Nacionalinio visuomenės sveikatos centro epidemiologė Daiva Razmuvienė primena, kad ilgus dešimtmečius dalies infekcinių ligų nebuvo tik todėl, kad visi vaikai buvo vakcinuojami. Tuo metu pastaruosius kelerius metus kasmet vien Lietuvoje lieka po keletą tūkstančių nepaskiepytų vaikų.
Pasekmes medikai jau mato. Statistika taip pat rodo, kad senos ir pamirštos ligos sugrįžta. Taip pat prisideda naujos dėl globalizacijos, kelionių ir pan. dalykų. Ar sugrįšime į „akmens amžių“? Atsakydama į šį retorinį klausimą portalo 15min pašnekovė pabrėžia, kad viskas priklausys nuo mūsų pačių ir mūsų pasirinkimo.
Suprasti akimirksniu
- Sergamumas kai kuriomis užkrečiamomis infekcinėmis ligomis, nuo kurių Lietuvoje yra vakcinuojama (2023 m. duomenys, Higienos instituto Informacija):
- Haemophilus influenzae infekcija – 59 atvejai
- Kiaulytė (epideminis parotitas) – 11 atvejų
- Kokliušas – 7 atvejai
- Raudonukė (vokiškieji tymai) – 2 atvejai
- Stabligė – 3 atvejai
- Tymai – 3 atvejai
- Ūminis hepatitas B – 8 atvejai
- Lėtinis virusinis hepatitas B – 26 atvejai
- Rotavirusų sukeltas enteritas – 1338 atvejai
- Tuberkuliozė – 547 atvejai
- Meningokokinė infekcija – 21 atvejis
- Pneumokokinė infekcija – 137 atvejai
- Vėjaraupiai – 17 589 atvejai
Kas yra profilaktinis vaikų skiepijimų kalendorius?
„Lietuvoje vaikai pagal profilaktinių skiepijimų kalendorių yra skiepijami nuo 14 infekcijų – užkrečiamųjų ligų. Ką aš visuomet akcentuoju tėvams, kad, kuo vaikas mažesnis – iki metų, iki trejų metų, net iki penkerių metų, tuo jis imlesnis infekcijoms ir, sakyčiau, bet kokiam išoriniam poveikiui. Kol formuojasi jo imuninė sistema, stiprėja ir auga jo organizmas, tol jis imlus. Ne veltui sakoma, kad vaikai „išauga“ visas vaikiškas ligas. Būtent todėl profilaktinis skiepijimas pradedamas tik vaikui gimus – naujagimystėje. Pvz., pirmuoju skiepu nuo tuberkuliozės naujagimis skiepijamas per pirmas tris savo gyvenimo paras“, – pasakojo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) epidemiologė D.Razmuvienė.
Anot jos, tai labai svarbu, žinant Lietuvoje esančią prastą epidemiologinę tuberkuliozės situaciją. „Niekas negali pasakyti, į kokią šeimą tas naujagimis sugrįš, t.y. ar šeimoje nėra tuberkuliozės platintojo. Lietuva yra viena iš 12-os Europos šalių, kuriose skiepas nuo tuberkuliozės yra įtrauktas į vaikų profilaktinių skiepų kalendorių“, – kalbėjo NVSC epidemiologė.
Visi naujagimiai Lietuvoje taip pat skiepijami ir nuo hepatito B, nes šio viruso nešiotoja gali būti ir mama. Hepatitu B galima užsikrėsti per visus žmogaus išskiriamus biologinius skysčius, tarp jų – ir kraują. Priminsiu, kad kol nebuvo naujagimiai skiepijami nuo hepatito B, Lietuvoje maždaug prieš 50 metų buvo registruojama ne tik hepatito B ligos atvejų, bet ir mirties atvejų“, – priminė D.Razmuvienė.
Kuo vaikas mažesnis, tuo imlesnis infekcijoms. Naujagimiui bet kuri infekcija yra labai pavojinga.
Iki pirmojo gimtadienio vaikas yra paskiepijamas nuo kokliušo, difterijos, stabligės, B tipo Haemophilus influenza infekcijos, poliomielito, nuo pneumokokinės infekcijos ir nuo meningokokinės infekcijos, nuo rotavirusinės infekcijos, epideminio parotito. Tymų, raudonukės ir kiaulytės vakcina skiepijama, kai vaikui eina antri metai.
Vėliau, maždaug 6–7 metų, vaikas skiepijamas pakartotinai nuo tų pačių užkrečiamųjų ligų.
Nuo žmogaus papilomos infekcijos skiepijami 11 metų paaugliai – berniukai ir mergaitės. „Berniukai skiepyti pradėti nuo 2023 m. vasario 1 d. Šis virusas yra labai klastingas ir pavojingas ne tik moterims, bet ir vyrams. Jis plinta ne tik lytiniu keliu“, – priminė pašnekovė.
Sulaukus 15–16 metų paaugliai skiepijami paskutinį kartą pagal vaikų profilaktinių skiepų kalendorių. Jie vakcinuojami sustiprinamąja doze, apsaugančia nuo difterijos, stabligės ir kokliušo.
