O kur dar tokios iš pirmo žvilgsnio nekaltai atrodančios pramogos kaip pasivažinėjimas paspirtuku ar maudynės ežere ir įvairūs bandymai pašokinėti nuo lieptelio?
Su VU Medicinos fakulteto ortopedijos-traumatologijos programos rezidentu, Respublikinės Vilniaus universiteto ligoninės gydytoju Simonu Utkumi kalbamės apie dažniausias šiltojo sezono ir vasaros traumas: ką daryti įvykus nelaimei, kaip suteikti pirmąją pagalbą, ar būtinai reikia su savimi turėti vaistinėlę ir kaip apskritai paruošti kūną, jeigu norime pradėti daugiau sportuoti.
– Kokios dažniausios šiltojo sezono bei vasaros laikotarpiu patiriamos traumos? Kurios iš jų – rimčiausios?
– Ortopedai ir traumatologai, ypatingai – priėmime, pastebi, kad, nors besikreipiančių su įvairiomis traumomis būna visus metus, jos iš tiesų turi tam tikrą sezoniškumą. Jeigu reikėtų įvardinti skirtumus, kuo skiriasi vasaros traumos nuo žiemos, tai vasaros metu, dėl aktyvesnio laisvalaikio leidimo lauke, fizinio judėjimo, patiriama daugiau traumų, susijusių su sportu: bėgiojimu, ėjimu, važiavimu įvairiomis transporto priemonėmis.
Tiek pavasario, tiek vasaros metu žmonių itin pamėgtus paspirtukus jau galima pavadinti traumų „rykšte“. Tokios traumos – didesnės kinetinės energijos, arba kitaip, agresyvesnės, o tai reiškia sudėtingesnes traumas, pavyzdžiui, lūžius. Tam tikrais atvejais patiriami atviri lūžiai gyja sunkiau, pacientai gali praleisti ligoninėje mėnesį, du ar net daugiau.
Nors gydytojai „sufiksuoja“ lūžusius kaulus, chirurgijoje labai svarbūs yra minkštieji audiniai, ir juos pažeidus gali prasidėti įvairios komplikacijos. Kai turimas odos defektas ar kiti „traiškytiniai“ sužalojimai, gydymas niekada nebūna lengvas.
Ne tik pavasarį, bet ir vasarą išlieka su ūkio ir sodo darbais susijusių traumų tikimybė. Žmonės kimba į ūkio ir sodo darbus be didelių pasisaugojimų, susižeidžia su įvairiais aštriais įrankiais (pjūklais, kampiniais šlifuokliais ir kt.).
Taip atsiranda daugiau darbo ir mikrochirurgams, kurie bando atstatyti sužalotas, nutrauktas galūnes ir ypač pirštus. Tokios traumos – didelis iššūkis, nes dažnu atveju, tai yra ne vien kaulo lūžis, bet ir raumenų, sausgyslių, nervų ir kraujagyslių pažeidimai. Viena tokia trauma – sočiai darbo medikams visai nakčiai.
– O kaip yra su vandens pramogomis susijusiomis traumomis?
– Vasarą labai svarbu žmonėms vis priminti, kad šie būtų atsargūs pramogaudami vandenyje. Žmonės šokinėja nuo lieptelių, bando daryti įvairius „triukus“. Atrodo, labai nekalta pramoga, tačiau atliekant tokį veiksmą, ypač, kai vandens telkinys – menkai žinomas, sunku įvertinti jo gylį, dugno akmenuotumą, esama labai didelės rizikos susižeisti krentant ant galvos, pasukus kaklą ir pan.
Analogiškų traumų rizika išlieka ir maudantis jūroje. Smogus bangai, žmogus parkrenta ir, tarkime, pakreipia kaklą, trinkteli galva į akmenį, ypač – maudantis jūroje užsienyje, kur ir bangos didesnes, ir akmenų daugiau.
