Žiūrėkite

Tado Sedekerskio komentaras prieš rungtynes su Kauno „Žalgiriu“Tado Sedekerskio komentaras prieš rungtynes su Kauno „Žalgiriu“

Apie medikų perdegimą novelę sukūrusi B.Jarašūnė: apie J.Basanavičių, gydymą peiliu ir žodžiu

Gydytoja Barbora Jarašūnė, Lietuvos dietologų draugijos narė, VšĮ „Pradžių pradžia“ žindančių motinų savitarpio paramos grupės „Mama Mamai“ vadovė, šiemet išleido knygą „POLIklinika arba netikėti medžiai“. Novelės pasakojimas vyksta įprastoje poliklinikoje, o pagrindinis herojus – gydytojas.
B.Jarašūnė savo knygoje veda paralelę tarp medžių ir žmonių
B.Jarašūnė savo knygoje veda paralelę tarp medžių ir žmonių / Asmeninė nuotr./ 15min koliažas

Iš pirmo žvilgsnio papasakota tipiška situacija iš gydymo įstaigos kasdienybės – darbo dieną poliklinikoje vizito pas gydytoją laukiantys pacientai dalinasi savo problemomis ir požiūriu į sveikatą, medikus, gyvenimą. Tuo metu į darbą vėluojančio gydytojo elgesys ir mintys atskleidžia vieną iš didžiausių šiuolaikinės medicinos skaudulių – medicinos įstaigų darbuotojų psichikos sveikatą.

Novelės herojus – perdegęs gydytojas, o skaitytojams pateikiami keli galimi scenarijai, kaip jis galėtų gyventi toliau.

Dovilės Čižaitės-Jonikės nuotr./Knygą parašiusi gydytoja Barbora Jarašūnė
Dovilės Čižaitės-Jonikės nuotr./Knygą parašiusi gydytoja Barbora Jarašūnė

Profesiją pasirinko nežinodama medicinos „virtuvės“

Pasak B.Jarašūnės, rašymas, literatūra visada buvo jos gyvenimo dalis. „Gimnazijoje mokiausi humanitarinėje klasėje. Tačiau paskutiniaisiais mokyklos metais nusprendžiau, kad noriu studijuoti mediciną. Knygoje esantis aprašymas apie herojaus pasirinkimus ir yra dalis asmeninės patirties bei apmąstymų – nuolat mąstau apie savo darbo prasmę ir ar norėčiau užsiimti kita veikla. Aišku, nebūtinai pakeitus kryptį viskas bus rožėmis klota“, – juokėsi ji.

Profesinėje srityje šiandien ji daugiausia dėmesio skiria kūdikių mitybai: konsultuoja nėščiąsias ir žindyves, yra viena iš sertifikuotų žindymo konsultančių.

„Tai nėra atsitiktinumas. Didžiausią prasmę visoje medicinoje jaučiu, padėdama mamoms žindymo klausimais. Dietologija yra tokia sritis, kuri visuomenėje gausiai apipinta mitais, „madomis“: taikome vienas metodikas, o tuomet „ateina“ nauji tyrimai, ir mes imame veikti bei kalbėti kitaip. Pacientai neretai nori nerealistiškų rezultatų, įdedant kuo mažiau savo pastangų. Todėl man asmeniškai darbas su „įprastinėmis“ dietologijos temomis – nutukimu, valgymo sutrikimais – morališkai sudėtingas.

Tai, kas yra apie žindymą, motinos pieną, yra pastovu, sena, archajiška. Tuo tikiu 100 proc. ir todėl tai dovanoja didžiausią prasmės jausmą ir padeda likti medicinoje. Žinoma, ne tik joje“, – neslėpė pašnekovė.

Į mediciną stojantys žmonės neretai mini, jog viena iš priežasčių rinktis šią profesiją būtent ir yra prasmės jausmas. Visgi tyrimai rodo, kad jau studijuodami jie susiduria su dilemomis ir patiria emocinių sunkumų.

