobilio atnešti kitą.
„Sėdėčiau ant sofos bulvių traškučius valgydamas, taip nenutiktų, bet tai – ne mano būdui“, – tik šyptelėjo atkaklus vyras.
Kone kasdien jis ką nors veikia: žaidžia tinklinį sėdint ir yra šio tinklinio Lietuvos rinktinės narys; kilnoja svorius; aitvaruoja, kai leidžia orai; šliuožia snieglente. Turi minčių kada nors įveikti „Iron Man“ distanciją, per kurią tenka daugybę kilometrų plaukti, bėgti ir mintį dviratį.
„Bet tai – ateityje, nes dabar dar turiu priprasti prie protezo. Tas jausmas su protezu kol kas – labai prastas, lyg jautrų ir skausmingą kaulą nuolat remtum į metalą. Bigę ir skauda, ir ji tinsta. Vieną dieną, atrodo, viskas gerai, kitą dieną koja taip ištinsta, kad negali uždėti protezo. Reikia į darbą, bet negali išeiti, tad susitvarstau ir laukiu, kol tinimas nuslūgs.
Girdėjau, kad po dvejų metų turėtų pagerėti: ir tinimas nuslūgti, ir skausmai sumažėti, ir nebereikės galvoti apie tą koją, nes dabar kasdien ją jaučiu ir valandų valandas leidžiu pas protezininką, bandydamas paaiškinti, kas blogai, kur veržia ir panašiai“, – pasakojo R. Micevičius.
Draugai ėmėsi iniciatyvos rinkti paramą Rapolo protezams, nes sportuoti norinčiam vyrui jų reikia ne vieno ir tai daug kainuoja. Bičiuliai ir patys nemažai prisidėjo, ir kiti geri žmonės paaukojo, tad į specialią sąskaitą suplaukė apie 80 tūkst. eurų, atskaičius mokesčius.
Rapolas jau išleido per trečdalį šios sumos protezui, kuriuo gali plaukti, minkštam vaikščiojimo protezui ir tokiam, kuriuo gali aitvaruoti ir šliuožti snieglente.
„Europos taurės etape Nyderlanduose susipažinau su šį protezą sukūrusiu amerikiečiu snieglentininku Mike'u Schultzu – 2018 m. Pjongčango paralimpinių žaidynių čempionu ir vicečempionu, 2022 m. Pekino žaidynių vicečempionu. Apie jį žinojau tik iš instagramo, o dabar net drauge nusifotografavome“, – sakė R. Micevičius.
Dar vieną protezą Rapolas norėtų turėti tenisui ir bėgimui. Visų tų protezų vyrui reikia lyg oro ir vandens, kad toliau darytų tai, kas jam teikia laimės – sportuotų, nes dar ligoninėse tik mintis apie tai, kad vėl gyvens taip, kaip gyveno iki tol, jį labiausiai motyvavo nepasiduoti.
Kai, prabėgus keliems mėnesiams po bigės trumpinimo, Rapolas pagaliau grįžo aitvaruoti, jo galvoje baimė grūmėsi su troškimu vėl skrieti vandeniu. Aitvarą jis paėmė ten pat, Svencelėje, kur lygiai prieš metus – diena anksčiau ar vėliau – ir patyrė sunkią traumą. Net oras buvo panašus. Apėmė deja vu jausmas.
„Tačiau atsistojau ir nuplaukiau tarsi jokios pertraukos ir nebuvo“, – šyptelėjo vyras.
Dar po poros savaičių Druskininkuose jis jau šliuožė ir snieglente – nors bigę skaudėjo, tas skausmas nublanko prieš žodžiais nenusakomą laisvės pojūtį. Joks skausmas, įsitikinęs Rapolas, jo nesustabdys.
Aiškiai žino, ko nori
R. Micevičiaus istorija – geriausias patvirtinimas, kad net juodžiausioje naktyje galima rasti šviesą. Nors teko daug ko išmokti ir vis dar tenka mokytis, nors yra priverstas kęsti skausmus, Rapolas žingsnis po žingsnio stumiasi pirmyn.
Dabar jis turi tikslą ir svajonę apie paralimpines žaidynes, nors anas, ankstesnis Rapolas, apie tai net nebuvo susimąstęs.
„Darysiu viską, kad būčiau Milane ir Kortinoje d'Ampece. Kada, jei ne dabar, turėčiau tai daryti? Dabar – mano laikas, nes paskui jau gali būti per vėlu“, – įsitikinęs R. Micevičius.
Jis dar neturi aiškaus plano, kaip artimiausius ketverius metus rengsis paralimpinėms žaidynėms, bet yra tikras, kad kaip nors viskas vis tiek išsispręs. Aiškiai suprasdamas, kad bent pradžioje pats turės pasirūpinti savo finansais, R. Micevičius galvoje susidėliojo įvairius variantus ir neabejoja, kad nepražus.
Rapolas laisvas daryti, ką nori, nes namuose jo dar niekas nelaukia. Šeimos ir vaikų vyras trokšta seniai, bet kol kas nesutiko žmogaus, su kuriuo tą šeimą norėtų kurti. Tad dabar R. Micevičius žengia svajonės link. Pamažu, bet tvirtais žingsniais ir nesidairydamas į šalis.
