Profesoriaus įsitikinimu, bijoti hipnozės tikrai nereikia. „Hipnozė – tai bendradarbiavimo dalykas. Psichotereapeutas stengiasi padėti žmogui įeiti į tą sąmonės būseną, kurioje jam bus didžiausia nauda iš terapinio seanso. Taigi, užhipnotizuoti žmogaus, kuris to visiškai nenori, ir nereikia“, – teigia specialistas, rašoma pranešime žiniasklaidai.
– Kas iš tiesų yra hipnozė? Kuo ji skiriasi nuo miego?
– Visų pirma, hipnozė nėra miegas. Tai – ypatinga sąmonės būsena, vadinama transu. Kai kurie autoriai apie transo teoriją atsiliepia neigiamai, teigdami, kad hipozė tėra gilios įtaigos būsenos apraiškų visuma.
Tačiau esmė – vis tiek ta pati: hiponozės metu naudojamasi įgimta žmogaus savybe – įtaigumu. Žmonės kartais sako: „Tu manęs neįtikinsi hipnoze.“ Tačiau hipnozė ir nėra įtikėjimas, hipnoterapijos metu tikrai nesistengiama žmogaus įtikinėti. Hiponozė yra pasinaudojimas įgimta įtaigumo savybe, kurią mes turime visą gyvenimą. Pačioje ankstyviausioje žmogaus gyvenimo fazėje būtent įtaigumas lemia, kad galime išmokti bei sužinoti daugybę informacijos be kritikos. Tuo įtaigumas ir skiriasi nuo supratimo arba tikėjimo, kadangi bet kurio iš šių dviejų procesų metu sąmonė „filtruoja“ gaunamą informaciją, kritiškai ją vertindama.
Tuo tarpu įtaiga yra paremta nesąmoningu mūsų bendravimo „kanalu“. Ypatingai svarbu, kad hipnozę atliekantis specialistas būtų ne tik gerai šią techniką įvaldęs, bet ir vadovautųsi griežtais etikos principais. Įteigti galima daugybę įvairiausių dalykų, kurie žmonėms gali pasireikšti, pavyzdžiui, sapnuose, virtę įsitikinimais apie juos pačius. O vėliau žmonės nesupranta, iš kur tai atsirado.
Reikia mokėti kontroliuoti hipnozės procesus, gebėti dirbti su jais. Ne be reikalo pavartojau žodį „technika“: nors esama įvairų nuomonių, aš mąstau, kad hipnozė vis tik nėra savarankiška psichoterapijos rūšis, bet veikiau technika, kurią galima produktyviai pritaikyti beveik visose psichoterapijos kryptyse. Taigi, mokytis hipnozės reikėtų psichoterapeutams, t.y. tiems, kurie jau yra pabaigę psichoterapijos mokslus bei turi kitą būtiną išsilavinimą.
– Su kokiomis problemomis dažniausiai kreipiamasi pas hipnozės specialistą? Kaip hipnozė gali padėti žmogui?
– Žmonės kreipiasi pas hipnozės specialistus dėl tų pačių problemų, dėl kurių kreipiamasi ir pas bet kokius kitus psichoterapeutus, t.y. nerimo, panikos priepuolių, nuotaikos sutrikimų, įvairių somatoforminių (kūno pojūčiais pasireiškiančių, bet pats kūnas – visiškai sveikas) sutrikimų ir t.t.
Pirmiausia, hipnozė padeda atsipalaiduoti, suvaldyti nerimą ir baimes, kas galėtų įvykti psichoterapijos proceso metu. Kitas dalykas – hipnozė padeda susikoncentruoti į tą ryšį, kuris mezgasi tarp psichoterapeuto ir kliento, o tai – ypatingai svarbu bet kurioje psichoterapijoje.