Kada ir kaip revakcinuotis suaugusiems?
Pokalbyje D.Razmuvienė priminė ir tai, jog bėgant metams nuo kai kurių bakterinių infekcijų, pavyzdžiui, kokliušo, difterijos, stabligės skiepijimus reikia pakartoti, primenant imuninei sistemai apie tolesnę antikūnų gamybą. Paskutinį kartą nuo difterijos, kokliušo ir stabligės vaikai skiepijami 15–16 metų pagal profilaktinį skiepijimų kalendorių. Praėjus dešimčiai metų, kai žmogui yra 25-eri, jis gali pasiskiepyti valstybės kompensuojama vakcina nuo difterijos, stabligės ir kokliušo. Nemokamai nuo kokliušo, difterijos ir stabligės gali pasiskiepyti ir nėščiosios. Kokliušu susirgusi kūdikio besilaukianti moteris gimdymo metu gali perduoti infekciją naujagimiui, kuriam tai būtų labai pavojinga“, – kalbėjo NVSC epidemiologė.
Pasak jos, ta praktika yra daugelyje Europos valstybių. „Mokslo įrodyta, kad, jeigu nėščioji bus paskiepyta nuo kokliušo arba, sakykime, nuo gripo, ji apsaugos ne tik save bet ir gimusį savo vaiką, kol jis sulauks to amžiaus, kada jį patį bus galima paskiepyti. Kaip jau minėjau, nuo kokliušo kūdikiai pirmą kartą skiepijami sulaukę 2 mėnesių“, – sakė pašnekovė.
Be kai kurių skiepų į dalį valstybių nepateksite
Globalizacija „susiaurino“ pasaulį – daugybė žmonių kasmet keliauja ne tik po Europą, bet ir kitus žemynus. Tai, o kartu ir sparčiai pasaulį keičianti klimato krizė, lėmė, jog į Lietuvą atklysta ir anksčiau čia nematytos užkrečiamosios ligos. Nuo kai kurių apsisaugoti galima tik pasyviai, t.y. vengiant kontakto su sukėlėju, tačiau nuo dalies apsaugo skiepai.
Apie juos, pasak D.Razmuvienės, keliautojams ir turistams reikėtų pagalvoti iš anksto – vos pradėjus planuoti kelionę, nes neretai reikia įskiepyti keletą dozių vakcinos nuo užkrečiamosios ligos, norint įgyti apsaugą.
„Kasmet Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) išleidžia naujas rekomendacijas dėl skiepų keliautojams. Jas galite rasti NVSC ir Užsienio reikalų ministerijos interneto puslapyje. Svarbu žinoti, kad privalomi skiepai yra ne visose šalyse,tačiau epidemiologinei ligų situacijai besikeičiant šalyse, skiepijimų rekomendacijos taip pat pasikeičia. Skiepo nuo geltonojo drugio infekcijos dažniausiai reikalaujama vykstant į tam tikrus Afrikos ir Pietų Amerikos regionus. Patariu sekti situaciją, nes ji yra besikeičianti. Jeigu šalyje būtinas skiepas nuo geltonojo drugio, o keliautojas atvyks nepasiskiepijęs, jis nebus įleidžiamas į šalį arba ta šalis turi teisę jį paskiepyti jų turima vakcina, arba karantinuoti 10-čiai dienų, kol praeis inkubacinis periodas. Taip pat svarbu žinoti, kad nuo geltonojo drugio skiepas turi būti atliktas prieš dešimt dienų iki išvykimo“, – apie tvarką, kurią turi žinoti keliautojai, kalbėjo D.Razmuvienė.
Vykstant į Saudo Arabiją, Meką, kuri sutraukia milijonus maldininkų iš viso pasaulio, būtina būti pasiskiepijus nuo meningokoko B. „Be šio skiepo tikrai niekas nebus įleistas“, – patikino pašnekovė.
Skiepai nuo difterijos, stabligės, hepatito A, hepatito B, poliomielito, vidurių šiltinės keliautojams yra rekomendacinio pobūdžio. Ką tai reiškia?
„Viskas priklauso vėlgi nuo šalies, į kurią vykstate, ir ten esančių higieninių sąlygų. Pvz., kur žmogus ten nuvykęs gyvens, ką valgys ir gers, kokia veikla užsiims. Dažnai žmonės keliauja per visą žemyną, pvz., pradeda nuo Šiaurės Afrikos, o baigia Pietų Afrikos Respublikoje. Keliaujant dviračiais, autostopu, automobiliais ir visais kitais būdais tikrai galima susidurti ir su stabligės, ir hepatitų, ir kitų infekcijų sukėlėjais. Todėl, nors pagal PSO rekomendacijas šie skiepai nėra privalomi, keliautojams siūlau gerai įvertinti riziką užsikrėsti“, – patarė NVSC epidemiologė. Nutarus pasiskiepyti nuo tam tikrų infekcinių ligų, reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją.
