Šiuo metu jai – 25-eri ir, pasak jaunos moters, tarp jos bendraamžių sunku būtų rasti žmogų, kuris dar nėra lankęs psichoterapijos.
„Nesakyčiau, kad tai mada – tiesiog normalus dalykas. Turi problemą, eini ją spręsti. Žinoma, tos problemos skirtingos, bet visi jų turi“, – savo požiūrį į psichikos sveikatos iššūkius ir pagalbą išsakė Greta. Ji įsitikinusi, kad taip galvoja nemaža dalis jos amžiaus žmonių.
Ar visiems bent kartą gyvenime reikėtų apsilankyti pas psichologą-psichoterapeutą?
Šį klausimą uždavėme ir psichologams Gediminui Tumėnui bei Vitalijui Gafurovui. Tinklalaidę „Dialogas“ kuriantys psichikos sveikatos specialistai joje gvildena įvairias temas. Tarp jų – ir pagalbos būdus, susidūrus su emocinės sveikatos iššūkiais.
„Į šeimos gydytoją kreipiamasi tuomet, kai iškyla tam tikros sveikatos problemos. Lygiai taip pat ir su psichologu. Jo darbo centrą visuomet sudaro kažkokia žmogaus kančia ar rūpestis. Jei žmogus savo gyvenimą gyvena pakankamai sklandžiai, jaučiasi gerai, jam neiškyla problemų, kurių nesiseka išspręsti, o galbūt jis gauna pagalbą iš artimųjų, draugų ir to pakanka, jam tikrai nebūtinas psichologas. Šiek tiek pajuokausiu: jeigu dabar visi Lietuvos gyventojai nuspręstų ateiti pas psichologą, tai eilės būtų ne vienerių metų, bet šešerių metų trukmės“, – portalui 15min sakė psichologas G.Tumėnas.
Pasak jo, į psichologą verta kreiptis, jei kitais būdais psichologinės problemos neišeina išspręsti. Visgi net ir tai nėra lemiamas kriterijus, rodantis, jog žmogui jau būtina psichologo pagalba. Svarbus ir laikas bei ankstesni bandymai spręsti problemą, turimi resursai.
Kiek laiko duoti sau ir savo bandymams spręsti problemą, sunku atsakyti. Anot pašnekovų, tai – individualu. Kur kas labiau apčiuopiamas dalykas – problemos poveikis žmogaus kasdienybei.
„Yra daugybė klausimų mūsų gyvenime, kurie ilgai nesisprendžia arba lėtai sprendžiasi, bet jie nedaro įtakos mūsų kasdienybei, pernelyg neapriboja žmogaus gyvenimo, kuris iki psichologinės problemos atsiradimo žmogui buvo įprastas“, – sakė psichologas V.Gafurovas, o jo kolega G.Tumėnas pasidalino pavyzdžiu:
„Yra žmonių, kurie neteko artimo žmogaus, bet pas psichologą dėl to ateina po kokių 5–10 metų, nes jaučia, kad „kažkas neišspręsta liko.“ Galbūt tai išlenda, kuriant naujus santykius – kažkas aktyvuojasi, dėl ko žmogaus kasdienybė sutrinka ir jis ateina ieškoti pagalbos. Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie ateina iš karto, nes jaučia – ta netektis tokia sudėtinga, kad reikia specialisto, artimųjų neužtenka.“
Pašnekovai atkreipė dėmesį, jog kiekvieno žmogaus kančios tolerancijos riba yra skirtinga. Tai – taip pat gali lemti jo sprendimą ieškoti arba neieškoti psichologinės pagalbos.
Esminė sąlyga – motyvacija
„Savo darbo praktikoje nesu susidūręs su žmogumi, kuris ateitų į konsultaciją dėl to, kad tai madinga“, – tikina psichologas G.Tumėnas. Anot jo, dažniau į psichologo ir psichoterapeuto kabinetą atveda artimo žmogaus – mamos, tėčio, sutuoktinio ar draugo – rekomendacijos. Vis dėlto, kad vyktų sklandus darbas, būtinas sąmoningas žmogaus noras ieškoti savo problemos šaknų. Kitaip tariant, pas psichologą žmogus turi ateiti motyvuotas ieškoti pagalbos, o ne įkalbėtas kito asmens.
Populiarią tinklalaidę kuriantys psichikos sveikatos specialistai pajuokauja, kad į juos kreipiasi nedaug nemotyvuotų klientų, nes visi neturintys motyvacijos natūraliai atkrenta – vizito konsultacijai neretai tenka palaukti pusmetį.
„Socialinėse medijose tikrai galima matyti vadinamąją psichologizaciją: pvz., madinga kalbėti apie depresiją. Tačiau žvelgiant į praktinę patirtį – kokie žmonės ateina, tai būtų sudėtinga nuvertinti jų kančią, kad atėjo dėl mados. Tai tikrai yra kiekvieno žmogaus asmeniniai sunkumai ir istorijos, kurie yra realūs“, – įsitikinęs G.Tumėnas.
Kada ieškoti pagalbos?