Galiausiai, hipnozė padeda „atgaminti“, prisiminti daug neįsisąmonintos, „nepatogios“ informacijos. Hipnozės metu padedama atkurti ją – asmeniui tampa lengviau priimti, pripažinti tą nemalonią informaciją. Be to, hipnozės metu naudojamasi žmogaus kūrybiškumu: labai dažnai hipnoterapijoje galima „peržaisti“ įvairias psichologines situacijas, perkurti, įsivaizduoti ar net pilnai išgyventi situacijas, kurios galbūt buvo traumuojančios arba dar tik laukia ateityje, ir klientas dėl jų pergyvena.
Tokie dalykai padeda žmogui keistis. Taigi, hipnozės esmė yra tokia pati, kaip ir bet kurios kitos psichoterapijos technikos: hipnozė skirta padėti žmogui keistis. Už jį patį niekas šito darbo nudirbti negali. Esama klaidingo mąstymo, jog hipnozės metu žmogus pasyvus, o aktyvus – tik tas, kuris atlieka hipnozę, todėl neva ir gali viską padaryti, pakeisti už patį žmogų. Tačiau nieko panašaus nevyksta. Žmogui neįteigsi to, ko jis daryti nenori. Jeigu norima turėti rezultatą, tai ir įdedama pastangų, kad jis būtų pasiektas, nesvarbu, ar hipnozės, ar kitos technikos pagalba. Hipnozė – tik pagalbinis instrumentas.
– Ar būna atvejų, kai hipnozės geriau netaikyti, ji labiau pakenktų nei padėtų?
– Pavojinga yra tai, kas pavojinga ir bet kurioje kitoje medicininėje situacijoje: kai esama ūmios ligos ar kitokio sveikatos sutrikdymo, kuriam reikalinga labai konkreti procedūra ar intervencija – apendicitui, lūžus kaulams ir pan.
Bet net ir tokiais atvejais hipnozė gali būti panaudota kaip nuskausminanti priemonė tiems pacientams, kuriems dėl kažkokių sveikatos priežasčių negalima arba nepavyksta suleisti nuskausminančių vaistų. Beje, Lietuvoje prieš 25 metus egzistavo patvirtintas hipnoterapijos kursas, skirtas visiems gydytojams ir odontologams. Pastarieji mielai mokėsi hipnozės – jos taikymas labai padėdavo dirbti su vaikais.
– Kaip atrodo hipnozės seansas, kas vyksta jo metu?
– Hipnozės seansą sudaro trys etapai. Indukcijos metu žmogus įvedamas į šią specifinę sąmonės būseną, kad kiti dirgikliai jam nebetrukdytų ir dėmesys būtų sutelktas į griežtą, stabilų ryšį su psichoterapeutu. Tuomet seka gydomoji įtaiga: vaizdinių, scenų, reiškinių ir pan. dalykų įsivaizdavimas, priartėjimas prie jų. Šia prasme hipnozė tampa menu: tam, kad būtų sukurti vaizdiniai, iš pradžių reikia aptarimo su pacientu, žinoti, kas jam malonu, kas nemalonu, ir t. t. Paskutinis etapas – išėjimas iš hipnozės. Tiek įėjimo, tiek išėjimo laikas – maždaug tas pats. Labai dažnai klientai klausia: „O jeigu aš neatsibusiu?“ Atsakymas labai paprastas: žmogus neatsibunda iš miego. Jeigu hipnozės metu taip įvyksta, tai ir reiškia, kad hipnozė paprasčiausiai perėjo į miegą. Viskas čia labai paprasta, todėl bijoti, kad neišeisi iš hipnozės, tikrai nereikia.
– Ar po hipnozės seanso žmogus atsimena viską, ką kalbėjo, kuo dalinosi?
– Kai ką atsimena, kai ko – ne. Pasitaiko tikrai labai įvairiai. Pavyzdžiui, spontaninės amnezijos (atminties praradimo) atveju be jokių didelių pastangų žmogus gali užmiršti tam tikrą dalį hipnozės seanso metu vykusių dalykų. Taip pat esama įteigtos amnezijos, kurios metu klientui pasiūloma užmiršti kai kuriuos dalykus, kad šie nebūtų trikdantys, nors turėjo svarbią terapinę reikšmę.