„Kai aš mąstau, kodėl pasirinkau mediciną, atsakau sau, kad buvo noras visapusiškai pažinti ir suprasti žmogų. Apie medicinos pasaulį nieko nežinojau. Mano šeimoje nebuvo gydytojų. Močiutė svajojo būti gydytoja, bet buvo ištremta į Sibirą, o todėl jai pavyko tapti tik biologijos mokytoja. Atsimenu, jog mokykloje reikėjo atlikti socialinę praktiką ligoninėje. Man pasirodė labai įdomus tas pasaulis, į kurį patenki peržengęs ligoninės slenkstį. Žinoma, būdami mokiniai mes ten tik matuodavome temperatūrą ir nešiodavome taureles su medikamentais. Bet jausmas buvo toks, kad ten kitas pasaulis“, – pasakojo Barbora ir pridūrė, kad jos vyro – taip pat gydytojo – patirtis visiškai kitokia.

„Jo abu tėvai yra gydytojai, giminėje yra daugiau gydytojų. Aš kartais jo klausiu: „Kaip tu, matydamas visą medicinos realybę, sugalvojai tapti gydytoju?“ Jis nesugeba atsakyti“, – juokėsi Barbora.

Aš kartais jo klausiu: „Kaip tu, matydamas visą medicinos realybę, sugalvojai tapti gydytoju?“ Jis nesugeba atsakyti“, – juokėsi Barbora.

Pasakodama apie studijų metus ji atvirai sakė, kad kasmet vis labiau dužo viltis sužinoti, kas yra sveikata ir kaip padėti žmogui susirgus, jo situacijoje, jaustis geriau. Atrodė, kad kuo toliau, tuo tai sudėtingesnis uždavinys.

„Kuo daugiau ėjome į ligonines, tuo labiau jaučiau nuovargį, įtampą. Tai sklido iš dėstytojų, gydytojų. Nusivylimas medicina tikrai augo, o pabaigus studijas jaučiau pyktį. Medicinos studijose jaučiau lyg atėjusi iš šiltnamio į atšiaurią stepę. Man labai trūko ryšio, visapusiško bendravimo“, – apie profesinio kelio pradžią jau įgijus specialybę pasakojo medikė.

Dovilės Čižaitės-Jonikės nuotr./Knygą parašiusi gydytoja Barbora Jarašūnė
Dovilės Čižaitės-Jonikės nuotr./Knygą parašiusi gydytoja Barbora Jarašūnė

Nemesti pasirinktų studijų ir jas tęsti, o pabaigus – dirbti, jai padėjo įkvepiantys pavyzdžiai. Kaip vieną jautriausių momentų Barbora iki šiol prisimena pamaldas Vilniaus Šventų Jonų bažnyčioje, kur išvydo savo dėstytoją – mokslininkę medikę, universitete būsimiems gydytojams dėsčiusią embrionologiją. Tačiau tokių įkvepiančių asmenybių, besimokant ir pradėjus dirbti, pasak Barboros, nebuvo daug – vos vienas kitas, kurį būtų galėjusi laikyti pavyzdžiu, kaip gyventi.

„Trūko paprasto žmogiško ryšio. Aš suprantu, kad darbas su studentais, vėliau – gydytojais rezidentais, daugeliui gydytojų, mokslininkų yra „šeštas darbas“. Tačiau tą emociją, požiūrį, galėdavai pajusti bet kurioje įstaigoje. Vienur labai stipriai, kitur – galbūt mažiau. Aš esu dirbusi daugelyje ligoninių – deja, tas yra ir vis dar labai stipriai veikia“, – neslėpė pašnekovė.

Asmeninė nuotr./Novelėje – ir jos autorės užfiksuoti medžiai, augantys neįprastose vietose
Asmeninė nuotr./Novelėje – ir jos autorės užfiksuoti medžiai, augantys neįprastose vietose

Kas laiko medicinoje?