Užtenka smulkaus smūgio, kad žmogus patirtų sunkią stuburo traumą ar liktų paralyžiuotas. Todėl mes, gydytojai, nuolatos akcentuojame: maudantis jūroje, ežere ar kt. vandens telkinyje reikia būti atsargiems. Kol nelaimė neįvyksta artimoje aplinkoje, žmonės nelabai supranta, kiek daug gali pasikeisti per kelias sekundes.
– Patyrus traumą vandenyje ar esant rimtiems kaulų lūžiams, kaip suteikti pirmąją pagalbą?
– Priklauso nuo traumos rimtumo. Pirmiausia – neskubėti žmogaus kelti, iš karto statyti ant kojų. Viena pagrindinių pirmosios pagalbos taisyklių – įsitikinti, ar žmogus nepatyrė galvos, kaklo, stuburo traumų, ar jis kvėpuoja, yra sąmoningas.
Jeigu žmogus negali atsakyti į klausimus, nesiorientuoja, teigia, kad jį pykina, vemia, yra didelė tikimybė, kad jis patyrė galvos traumą. Kaklo ir stuburo traumos atveju, paskubėjus žmogų pakelti nuo žemės, galima labai pakenkti. Pavyzdžiui, sulaužyti kaulai gali pažeisti viduje esančias nugaros smegenis.
Todėl pirmiausia paklauskime traumą patyrusio žmogaus, ar jis jaučia rankas ir kojas, ar gali jas judinti. Jei taip, paprašome atsargiai pajudinti kaklą. Paprasčiausi klausimai užtikrina, kad žmogus nepatyrė rimtos stuburo traumos. O jeigu esama nemažos tikimybės, kad taip įvyko, tai iš vandens ištrauktą žmogų palikite gulimoje pozicijoje, apklokite, kad nesušaltų, ir skubiai kvieskite greitąją pagalbą, bet patys nejudinkite, netransportuokite.Tam reikalinga speciali kūno ir ypač kaklo imobilizacija.
Taip pat turime patikrinti, ar neužspausti žmogaus kvėpavimo takai ir jis kvėpuoja: dėti ranką ant krūtinės ląstos, ausį, įsitikinti, ar žmogus ne tik gali įkvėpti, bet ir tolygiai kvėpuoja, jeigu ne – turime užtikrinti, kad kvėpavimui netrukdytų liežuvis, rūbai, šalmas (jei kalbame apie autoavariją) ar bet koks kitas svetimkūnis.
Svarbu kuo anksčiau pradėti pirminį gaivinimą. Būtent dėl to labai svarbu šviesti visuomenę, kaip teisingai atlikti pirminį gaivinimą. Niekada negalime žinoti, kada to prireiks – artimam ar čia pat esančiam praeiviui. Gera žinia ta, kad tikrai esama nemokamų pirminio gaivinimo kursų. Tokių kursų išklausymas – tai ne vien diplomo įgijimas: kritiniu momentu, turint žinių, galima išgelbėti gyvybę.
Lūžusių kaulų atveju, ranką ar koją reikia mobilizuoti: lūžusiam kaului judant, aštrūs lūžgaliai gali toliau pjaustyti viduje esančius minkštuosius audinius – raumenis, sausgysles ir kitus audinius. Tai – be galo skausminga. Kai kuriais atvejais nepadeda net ir labai stiprūs vaistai. Imobilizavimui tinka bet kas kieto, ką galima apvynioti bintu, rūbais ir pan.
Svarbu, kad lūžusi ranka ar koja kiek įmanoma mažiau judėtų, būtų „sufiksuota“. Lūžus kojų kaulams, jei nesate tikri, kuri konkreti vieta lūžo, geriau tvarsčiu ar kažkuo kitu apvynioti daugiau, plačiau, t. y. iki pat dubens ar pažasties. Jeigu lūžis – atviras, stipriai bėga kraujas ar įtariame didžiųjų kraujagyslių pažeidimą nesiėmus greitų veiksmų, yra didelė nukraujavimo tikimybė.
