Atsiverti ir papasakoti savo istoriją Jurgitą paskatino neseniai 15min publikuota gimdyvės Austėjos istorija. Moteris tikra, kad būtina kalbėti šia tema tiek, kiek reikės, gal pagaliau kada nors įvyks pokytis?
Jurgita pasakoja, kad gimdymo metu tiesiog jautėsi sudaiktinta – niekas neatsižvelgė į jos poreikius, skausmus, neaiškino, ką daro, ir neklausė, kaip jai geriau. Alytuje gimdžiusi moteris tikino, kad gimdymas iki šiol yra viena baisiausių jos patirčių.
„Gimdykloje buvau visiškai sudaiktinta, buvo tiesiog pasakyta, kad įstaiga yra vaikui palanki sertifikuota ligoninė, o tai reiškia, kad viskas yra daroma dėl vaiko ir vaiko naudai. Taigi man nebuvo galima leisti jokių nuskausminamųjų, kadangi jie persiduos vaikui.
Akušeris man iš išorės abiem rankomis per jėgą spaudė pilvą – kad vaikas greičiau išlįstų.
Sąrėmiai prasidėjo 8 valandą vakaro, o pagimdžiau 10-ą ryte. Visą tą laiką – be jokių nuskausminamųjų. Buvau taip pavargusi, kad po visos nakties sąrėmių, tarp kurių dar kelis kartus skaudžiai ir dar labiau sunepatoginant buvo tikrinamas atsivėrimas, ryte visiškai neturėjau jėgų stumti, dėl to sekėsi labai blogai. Kėdė buvo labai nepatogi, kojų laikikliai buvo taip toli vienas nuo kito, kad tiesiog laužė kojas, buvau priversta gultis ant nugaros“, – savo patirtimi dalijosi moteris.
Jurgita tikino, kad kuo toliau, tuo buvo blogiau. „Stumiant, kad būtų greičiau, vyras akušeris man iš išorės abiem rankomis per jėgą spaudė pilvą – kad vaikas greičiau išlįstų“, – pasakojo Jurgita.
Dėl nenatūralaus stūmimo, atviravo moteris, tarpvietė plyšo 3 skirtingose vietose, galiausiai buvo atliekamas ir kirpimas: „Po gimimo visas 4 vietas reikėjo siūti, bet nuskausminimui ir vėl nieko negavau, nes tai būtų paveikę pieną, kuriuo turėjau maitinti vaiką.
Siuvant akušerė rėkė ant manęs, kad judinu kojas, nors, kaip minėjau, man jos sėdint toje kėdėje buvo laužiamos, o skausmas siuvant viduje gimdos kaklelio ką tik pagimdžius buvo nepakeliamas, pasakius tai, liepė kentėti, rėkė ir skundėsi, kad atėjau neapsiskutusi (nors susitikimuose prieš gimdymą buvo kartojama, kad geriau to nedaryti ir nedirginti odos prieš gimdant). Pati akušerė buvo išsidažiusi veidą ryškiomis spalvomis ir ryškiai mėlynais šešėliais bei prasmirdusi cigarečių kvapu. Žiauresnio žmogaus siūti žaizdos negalėčiau įsivaizduoti baisiausiame siaubo filme.“
Gulint ligoninėje, toliau pasakojo Jurgita, po gimdymo niekas nesiteikė ateiti ir paaiškinti, kas buvo atlikta – kas kirpta, kas siūta, kaip tai prižiūrėti vėliau ar pan: "Vieną vakarą gulint su vaiku šalia, viena seselė atėjo ir tiesiog paėmė mano krūtį, išvilko iš drabužių ir pati sukišo vaikui į burną. Prieš tai nepaklaususi, ar maitinau, ar valgė, ar to reikia. Pasijaučiau visiškai be teisių ir traumuojama.“
Po visų įvykių, susijusių su gimdymu, Jurgita atvirauja, kad tvirtai nusprendė daugiau vaikų neturėti. „Manau, kad tokių kaip aš yra ne viena, galbūt ne visos eina. Mano istorija primena sovietų laikus, kuomet gimdė mano mama ir tetos, kurių gimdymo metu buvo kilnojamas stikliukas palatoje ir pan.“
Jurgita tikina, kad iki šios patirties su vyru planavo gausesnę šeimą: „Gyvename patogų ir turtingą gyvenimą, vaikus išlaikyti ir išleisti į gyvenimą galėtume be problemų, visada svajojau apie 3 vaikus, deja, pagalvojusi apie gimdymą, nors praėjo jau 5 metami, suprantu, kad negaliu aukoti savęs ir savo kūno. Mano baimė yra didesnė. Esu traumuota ir nudegusi“, – patirtimi dalinosi motetis.
Nors pašnekovė puikiai supranta, kad kiekvienas atvejis yra individualus, yra ir gerų patirčių, bet ji neabejojo, kad dalis neigiamų nuslepiama iš baimės, noro tiesiog neprisiminti tokios patirties. Būtent todėl ji ryžosi pasidalinti, nes kalbėti, tam, kad įvyktų bent kažkoks pokytis, būtina.