Tyrimai rodo, jog net ir specialiai sukėlus amneziją, prisiminimus galima „sugrąžinti“, tačiau tam reikia atkaklių pastangų, t.y. nebe dar vieno hipnozės seanso, o visiškai sąmoningame būvyje padėti žmogui po truputį atskleisti, ką jis užmiršo. Tai buvo vienas iš fenomenų, kurį tyrinėjo Zigmundas Froidas, keliaudamas po Prancūziją.
Nancy universitete (dabar – University of Lorraine – 15min past.) jis stebėjo, kaip hipnozė buvo pritaikyta viename demonstraciniame seanse: profesorius Hieronym‘as Bernheim‘as atliko hipnozę, sukėlė amneziją, o vėliau, visos auditorijos akivaizdoje, atkakliai klausinėdamas galų gale atstatė visų įvykių hipnozės seanso metu seką iki smulkmenų. Tai davė Froidui idėją, jog žmogui visai nereikia hipnozės, kad jis kažką prisimintų, užtenka tiesiog duoti jam laiko ir laisvės prisiminti. Ši idėja vėliau buvo panaudota kuriant pagrindinį psichoanalizės darbo instrumentą – „laisvų asociacijų“ metodą.
– Ir vis dėlto: kodėl hipnozė taip apipinta įvairiais mitais ir gandais?
– Hipnozė yra apipinta įvairiausiais mitais būtent dėl tos priežasties, kad jos metu žmogaus dėmesys būna labai sukoncentruotas: jis mato (arba netgi nemato) tik tą, kuris atlieka hipnozę, girdi vien jo balsą, intonaciją, ritmą, garsumą ir t.t., ir nereaguoja į visą likusią aplinką. Vyksta aiškus dėmesio persiskirstymas. Tačiau šitai būdinga ne vien hipnozės fenomenui. Pavyzdžiui, motina, turinti naujagimį kūdikį, gali miegoti ir patrankoms šaudant už lango, bet ji akimirksniu atsibus, jeigu sutriks, tarkime, kūdikio kvėpavimo ritmas. Toks reiškinys – tai „budinčių“ žmogaus smegenų sričių reakcija.
– Teko girdėti apie hipnozės panaudojimą baudžiamajame procese, pavyzdžiui, JAV teismų praktikoje. Ar iš tiesų hipnozės metu atkurti žmogaus prisiminimai – tikslesni, labiau patikimi nei „paprasti“ prisiminimai?
– Taip, esama JAV valstijų, kuriose naudojama hipnozė. Tačiau vieną labai įdomų hipnozės panaudojimo teisme atvejį turime ir Europoje: Švedijos ministro pirmininko Ulofo Palmės nužudymo tyrime sudalyvavo hipnozės specialistas, kuris teigė, kad nužudytojo žmona tikrai galėtų prisiminti žudiką, kadangi įvykio metu (ministras pirmininkas tuo metu su žmona, Lisbeta Palme, išeidinėjo iš kino teatro) buvo atsisukusi į jį. Vis tik hipnozės specialisto liudijimas buvo atmestas kaip nepatikimas, žudikas taip ir nebuvo pasodintas į kalėjimą. Čia belieka dar kartą pabrėžti: pagrindinis hipnozės uždavinys yra būtent neutralumas, nieko neįteigimas apie patį įvykį, o tik pačios hipnozės sukėlimas bei klausimų uždavimas.
– Kokių naujų, įdomių mokslinių tyrimų šiandieną atlikta hipnoterapijos srityje?
– Europoje yra pakankamai nemažai hipnozės asociacijų, atliekančių įvairius mokslinius tyrimus. Vienas įdomesnių atradimų – kad hipnotizuojančiojo ir kliento širdies bei kvėpavimo ritmai turi labai didelę reikšmę pačiam hipnozės seansui: jeigu tie ritmai susiderina, sutampa, seanso gylis būna didžiausias.