Matant dideles kraujuojančias žaizdas, nereikia bandyti jų praplauti. Žaizdas reikia užspausti, pavyzdžiui, drabužiais, tiesiog dedant drabužių sluoksnį ant sluoksnio, nekeičiant jų, net jei permirksta krauju. Jei nesate tikri, kaip naudoti vaistinėlese ne taip seniai atsiradusį turniketą – telefonu pasikonsultuokite su į įvykio vietą atvykstančia greitąja pagalba.
Blogai uždėtas turniketas gali padaryti daugiau žalos nei naudos. Spaudžiamas efektas – ypač svarbus dubens kaulų lūžių atveju: dubenyje – daug erdvės, kurioje vidinio kraujavimo atveju gali tekėti itin dideli kiekiai kraujo, ir galima greitai nukraujuoti.
Tuomet tikslinga žmogų guldyti ant nugaros ir aplink dubenį kaip įmanoma stipriau apvynioti paklodę ar didelį diržą. Jeigu nesate tikri, kaip naudotis medicinine įranga, geriau naudoti paprasčiausius dalykus. Jeigu šalia yra keli žmonės, pasiskirstykite darbus: vienas turėtų užtikrinti pirminį gaivinimą, kitas skambinti greitajai, trečias – prašyti pagalbos praeivių ir t. t.
– Pakalbėkime apie lengvesnes traumas – sumušimus ir patinimus: ką daryti tokiais atvejais?
– Tinimas yra normali reakcija į sumušimą. Galūnė tikrai patins, ypač, jeigu po traumos ją laikysite nuleidę. Reaguodamas į traumą kūnas bando „nustumti“ į sužeistą vietą daugiau skysčių, kad pradėtų vykti gijimo procesas.
Tinimas sukels skausmą, diskomfortą, papildomas rizikas. Jeigu pavyksta galūnę laikyti pakeltoje pozicijoje – pakelti koją, parišti ranką ar bent jau laikyti ją širdies aukštyje ir pašaldyti kas 2-3 val. po 10-15 min., tinimas mažės. Tuomet bus mažiau skausmo, geresnė minkštųjų audinių būsena, nesiformuos pūslės, sumažės šalutinių reiškinių rizika.
Kalbant apie tolesnį gydymą, reikėtų įsivertinti, kaip stipriai skauda, ar pavyksta lankstyti galūnę. Galima išgerti vaistų nuo skausmo, vis uždėti ką nors šalto. Jeigu skausmas neintensyvėja, šaltis padeda, funkcija neblogėja, pvz., pavyksta sulenkti ranką ar koją, paeiti, didelė tikimybė, kad kaulas nelūžo, ir įvyko tik sumušimas, patempimas.
Žinoma, jeigu turite įtarimą, visuomet geriau nuvykti į skubiosios pagalbos skyrių. Patyrus traumą skubi pagalba teikiama pirmas dvi paras. Jeigu žmogus kreipiasi po savaitės, vadinasi, skausmas nebuvo toks intensyvus, ir tuomet jis nukreipiamas pas savo šeimos gydytoją. Jeigu gydytojas matys, kad reikalingas tolimesnis ištyrimas ar specialus gydymas – būsite nukreiptas planinei ortopedo-traumatologo konsultacijai.
Kalbant apie patempimus, norėčiau akcentuoti: žmonės nelabai supranta, kas tai yra. Pirmiausia, svarbu suprasti kūno struktūrą: esama kaulų, raumenų, sausgyslių, raiščių, nervų ir kraujagyslių. Sausgyslės jungia raumenis prie kaulų, raiščiai – kaulus su kaulais. Pavyzdžiui, dažna trauma – čiurnos raiščių patempimas. Ką tai reiškia? Tai ne raiščių išsitempimas ar formos pasikeitimas, o paprasčiausiai dalinis raiščių plyšimas.
Kuo tai skiriasi nuo pilno plyšimo? Pilno plyšimo atveju žymiai labiau skauda, pažeista vieta ištinusi, gijimas yra kur kas ilgesnis ir sunkesnis. Jeigu pažeisti keli ir daugiau raiščių, gali sujudėti kaulai, pakisti sąnario padėtis, nes, paprastai šnekant, nebelieka kam laikyti tarpusavyje kaulų.
