El. cigarečių ir raminamųjų vaistų vartojimo tarp jaunų asmenų „bumas“
Lietuvos moksleivių gyvensenos ir sveikatos tyrimo (HBSC) duomenimis, alkoholio vartojimo bent kartą gyvenime paplitimas tarp 11–15 m. mokinių Lietuvoje mažėja (2014 m. – 52 proc., o 2018 m. – 45 proc., 2022 m. – 42 proc.), tai teigiamai nuteikiantys skaičiai, tačiau susirūpinimą kelia kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimo augimo tendencijos.
Lyginant su kitomis amžiaus grupėmis, elektroninių cigarečių vartojimas yra didžiausias tarp paauglių ir jaunimo, jų vartojimas didėja, be to, tarp paauglių elektroninių cigarečių vartojimas lenkia tabako cigarečių rūkymą.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje elektronines cigaretes buvo išbandęs kas penktas vienuolikmetis (20 proc.), kai visų šalių vidurkis šioje jauniausioje amžiaus grupėje tesiekė 5 proc. Tarp tyrime dalyvavusių 15 m. mokinių Lietuvoje elektronines cigaretes vartojo 59 % mokinių, kai palyginimui kitose šalyse – 32 proc.
Nors tyrimai rodo, kad narkotikų vartojimas tarp mokinių yra mažiau paplitęs nei alkoholio, elektroninių ar tabako cigarečių, ši problema taip pat labai aktuali.
Europos mokyklose vykdyto alkoholio ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo tyrimo (ESPAD) duomenimis, 2019 m. Lietuvoje bent kartą gyvenime naujas psichoaktyviąsias medžiagas (pvz., sintetinius kanabinoidus) vartojo didesnė dalis 15–16 m. mokinių nei kitose šalyse, kuriose taip pat vykdytas tyrimas.
Dar viena neretai pamirštama problema – piktnaudžiavimas raminamaisiais migdomaisiais vaistais. Tai atvejai, kai šie vaistai vartojami be gydytojo paskyrimo, vartojami ne gydymo tikslais arba vartojama ne taip, kaip paskyrė gydytojas. ESPAD tyrimo duomenimis, Lietuvoje 2019 m. bent kartą gyvenime vartojusių raminamuosius ar migdomuosius vaistus, nepaskyrus gydytojui, 15–16 m. mokinių dalis (20 proc.) labai išaugo ir buvo didžiausia nuo 2003 metų.
Sunerimti verčia tai, kad nedidelė dalis jaunimo (bent kartą gyvenime vartojusio narkotikus) atsakė vartoję narkotikus iš neturėjimo ką veikti (15,6 proc.), kai atsiranda problemos (12,1 proc.), kai liūdi ar jaučiasi vieniši (9,2 proc.), o 5,8 proc. respondentų (iš viso 10 jaunų asmenų) nurodė kasdien vartojantys narkotikus, nes negali be jų apsieiti, kas rodo galimą priklausomybę.
Kaip pasikalbėti?
Netyla diskusijos apie tai, kaip paaugliai „suranda“ psichotropines medžiagas, kurių teisiškai įsigyti negali. Neretai šeimų akys krypsta į ugdymo įstaigas, tačiau jos, net ir skirdamos didžiulį dėmesį ir lėšas, kad apsaugotų mokyklinio amžiaus vaikus ir sumažintų psichoaktyviųjų medžiagų prieinamumą, nėra visagalės. Specialistai vieningi – prevencija bevaisė be šeimos, o viskas ir prasideda nuo jos.
Dažnai tėvams kyla klausimų – kaip atpažinti vaiką, galbūt įnikusį į vienas ar kitas psichotropines medžiagas. Kokie dažniausi ženklai, verčiantys sunerimti?
Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento Prevencijos koordinavimo skyriaus vedėja Aušra Želvienė komentavo, kad neretai, jei vaikas vartoja psichoaktyvias medžiagas, jis gali jausti nuolatinį nuovargį, apatiją, būti išsiblaškęs, padidėja jo apetitas.
Gali būti padidėjęs dirglumas, nerimas, gali atsirasti agresijos priepuoliai, isteriškas kikenimas, greitakalbė.
„Tėvai gali pastebėti, kad vaiko akių vyzdžiai būna išsiplėtę. Taip pat gali būti padidėjęs dirglumas, nerimas, gali atsirasti agresijos priepuoliai, isteriškas kikenimas, greitakalbė.