Finansinis stabilumas, įsipareigojimai, nežinia – tai motyvai, kurie jaunus medikus laiko darbe, nors ten jie galbūt nesijaučia gerai. Apie motyvus, dėl ko jis nesiryžta keisti gyvenimo, svarsto ir Barboros knygos herojus – gydytojas Antanas, ir pati Barbora.

„Man išlikti padeda tai, kad aš vis išmokstu kažko naujo. Man patinka „naujoko būsena“: kelis kartus keičiau specialybes, po to siaurinausi sritį, dirbau keliose skirtingose gydymo įstaigose. Tiesa, esu dirbusi ir kituose darbuose, kurie yra greta medicinos, bet nėra tiesiogiai susiję su gydymu. Lyginant su mediko darbu, skirtumas tikrai didelis – ir to emocinio krūvio, ir jaučiamos atsakomybės. Medicinoje mane stipriausiai laiko prasmės pojūtis ir žinojimas, kad, nors viso pasaulio neišgelbėsi, bet kažkam savo žiniomis ir įgūdžiais gali padėti“, – sakė gydytoja dietologė.

Asmeninė nuotr./Novelėje – ir jos autorės užfiksuoti medžiai, augantys neįprastose vietose
Asmeninė nuotr./Novelėje – ir jos autorės užfiksuoti medžiai, augantys neįprastose vietose

Nors abu su vyru daug dirba, tačiau tam tikrą metų dalį skiria bendroms veikloms, kurios labai toli nuo medicinos. Vienas iš tokių pomėgių – ėjimas Camino de Santiago piligriminiais keliais. Galimybė atitrūkti nuo pareigų, įprastos aplinkos, pabūti su savimi, be to, sutikti piligrimai ir jų istorijos taip pat padeda, ieškant prasmės jausmo kasdieniame gyvenime ir profesijoje.

„Esame sutikę graiką, kuris buvo naras, karys, tarnavo Saudo Arabijoje, kur prižiūrėjo naftotiekius. Jis pasakojo, kad ten visąlaik būdavo suirutės, neramumai, karo rizika. Jis sakė, kad visuomet būdavo susikrovęs išvykimo krepšį. Svarstydamas, kodėl jis ten vis pasilikdavo, jis paminėjo svarstykles: vienoje jų pusėje – pinigai, kitoje – „mėšlas“ (visi pavojai ir su jais esantis emocinis krūvis). Kai tas „mėšlas“ nusveria, tai turi išvykti. Manau, panašiai yra ir medikams. Kai tai, kas bloga, nusveria gerus dalykus, turi galvoti ir priimti sprendimą“, – kalbėjo pašnekovė. Deja, tikrai ne visi laiku suvokia, kad atidėliodami rizikuoja savo psichikos sveikata.

Sunku rasti tokių, kurie nėra jautę už nugaros šnopuojančio perdegimo

2019 metais Lietuvos medikų sąjūdis paskelbė šokiruojančius apklausos rezultatus: beveik iš 3 tūkst. apklaustų gydytojų ir slaugytojų 90 proc. tikino patiriantys perdegimo sindromą: daugiau nei du trečdaliai kentėjo nuo vidutinio perdegimo, sunkų patyrė kas ketvirtas apklaustasis. Jau tuomet kalbėta, kad medikų perdegimo sindromas sukelia psichikos ir fizinės sveikatos sutrikimus, neigiamai veikia darbo rezultatus, dėl to nukenčia ir pacientai.

Pandemija dar labiau supurtė medikų psichinę sveikatą. 2022 m. Psichotraumatologijos centro mokslininkų atlikta apklausa parodė, kad sunkų ir vidutinį stresą kentė pusė visų apklaustų medikų, nerimą – 35 proc., sunkią ir vidutinę depresiją – 43 proc. Tik 8 proc. kreipėsi pagalbos į profesionalus.