Tai vertinama kaip kur kas sunkesnė trauma nei patempimas, dėl kurios gali tekti koją imobilizuoti gipsu ar net operuoti. Taigi, raiščių patempimas – gana abstrakti diagnozė. Tačiau jeigu gydytojas, įvertinęs rizikas, mato, jog tai nėra lūžis, sąnariai – vietoje, kaulai – vietoje, niekas nepasislinkę, tokiu atveju dažniausiai diagnozuojamas dalinis plyšimas, kuris užgyja, bet tam reikia laiko, šaltų kompresų, galūnės laikymo pakeltoje padėtyje, o praėjus pirminiam skausmui – ankstyvo palaipsniui didėjančio judesio bei apkrovos (dėl kurios visada galima pasitarti su kineziterapeutu ar profesionaliu asmeniniu treneriu).
Pirmomis dienomis tai dažniausiai reiškia lengvą galūnės lankstymą, pasukiojimą, o vėliau, atsargiai, nepilnu svoriu pradedamą vaikščiojimą su pagalbinėmis priemonėmis – ramentais. Tai padės raumenims dar greičiau sustiprėti. Visgi jei po tokio „pasportavimo“ jaučiamas skausmas, apkrovą ir vėl reikėtų sumažinti. Pats skausmas gali sukelti uždegiminę reakciją, vien dėl kurios ir gali pradėti skaudėti. Taip gaunasi „užburtas ratas“.
Būtent dėl to pratimus ir apkrovą reiktų daryti palaipsniui. Vėliau, skausmui sumažėjus, galima pradėti daryti ir stiprinančius, stabilizacinius pratimus, ir tik tuomet sugrįžti prie rekreacinio sporto ar savo propaguojamos sporto šakos.
– Ką pravartu turėti savo vaistinėlėje – tiek namų, tiek aktyviau leidžiant laiką gamtoje? Ir kokia apskritai galima traumų prevencija?
– Visuomet pravartu turėti tvarsčių, bintų, kad būtų galima greitai sustabdyti kraujavimą, nubrozdinimams, žaizdoms – dezinfekcinių priemonių. Tačiau kiekviena situacija – individuali. Žinoma, galima turėti vaistinėlę su įvairiais medikamentais ir kitomis priemonėmis, tačiau visada geriau pasikonsultuoti su specialistais, į įvykio vietą atvykstančia pirmąja pagalba, ką ir kaip naudoti, kokius vaistus suleisti, adrenaliną ir pan., kadangi tiksliai nežinant – didelė rizika labiau pakenkti nei padėti. Pradinio gaivinimo atveju – svarbiausia kuo greičiau užtikrinti, kad žmogus gautų oro į plaučius.
Jeigu važinėjatės paspirtukais, dviračiais, motociklais, turėkite apsaugas galvai, alkūnėms, keliams, riešams. Neseniai atliktame mūsų ligoninės tyrime pastebėta, kad kas dešimtas žmogus, besikreipiantis dėl traumos, sukeltos važiavus elektriniu paspirtuku, yra operuojamas. Tai reiškia, kad dažniausiai vien šalmo neužtenka, gali lūžti ir kojų, rankų kaulai.
Jeigu vasarą norima pradėti užsiimti aktyvesne fizine veikla, bėgioti ir pan., prieš tai apskritai reikėtų sustiprinti kūną su kineziterapeuto, sporto trenerio pagalba. Kūną reikia supažindinti su fiziniu krūviu palaipsniui. Tai rekomenduojama ir besidarbuojantiems sode.
Pavyzdžiui, pasitempti nugarą kasant – iš esmės labai lengva. Vadinasi, netgi tokioms veikloms derėtų pasiruošti, sustiprinti kūną. Skiriant pakankamai laiko mankštai, treniruotėms, traumų rizika gerokai sumažėja, o jeigu kažkas ir nutinka, tai trauma būna menkesnė ir dažnai kitą dieną jaučiamės ne taip ir blogai. Tad jeigu galime padaryti kažką, kad sumažintume traumos riziką, manau, tikrai verta į save investuoti.
