Kaip savo įraše rašo biologas Gerardas Paškevičius, pakalnutėmis džiaugtis reikėtų iš toli.
„Pakalnutės (lot. Convallaria majalis) nėra saugoma augalų rūšis, tačiau aš nustebęs buvau dėl visai kitos šių smidrinių šeimos augalų savybės – nuodingumo! Pakalnutė, kuri būtent šiuo metu masiškai žydi, yra viena iš 13 mirtinai nuodingų Lietuvoje aptinkamų augalų! Nuodingas net jų kvapas, kuriame yra širdį veikiančių glikozidų. Sakoma, kad nuo pakalnučių kvapo širdis „apsąla“. Bet ji apsąla ne dėl to, kad jai gera, o dėl to, kad jai bloga... Todėl pasistenkite šių baltažiedžių gėlyčių neuostyti ir nečiupinėti, o jei taip jau nutiko – kuo greičiau nusiplaukite rankas.
Nuodingiausi yra šių gėlyčių žiedai ir uogos, tačiau apsinuodijama ir lapais, kurie itin panašūs į taip tautiečių mėgstamų meškinių česnakų lapus. Europoje netgi yra registruota žmonių mirčių pavalgius uogų, kurios prinoksta rudenį ir yra skaisčiai oranžinės spalvos. Suvalgius 1-5 uogas atsiranda trumpalaikės sinusinės aritmijos. Didesni kiekiai sukelia ilgalaikių pasekmių... Pakalnutės žydi gegužės – birželio mėn. Auga visuose Lietuvos miškuose (dažniau lapuočių), kur daug puvenų ir pakankamai drėgmės.
Pakalnutės liaudyje dar buvo vadinamos: angelo skambučiais, gegutės gobtuvėliais, gegužio zvaneliais, gludučiais, baltaisiais kankolėliais. Jokiu būdu neskinkite miško augalų ne tik todėl, kad jie gali būti nuodingi, bet ir dėl to, kad jie tikrai namuose netaps gražesniais, jie patys gražiausi ir naudingiausi augdami savo natūraliuose gamtinėse buveinėse. O jei jau taip norisi „kvietkų“ – visuomet galima įsigyti dekoratyvinių, šiais laikais – tai ne problema“, – rašo biologas.
