Apie tai, ką patyrė ir su kokiomis šios klastingos infekcinės ligos pasekmėmis vis dar susiduria, ji papasakojo savo „Facebook“ paskyroje. Šis įrašas sulaukė didelio susidomėjimo. Žmonės dėkojo už atvirumą, linkėjo sveikatos.
„Nesitikėjau tokios visų reakcijos“, – portalui 15min sakė stiprėjanti sportininkė, leidusi šiuo įrašu pasidalinti ir portale.
„Erkinio encefalito diagnozę išgirdau rugsėjo viduryje. Tiesa, tuo metu nelabai ir supratau, kas čia per liga, ir kokia ji yra sunki. Nebuvau labai funkcionali kažką daryti, skaudėjo visą kūną, raumenis, kaulus, galva iš vis kilo į kosmosą, kalbėti reikėjo pastangų. Su ja jau „gyvenau“ dvi savaites, negalėdama suprasti, kas vyksta.
Į penktą aukštą vos užlipdavau ir tai reikėdavo gerai pakvėpuot.
Turėjau ir tariamą pagerėjimą, kuomet atsikeli ryte ir vuolia – lyg nieko nebūta. Tiesa, tai truko tik penkias dienas, paskui liga parodė, kokia yra iš tiesų.
Visi mes esame girdėję šios ligos pavadinimą, bet, kaip aš ir dar daug žmonių, tikime: „Na, man jau taip tikrai nenutiks ir negali būti.“
Taip, aš pasiskiepijusi nebuvau. Bet iš esmės tas mažas padarėlis gyvenimą gali paversti negrįžtamu košmaru, sužaloti žmogų ir paversti jį neįgaliu. Šiam reikalui gydymo ir vaistų nėra – tai tik simptomų malšinimas – padėjimas organizmui pačiam kovoti su tuo, ką gavo.
Taip, aš nebuvau sirgusi kitomis sunkiomis ligomis, tačiau tai viena iš baisiausių mano gyvenime patirčių. Būsena tokia, kad sunkiai reaguoji į aplinką: tiesiog guli lovoje be minčių, paeiti 5 metrus yra reikalų, kalbėti taip pat, gyvenimas nuo vaistų iki vaistų.
Kol vaistai veikia, tol miegi, bet atsikeli nuo beprotiško galvos skausmo ir vėl prašai, kad kažko duotų. Kokių ten skirtingų vaistų ir skysčių gavau, net pati nežinau, už visą buvusį gyvenimėlį atsigiebiau.
Po 10 dienų buvau paleista namo. Tada prasidėjo kita šios ligos pasekmių virtinė. Jau kai atsipaipalojau ligoninėje, tikėjau, kad greit atsistatysiu ir viskas gerai bus.
Buvo negerai.
Grįžus namo tikiesi, kad viskas bus, kaip buvę. Bet taip nėra. Į parduotuvę nueiti – iššūkis. Džiaugiesi, kad ją pasiekei. Bandai eiti aplink rajonėlį, kur yra suoliukų, nes pavargsti po 200 metrų ir reikia atsisėsti. Buvo sunku suprasti, kaip virusas galėjo paveikti visą organizmą, kad nebegaliu daryti elementarių dalykų.
Visa tai persidavė į psichologinę būseną: nieko nenori ir manai, kad jau nebegali būti taip, kaip buvo. Bandžiau galvoti pozityviai, tačiau niekas nedžiugino, nes supratau, kad visi planai, renginiai „nuplaukė“, visas pasiruošimas dingo, gyvenimas eina sau, o tu sau.
Vis kaltinau save, kur sugebėjau ne laiku ir ne vietoje įlįsti, kodėl taip napasisekė, ką padariau ne taip. Guodė tik tai, kad galiu bent eiti. Ta mintimi ir bandžiau judėti, kuo greičiau grįžti į vadinamąjį normalų gyvenimą. Tą darau iki dabar.
Tai tik trumpa man nutikusi istorija. Man nepasisekė, kad „pirmoje loterijoje“ ištraukiau nelaimingą erkę, tačiau antroje pasisekė – liekamieji reiškiniai nėra baisūs, ir tikiu, kad jie po kelių mėnesių dings išvis.
Šiuo savo įrašu norėčiau atkreipti visų dėmesį į šią ligą, parodyti, kokia ji gali būti negrįžtama ir paskatinti nueiti pasiskiepyti, kas to nepadarė.
Yra daug manančių, kaip kad maniau aš – kad man nieko nenutiks, ir net nepagalvojančių kaip čia gali būti. Bet tikiuosi, kad paskaitę mano įrašą, bent akimirką susimąstysite ir priimsite teisingą sprendimą.
Linkiu būti sveikiems, švęsti gyvenimą, kiekvieną dieną, ir nenustoti šypsotis. Nuotraukoje (žr. viršuje) aš – kaip pavyzdys, koks gali būti laimingas žmogus, nes važiuoja namo iš ligoninės.“