Ji pastebėjo, kad daug keliaujantys Lietuvos gyventojai palankiai ir atsakingai vertina vakcinas. „Jų požiūris panašus į skandinavų, kuriems rekomendacija suprantama kaip privalomumas. Tai gerai, nes net ir tokiu atveju, kai nuvykę į egzotinę šalį žmonės gyvens 5 „drambliukų“ viešbutyje, jie tikriausiai aktyviai poilsiaus ir, pvz., lankysis džiunglėse. Tokiu atveju yra ir maliarijos pavojus, nuo kurios skiepo neturime, tačiau rekomenduojama profilaktiškai vartoti vaistus prieš ir visos kelionės metu. Žinote, uodams visai nesvarbu, kiek ten tų „drambliukų“ – jie ieško aukos ir gali užkrėsti maliarija“, – pajuokaudama apie grėsmes net ir iš pirmo žvilgsnio saugioje apilinkoje priminė pašnekovė. Vaistai nuo maliarijos yra receptiniai – dėl jų išrašymo reikėtų kreiptis į savo gydytoją.
Kasmet neskiepyti lieka tūkstančiai vaikų
Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje registruojami tik įvežtiniai maliarijos atvejai iš subtropinių Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos regionų. Kasmet užregistruojama nuo 2 iki 8 įvežtinės maliarijos atvejų. Tačiau taip buvo ne visada – iki 1957 m. Lietuvoje buvo maliarinių uodų, kol medikų ir biologų pastangomis vietinė maliarija buvo įveikta.
Karštėjantis klimatas gąsdina ir kitomis užkrečiamomis ligomis, kurias platina, pvz., edes aegypti uodai, pernešantys ne tik Dengės, bet ir geltonosios karštligės, čikungunijos, Zikos ir Vakarų Nilo virusus. Yra žinoma, kad šių uodų nuo 2022 m. jau randama Kipre. Todėl manoma, kad jie gali toliau plisti į kitas Europos šalis.
Visgi kol kas, pasak NVSC epidemiologės, nerimo daugiau kelia ne naujų infekcijų grėsmė, bet mažėjantys skiepijimosi mastai ir dėl to sugrįžtančios seniai pamirštos užkrečiamosios ligos.
„Man dažnai tenka išgirsti: „Jūs kalbate apie poliomielitą, bet kam nuo jo skiepyti mano vaiką, jei poliomielito nėra?“ Arba apie kokliušą: „Juk tos infekcijos nėra!“. Aš tuomet primenu, kodėl tų ligų nebėra – vakcinos padėjo suvaldyti šias ligas. Dabartiniu metu, jau dešimtmetį, po truputį skiepų apimtys mažėja. O tai reiškia, kad kasmet lieka po keletą tūkstančių nepaskiepytų vaikų kiekvienoje amžiaus grupėje. Tie vaikai yra mūsų visuomenėje, jie kaupiasi, jų daugėja. O infekcinės ligos sukėlėjas ir ieško tokių, neapsaugotų žmonių. Jam nesvarbu – vaikas ar suaugęs asmuo, svarbu, kad būtų palanki terpė išgyventi: virusui – užkrėsti gleivinę, mikrobui – įsiskverbti į gleivinę ir ten pasidauginti. Taigi, tėvų ir globėjų atsisakymas skiepyti vaikus vien todėl, kad „nėra“ ligos, kainuoja daug mums visiems“, – kalbėjo D.Razmuvienė.
Dar viena dažna priežastis, kodėl atsisakoma skiepyti vaikus – nepageidaujamos reakcijos į skiepą.
„O iš tiesų tėvams reikėtų pagalvoti apie ligos, nuo kurios vaikas nepaskiepytas, sunkumą. Dar sunkiau suprasti tėvus, kurie ne tik neskiepija vaikų, pvz., nuo vėjaraupių, bet veda juos į „vėjaraupių vakarėlius“ – pas vaiką, kuris jau serga vėjaraupiais. Bet kas gali nuspėti, kaip tavo vaikas sirgs vėjaraupiais? Arba kita užkrečiama liga? Pvz., Lietuvoje 2012 m. ir 2015 m. nuo kokliušo mirė vaikai. Šią ligą sukelia bakterija, ši infekcija valdoma skiepais. Tačiau kasmet susergančių daugėja – pernai atvejų buvo 7, šiemet iki rugpjūčio – jau 355. Du trečdaliai iš jų – vaikai, daugiausia – iki 5 metų, turime ir susirgusį kūdikį. Likę – suaugusieji, kurių vyriausiam – 78 metai. Kaip galima sakyti, kad šios ligos nebėra?“ – retoriškai klausė ir faktus pateikė pašnekovė.
Ji neslėpė – tokia liga kaip kokliušas serga ir pasiskiepiję (arba nepilnai paskiepyti vaikai). Tačiau jų ligos eiga kur kas lengvesnė. „Net ir prasirgus kokliušu rekomenduojama revakcinacija“, – priminė D.Razmuvienė.