Prakalbus apie „raudonas vėliavėles“, kurios galėtų būti simptomas, kviečiantis ieškoti psichologinės pagalbos pas specialistus, psichologas V.Gafurovas išskyrė jau paminėtą kriterijų: „Tai būtų kančios išgyvenimas ir kiek paveikiamos žmogaus gyvenimo sritys. Pvz., jeigu žmogui darosi sunku būti santykiuose, mokytis, studijuoti, dirbti. Kitaip tariant, kasdienybę sunku atlaikyti.“
Kita dažnėjanti tendencija – pas psichologus ateina žmonės, atsiųsti gydytojo, į kurį jie kreipėsi dėl somatinių problemų. Pasak V.Gafurovo, kūno signalai („šokinėjantis“ kraujospūdis, virškinimo sutrikimai, galvos skausmai ir pan.) iš tiesų gali būti signalas, jog verta pasikonsultuoti su psichologu.
„Kai medicina sako, kad „neradome jokios problemos“, gali būti, jog tai susiję su kažkokiais psichologiniais dalykais“, – kalbėjo psichologas, jis priduria, kad beveik neįmanoma, kad psichologinę kančią žmogus patirtų be fizinių kūno simptomų.
„Šiuolaikinėje psichoterapijoje į kūną ir psichiką bandoma žiūrėti kaip į vienovę. Tiek fiziniai simptomai ir ligos gali sukelti psichologinius išgyvenimus ir atvirkščiai“, – sakė pašnekovas.
Ar visuomenė tampa emociškai raštingesnė? Psichologo nuomone, tikrai taip – ypač jaunimas, Z karta. Jie klauso tinklalaides, skaito knygas, domisi šia sritimi. „Kadangi didėja mūsų visų psichologinis raštingumas, mes domimės tuo, todėl šiandien tikrai dažniau, nei prieš 30 metų, galima išgirsti šeimoje ar tarp artimų draugų tokią frazę: „Žinai, seni, gal tau reikėtų nueiti pas psichologą.“ Beje, tai aš laikyčiau taip pat vienu iš kriterijų, kada ieškoti pagalbos: jei išgirstu patarimą kreiptis į psichologą ne iš vieno žmogaus, tai jau galėtų būti signalas, kad man galbūt verta ieškoti pagalbos“, – kolegą papildė psichologas G.Tumėnas.
Kalbėdamas apie išaugusį domėjimąsi psichikos sveikata, jis pastebėjo, jog šiuo metu mes turime prabangą rūpintis ja, nes gyvename taikos sąlygomis. To neturėjo mūsų senelių, tėvų kartos, iš dalies todėl jiems iki šiol sudėtingiau rūpintis ne tik fizine, bet ir emocine savo sveikata.
Nors abu sutinka, kad psichologinis raštingumas tikrai išaugęs, tinklalaidės „Dialogas“ autoriai kelia klausimą: kiek tai lemia gebėjimą spręsti iškilusius psichologinius iššūkius?
„Kai kurių žodžių, kuriuos dabar žino ir vartoja Z karta, aš nežinojau net pradėjęs studijuoti psichologiją. Kita vertus, kiek tas gebėjimas padeda spręsti iškilusius asmeninius psichologinius sunkumus – tai atviras klausimas. Vis dėlto tai, kad jie geba pastebėti ir įvardinti jiems patiems ar šalia esantiems žmonėms kylančias būsenas, yra geras dalykas“, – sakė G.Tumėnas.
Anot pašnekovo, vyresnės kartos jo kolegos dar susidurdavo su klientais, kurie į psichoterapiją ateidavo turėdami įvairiausių stereotipų, mitų: kad gydytojai „prirašo vaistų“, „tai sugadina gyvenimą“ ir t.t. Tačiau dabar dirbantys psichologai-psichoterapeutai su tuo susiduria labai retai.
Pašnekovų teigimu, į psichoterapiją ateina žmonės jau suvokiantys, kas ten vyksta („kad vyksta pokalbis“). „Dažnas klientas, esant reikalui, pakankamai blaiviai suvokia ir vaistų reikšmę. Žinoma, labai priklauso nuo žmogaus. Savo praktikoje esu sutikęs žmonių, kurie atvirai svarsto vaistų klausimą, nebijo jų vartoti, bet yra atsargesni. Sako: „Pirma norėčiau išbandyti psichoterapiją, jeigu jausiu, kad man per sunku, galbūt reikės ir apsilankyti pas psichiatrą.“ – pasakojo G.Tumėnas.
Suprasti akimirksniu
- Kas yra psichologinė ir psichoterapinė pagalba?
- Psichoterapija – tai pagalba psichologinėmis priemonėmis, kurios tikslas – sušvelninti arba pašalinti kliento problemas. Taip pat paprastai didinamas savęs pažinimo, savęs priėmimo, savirealizacijos ir savigarbos lygis.
- Psichologinė pagalba – sąlyginai neilgos trukmės, tarpasmeniniu bendravimu ir teorinėmis žiniomis pagrįsta pagalba asmenims, turintiems psichologinių problemų. Psichologinės problemos iškyla esant žmogaus individualaus požiūrio ar asmenybės konfliktui su situacija, ir neturėtų būti painiojamos su psichikos sutrikimais.
- Daugiau informacijos apie Lietuvoje galimus visus pagalbos būdus (psichologinę, psichoterapinę pagalbą ir pan.) rasite interneto puslapyje „Pagalba sau“.
