ADHD diagnozuojama, kai žmonės susiduria su neatidumo ir (arba) hiperaktyvumo bei impulsyvumo problemomis, kurios neigiamai veikia juos mokykloje ar darbe, socialinėje aplinkoje ir namuose, rašo „Science Alert“.
Kai kurie žmonės šią būklę vadina dėmesio trūkumo sutrikimu arba ADD. Koks skirtumas? Trumpai tariant, tai, kas anksčiau buvo vadinama ADD, dabar vadinama ADHD. Ar tikrai?
Pirmiausia pažvelkime į istoriją. Pirmasis klinikinis vaikų, pasižyminčių neatidumu, hiperaktyvumu ir impulsyvumu, aprašymas buvo pateiktas 1902 m. Britų pediatras profesorius George'as Stillas pristatė paskaitų ciklą apie savo stebėjimus 43 vaikų, kurie buvo nepaklusnūs, agresyvūs, nedrausmingi ir labai emocionalūs.
Nuo to laiko mūsų supratimas apie šią būseną vystėsi ir pateko į Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovą. Gydytojai juo naudojasi psichikos sveikatos ir neurologinės raidos būklėms diagnozuoti.
Pirmajame jų, paskelbtame 1952 m., nebuvo konkrečios susijusios vaikų ar paauglių kategorijos. Tačiau 1968 m. paskelbtame antrajame leidime buvo įtrauktas skyrius apie jaunuolių elgesio sutrikimus.
Jame ADHD tipo požymiai buvo įvardyti kaip „hiperkinetinė reakcija vaikystėje ar paauglystėje“. Taip buvo apibūdinami pernelyg dideli, nevalingi vaikų, turinčių šį sutrikimą, judesiai.
XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje medicinoje buvo įtraukta būklė, pavadinta „dėmesio trūkumo sutrikimu“, įvardijant du tipus: dėmesio trūkumo sutrikimas su hiperaktyvumu (ADDH) ir dėmesio trūkumo sutrikimas kaip potipis be hiperaktyvumo.
Tačiau po septynerių metų ADD (ir du jo potipiai) buvo pakeisti ADHD ir trimis potipiais, kuriuos turime šiandien:
- daugiausia neatidumą sukeliantys sutrikimai
- daugiausia hiperaktyvus ir impulsyvus
- kombinuotas.
Kodėl pavadinimas ADD buvo pakeistas į ADHD?
Pirmiausia kilo ginčų ir diskusijų dėl hiperaktyvumo - „H“ raidės ADHD - buvimo ar nebuvimo. Iš pradžių, kai ADD buvo pavadintas ADD, buvo atlikta nedaug tyrimų, kad būtų nustatyti dviejų potipių panašumai ir skirtumai.
Kitas klausimas kilo dėl termino „dėmesio trūkumas“ ir dėl to, ar šie trūkumai yra panašūs, ar skirtingi abiejų potipių atveju. Taip pat kilo klausimų dėl šių skirtumų masto: jei šie potipiai tokie skirtingi, ar iš tikrųjų tai skirtingos būklės?
Tuo tarpu naujai sutelkus dėmesį į neatidumą („dėmesio deficitą“) buvo pripažinta, kad vaikai, kuriems būdingas neatidumas, nebūtinai gali būti trukdantys ir keliantys iššūkius, bet dažniau būna užmaršūs ir svajojantys.
Kaip šiuo metu diagnozuojamas ADHD?
Medicinėje literatūroje dabar išskiriami trys ADHD tipai:
- pacientai, kurie yra daugiausia neatidūs. Žmonės, kuriems būdingas neatidumo potipis, sunkiai išlaiko dėmesio koncentraciją, yra lengvai išsiblaškę ir užmaršūs, dažnai pameta daiktus ir nesugeba vykdyti išsamių nurodymų.
- ADHD, kai pacientas - daugiausia hiperaktyvus ir impulsyvus. Šiam potipiui priklausantiems asmenims sunku būti ramiems, jiems reikia nuolat judėti struktūruotose situacijose, jie dažnai pertraukinėja kitus, kalba be perstojo ir sunkiai save kontroliuoja.
- Jungtinis. Sergantiesiems kombinuotu potipiu būdingi ir neatidumo, ir hiperaktyvumo-impulsyvumo požymiai.
Statistika rodo, kad ADHD diagnozių tarp vaikų ir suaugusiųjų vis daugėja. Ir nors ADHD dažniausiai buvo diagnozuojama berniukams, pastaruoju metu pastebima, kad vis daugiau mergaičių ir moterų kreipiasi dėl diagnozės nustatymo.
Kai kurie tarptautiniai ekspertai nesutinka su išplėstine ADHD apibrėžtimi, kurią lėmė JAV klinikinė praktika. Jie teigia, kad nepageidaujamo elgesio iššūkiai ir sindromą turinčių jaunuolių mokymosi rezultatai yra unikaliai nulemti kiekvienos šalies kultūrinių, politinių ir vietinių veiksnių.
Nepaisant pavadinimo pakeitimo, kad jis atspindėtų tai, ką žinome apie ADHD, jis ir toliau daro įtaką daugelio vaikų, paauglių ir suaugusiųjų ugdymui, socialinei ir gyvenimo situacijai.