Profesinį „perdegimą“ sudaro trys pagrindiniai komponentai: emocinis išsekimas, nuasmeninimas ir kompetencijos jausmo sumažėjimas. Emociškai išsekęs medikas neturi jėgų dirbti, patenkinti pacientų poreikių, jaučiasi viršijęs savo „limitus“. Tyrimai rodo, kad šis jausmas labiau būdingas moterims medikėms.

Asmeninė nuotr./Novelėje – ir jos autorės užfiksuoti medžiai, augantys neįprastose vietose
Asmeninė nuotr./Novelėje – ir jos autorės užfiksuoti medžiai, augantys neįprastose vietose

Medikų perdegimas žinomas ir Barborai. Tiesa, asmeniškai ji nebuvo perdegusi, tačiau tai patyrė jai artimi žmonės, dirbantys medicinoje.

„Tam tikrus perdegimo ženklus jaučiau būdama rezidentė, kai dirbau per tris darbus. Tai buvo sunkus etapas. Bet kažkaip sugebėjau sustoti ir ištraukti save už ausų. Pamenu, atsibusdavau naktį ir mąstydavau apie pacientus. Tuomet dirbau gastroenterologijos skyriuje su tikrai sunkiais ligoniais, sergančiais kepenų nepakankamumu. Tuomet priėmiau sprendimą pakeisti darbą, o dviejų kitų – iš viso atsisakyti“, – prisiminimais pasidalino gydytoja.

Ši patirtis, taip pat artimų draugų, šeimos narių perdegimo patirtis prisidėjo prie jos noro parašyti knygą apie medikų darbo kasdienybę. Ji prisiminė, kad matant emociškai išsekusį kolegą, kuris yra ir artimasis, emocinis krūvis užgriūva ir tave patį.

„Nori kalbėtis, bet neišeina, nors iš tiesų supranti juos. Išleidusi knygą gavau daug žinučių iš kolegų, kurie tai patvirtino: turbūt dabartinėje medicinoje Lietuvoje išimtis yra tie gydytojai, kurie nejaučia tam tikrų perdegimo ženklų“, – pasakojo novelės autorė.

Asmeninė nuotr./Novelėje – ir jos autorės užfiksuoti medžiai, augantys neįprastose vietose
Asmeninė nuotr./Novelėje – ir jos autorės užfiksuoti medžiai, augantys neįprastose vietose

Technologijos tobulėja, bet nebelieka laiko bendravimui

Perdegimo atvejais medikų bendruomenėje susidomėta maždaug prieš 50 metų. Šiuo metu tai – medicininė būklė, turinti savo ligos kodą. „Tai yra lėtinio streso, patiriamo darbe, pasekmė. Tyrimai rodo, kad medicinos sektoriuje su perdegimu žmonės susiduria visame pasaulyje. Net ir šalyse, kuriose medicinos sistema puikiai veikia. Pvz., net ir Kanadoje medikai perdega dukart dažniau nei kitų profesijų darbuotojai“, – kalbėjo Barbora.

Jos nuomone, atmetant kitas priežastis, svarbu paminėti ir tai, kad mediko profesiją labai dažnai renkasi jautrūs, empatiški žmonės. „Mes labiau priimame, išgirstame kitą, kas ilgainiui „degina“. Kitaip tariant, sunku užčiuopti tą siūlo galą, kuris pradeda perdegimą“, – svarstė medikė, apgailestavusi, kad ši problema visame pasaulyje nemažėja.

„Mano vienas iš įkvėpėjų yra Jonas Basanavičius. Skaitydama jo biografiją galvoju, kaip jis, tiek daug veiklų darydamas, neperdegė? Laiškuose savo žmonai jis yra rašęs apie sunkumus, išsekimą. Tačiau dabar gyvenimas pasidarė dar spartesnis, o psichikos resursai liko tokie patys. Mes negebame daugiau nei J.Basanavičiaus laikais“, – mintimis pasidalino pašnekovė.

Pokyčiai medicinoje didžiuliai – daug procesų automatizuojami, dėl ko lengvėja diagnostika ir gydymas. Kodėl tai neveikia medikų savijautos?