Ką daryti sužinojus? Nesiimkite spręsti narkotikų problemos vieni – jūsų sėkmės tikimybė bus didesnė, jei sudarysite žmonių, kurie gali padėti jūsų vaikui, komandą. Į ją įtraukite visus, kurie yra bent kiek svarbūs vaiko gyvenime ir turi tiesioginių ryšių su juo – mokytojus, trenerius, gimines, t. y. visus, kuriuos vaikas gerbia“, – patarė pašnekovė.
A.Želvienė patarė tėvams tokiam reikšmingam pokalbiui su vaiku iš tiesų gerai pasirengti. Turime suprasti, kad tam, jog vaikas atsivertų, iš tiesų kalbėtų apie savo jausmus, ryšys su tėvais turi būti glaudus, todėl reikėtų jį nuolat stiprinti, auginti tarpusavio pasitikėjimą. Tėvams svarbus stengtis kurti tokį ryšį su vaiku, kad jis nebijotų pasakyti apie problemas, jaunuolis turi jaustis saugiai, ramiai ir žinoti, kad už tai nebus nubaustas. A.Želvienė atkreipė dėmesį, kad tėvai turėtų numatyti galimus problemos sprendimo būdus ir kokių veiksmų ketinate imtis, jei vaikas atsisakytų bendradarbiauti.
Netikėkite, jei vaikas sako: „Pavartojau tik vienintelį sykį“, „Taip atrodau, nes esu labai pavargęs“
„Nesitikėkite, kad vaikas jus išklausys laiminga veido išraiška ir iš karto atsisakys žalingo įpročio. Būkite pasirengę sulaukti pasipriešinimo, tačiau neleiskite jam diktuoti savo sąlygų. Jei vaikas atsisako sudaryti su jumis susitarimą, paaiškinkite, kokių padarinių jis gali sulaukti.
Nuosekliai laikykitės susitarimų. Jei vaikas neįvykdė dalies įsipareigojimų (negrįžo laiku namo, vartojo alkoholį ar pan.), tokį elgesį tinkamai įvertinkite. Taip elkitės visada. Suplanuokite dienotvarkę, kad vaikas negalėtų būti vienas arba su narkotikus vartojančiais draugais, stenkitės bet kada patikrinti, ką jis veikia ir kur iš tikrųjų yra.
Būkite pasirengę blogiausiam. Nesitikėkite, kad žaidimas su narkotikais baigsis savaime. Netikėkite, jei vaikas sako: „Pavartojau tik vienintelį sykį“, „Taip atrodau, nes esu labai pavargęs“ ir pan. Vaikas būtinai išmėgins jūsų pasiryžimą ir kantrybę, pažeisdamas nustatytas taisykles. Svarbu būti atkakliems ir nepasiduoti“, – svarbius dalykus, ką turėtų žinoti tėvai, susidūrę su vaiko priklausomybę psichoaktyvioms medžiagoms, vardijo A.Želvienė.
Prevencijos koordinavimo skyriaus vedėja atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje sėkmingai veikia Ankstyvosios intervencijos programa. „Ankstyvoji intervencija yra apibrėžiama kaip socialinių pedagoginių bei psichologinių pagalbos priemonių taikymas vaikams, po to, kai yra nustatoma ar sužinoma, jog jie vartoja psichoaktyviąsias medžiagas, siekiant paskatinti jų nevartoti.
Ši programa yra pagalbos priemonė, skirta eksperimentuojantiems ar nereguliariai vartojantiems psichoaktyviąsias medžiagas (išskyrus tabaką) 14–21 m. jaunuoliams. Programos tikslas – motyvuoti jauną žmogų keisti savo elgesį, paskatinti suabejoti jau turimomis žiniomis, susijusiomis su psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu, žala bei pasekmėmis“, – vieną iš pagalbos priemonių pristatė A.Želvienė.
Pašnekovė pridūrė, kad tėvai turėtų nepamiršti, kad jaunuoliams turi būti suteikiama galimybė būti išklausytiems, suprastiems, diskutuoti bendraamžių rate, suaugusiajam moderuojant šią veiklą, ką ir suteikia minėta programa. Tai gali tapti viena iš svarbių priemonių, siekiant atsisakyti žalingų įpročių. Ieškantys informacijos apie pagalbą įveikiant priklausomybes, siūlome apsilankyti čia.