„Daug kas priklauso nuo srities. Pvz., tikrai patobulėjo operacinės technika, onkologinių ligų gydymas. Kita vertus, medicina taip gilėdama, praranda bendrą vaizdą į žmogų. O juk žmogus lieka toks pat – archajiškas: kūnas serga, sensta ir t.t. Bendravimas visgi išlieka esminiu dalyku, o jam skiriama vis mažiau dėmesio. Kartais gydytojas pacientui gali nieko nepaskirti, bet jo žodžiai padės. Sakoma, kad gydytojai turi tris gydymui skirtus įrankius: peilį, žolę ir žodį, Tai tas peilis tobulėja, žolė – irgi, o tas žodis – nelabai. O žmonėms to labiausiai reikia iš medicinos personalo“, – teigė Barbora.

Jaunesnės kartos medikų požiūris į psichikos sveikatos sunkumus skiriasi, vis dėlto ir jie žaidžia pagal taisykles. „Labai daug medikų dabar dirba ne vienoje gydymo įstaigoje: baigi savo darbą vienoje, tuomet važiuoji į kitą, ir tai yra norma. Nenormali norma. Apsibrėžti, kad tau užtenka tam tikro krūvio, yra sunku. Mes įsivaizduojame, kad galime daugiau, galime patempti“, – kalbėjo Barbora.

Ji prisimena, kad rezidentūros ir pirmaisiais metais po jos tarp jaunų medikų vykdavo tam tikros varžytuvės – „kiek parų darbe aš pavarysiu“.

„Savo ribą labai svarbu pajusti. Niekas iš vadovų neprieis ir nepasakys, kad dirbtum mažiau. Mano svajonė būtų, kad tai atsirastų. Deja, kol kas to nėra. Medikų emocinei sveikatai ir darbo krūviui skiriama per mažai dėmesio“, – neslėpė gydytoja dietologe dirbanti pašnekovė.

Asmeninio albumo nuotr./Barbora Jarašūnė
Asmeninio albumo nuotr./Barbora Jarašūnė

Nemažai šia tema domėjusis Barbora paminėjo vieną jai ypač įsiminusią knygą – dr. Gabor Mate „The Myth of Normal“.

„Jis gydytojas, daug metų dirbęs su žmonėmis, gyvenančiais su priklausomybe, traumomis. Man įstrigo viena vieta iš knygos, kurioje autorius aprašo, kaip medikų grupė nuvažiavo į Pietų Ameriką pas šamanus. Po susitikimo su Vakarų pasaulio gydytojais, šamanai dalinosi įspūdžiais. Jie pasakojo buvę šokiruoti, kiek tamsios ir sunkios energijos jie atsinešė. Jie stebėjosi, kad Vakarų gydytojai neturi ritualų, mechanizmų, kurie padėtų išsivalyti „tą tamsią energiją“. Ir iš tikrųjų neturime. Tuo metu Pietų Amerikoje tai – kultūros dalis“, – apie knygos pasakojimą, palietusį ją, kalbėjo gydytoja.

Ką daryti?

Pokalbio metu svarstydama, ko reikia, kad situacija keistųsi, Barbora atkreipė dėmesį, jog be valstybės politikos, svarbus ir asmeninis indėlis: „Pasikartosiu: kiekvienas medikas galėtų apsvarstyti, ar tikrai jam reikia tiek dirbti? Nieko tokio apie tai pamąstyti. Kadangi aš nemažai kartų keičiau savo darbo sritis, todėl iš kolegų esu ne kartą girdėjusi: „Labai norėčiau ir aš pakeisti, išeiti, bet nedrįstu.“ Daug kas svajoja apie tai. Man norėtųsi, kad žmonės nebijotų to.“

Barboros knygoje aprašyti galimi gydytojo Antano gyvenimo scenarijai – būtent tai ir parodo. Kad gyventi galima visaip. Ir visada yra išeitis.

„Žvelk giliau“
„Žvelk giliau“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos