Apie tai, kokia apskritai yra situacija mūsų šalies sveikatos sektoriuje medikų atžvilgiu, ar kas nors pasikeitė per kelis dešimtmečius, plačiau kalbamės su Medflow instituto vadove, pirmojo Lietuvoje medikų gerovės festivalio „Medfest“ organizatore, žmogiškųjų išteklių valdymo profesionale Kristina Kripaitiene.
– Pastaraisiais metais sveikatos sektoriuje nuvilnijo ne vienas mobingo skandalas, apie kuriuos išsamiau ir nekalbama. O gal priežastys – gilesnės?
– Iš tiesų, apie medikų ir medicinos darbuotojų sveikatą vis dar kalbame nepakankamai. Iššūkiai, kuriuos girdime sveikatos sektoriuje (perdegimas, depresija, savižudybės, mobingas ir kt.) kyla iš įvairių priežasčių – nuo intensyvaus darbo krūvio bei laviravimo tarp pasirinkimų iki organizacinės kultūros trūkumų, vadovų elgesio, kurie atsiranda dėl vadybinių kompetencijų stokos ir ribotos pagalbos pačiam medicinos personalui.
Pati esu dirbusi vienoje sveikatos priežiūros įstaigoje, taip pat šiuo metu tenka kalbėtis su ne viena tiek viešojo, tiek privataus sektoriaus organizacija. Pastebiu, kad daugelyje sveikatos priežiūros organizacijų Lietuvoje, ypač viešajame sektoriuje, trūksta edukacijos ir dėmesio darbuotojui, kadangi yra stokojama vadybinių ir vadovavimo kompetencijų, o vyraujanti organizacijos kultūra labiau primena „botago“ principą, kur įsigali baimės, nepakantumo, netolerancijos ir bauginimo kultūra. Tačiau tuo pačiu matau ir suprantu, kaip trūksta ir pagalbos pačiam medikui, kaip susidoroti su visais šiais iššūkiais ir „išgyventi“ sistemoje.
Kartą vienas rezidentas pasidalijo savo patirtimi apie tai, kaip jis jaučiasi vienoje mokymo bazėje. Jis išsakė, kad rezidentai dažnai jaučiasi lyg paveikslai ant sienų – tarsi turėtų tiesiog neegzistuoti, nesikišdami ir netrukdydami prižiūrinčiam gydytojui. Tokios situacijos aiškiai parodo, kokia elgesio kultūra ir bendravimo stilius vyrauja šiose organizacijose.
Būtina pripažinti, kad šios temos yra svarbios, apie jas turime kalbėti. Tik atvirai kalbėdami apie šias problemas galėsime jas spręsti efektyviai ir užtikrinti geresnę emocinę sveikatą medikams. Tuo pačiu galėsime ateityje džiaugtis pažangiai veikiančiomis organizacijomis, kurios imtų pavyzdį iš verslo.
– Kokia šiuo metu yra situacija mūsų šalies sveikatos, medicinos sektoriuje, kalbant apie darbuotojų sveikatą? Ar kas nors pasistūmėjo per dešimtmečius?
– Situacija Lietuvos sveikatos sektoriuje, kalbant apie pačių darbuotojų sveikatą, yra sudėtinga. Mano patirtis rodo, kad daug kas puikiai yra aprašyta tvarkose ir teisės aktuose, tačiau realybėje šie principai ne visada taikomi. Darbuotojai dažnai susiduria su per dideliu darbo krūviu, emociniu išsekimu, o prireikus ne visada sulaukia pagalbos iš vadovybės. Tenka išgirsti iš pačių medikų, jog sudėtingus atvejus ir istorijas vadovybė nori nuslėpti ir apie tai nekomunikuoti.
Be to, sveikatos sektoriaus vadyba dažnai yra nepakankamai išvystyta, ypač viešajame sektoriuje, kur vyrauja „botago“ principas, grindžiamas baime ir netolerancija. Šiame sektoriuje pastebiu daug hierarchijos, stokojama komandiškumo ar problemų sprendimo įgūdžių.
Tai vyksta dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, studijų metu medikai negauna vadybinių kompetencijų, jau nekalbant apie emocinio raštingumo kompetencijas, o skyrių ir padalinių vadovais tampa tiesiog geri savo srities specialistai. Pavyzdžiui, geras gydytojas tampa skyriaus vedėju, o slaugytojas – vyr. slaugytoju, tačiau tai nereiškia, kad tapęs vadovu specialistas žinos, kaip susidoroti su vadovo pareigomis.
Kita vertus, organizacijos rengia vadovų mokymus, tačiau juose pasigendu tęstinumo ir žinių įtvirtinimo sesijų. Nenoriu absoliutinti – sveikatos sektoriuje yra ir nuostabių lyderių bei vadovų, kurie diegia procesus, peržiūri motyvacines sistemas, kuria pozityvią organizacijos kultūrą. Tačiau vis dėlto daugiau šių iniciatyvų pastebiu privačiose gydymo įstaigose.
Kalbant apie medikų psichoemocinę sveikatą, paskutiniu metu daug daugiau kalbama šia tema, lyginant su praeitais dešimtmečiais. Patys medikai išdrįsta vis garsiau kalbėti apie kylančias problemas, sveikatos priežiūros įstaigose atsiranda minkštųjų kompetencijų mokymai, epizodiškai atliekami tyrimai, kaip jaučiasi darbuotojai. Tačiau procesas yra labai lėtas, trūksta saugios kultūros kūrimo ir puoselėjimo, mikroklimato gerinimo, darbuotojų motyvacinės sistemos diegimo, grįžtamojo ryšio įdiegimo, nulinės tolerancijos mobingui.
– Kalbant apie privatų ir valstybinį sektorių, kokie yra pagrindiniai skirtumai darbuotojų gerovės atžvilgiu?
– Privačiose medicinos įstaigose darbuotojų gerove paprastai rūpinamasi labiau nei valstybinėse. Čia dažniau randama iniciatyvų, skirtų darbuotojų emocinei ir fizinei sveikatai gerinti, stengiamasi suteikti įvairių papildomų naudų, yra organizuojami komandos formavimo renginiai, įmonių renginiai, rengiamos įvairios mokymų programos. O svarbiausia – tikrai pastebimas dėmesys darbuotojui.
Valstybiniame sektoriuje, nors ir matomi teigiami pokyčiai, dažnai trūksta komunikacijos, paprasto dėmesio darbuotojams. Net tokie paprasti dalykai kaip „ačiū“ ar grįžtamasis ryšys yra reta praktika. Tai rodo, kad reikia daugiau pastangų, kuriant pozityvią organizacijos kultūrą.
– Gal galite išvardinti pagrindinius akcentus, pagal kuriuos galėtume spręsti, kad rūpestis medicinos darbuotojų sveikata yra nepakankamas. Kaip yra kituose verslo sektoriuose?
– Viską parodo darbuotojų tyrimai, kurie leidžia aiškiai įžvelgti, kur organizacijai reikia pasistengti. Esu ne kartą atlikusi darbuotojų nuomonės tyrimus sveikatos priežiūros įstaigose, iš kurių pastebiu, kad labiausiai darbuotojams trūksta paprasto dėmesio ir atliepimo, o kai kuriais atvejais – ir paprasto „ačiū“.
Tai reiškia, kad stokojama grįžtamojo ryšio. Pavyzdžiui, vienoje organizacijoje teko organizuoti kalėdinę atvirlaiškių akciją – nepatikėsite, kokio susidomėjimo sulaukė ši akcija sveikatos įstaigoje ir kiek atvirlaiškių išdalinome.
Tai tik patvirtina, jog kartais pakanka paprastų dalykų ir dėmesio darbuotojams bei, žinoma, vienas kitam. Juk nieko nekainuoja paklausti kolegos: „O kaip tu šiandien jautiesi?“
– Ką būtų galima dėl to padaryti?
– Jau studijų metu reikėtų skirti dėmesio ne tik medicinai, bet ir vadybinėms, vadovavimo kompetencijoms bei emocinio raštingumo kompetencijoms.
Reikėtų nepamiršti ir organizacijos kultūros elementų, tokių kaip tradicijų puoselėjimas bei atviros kultūros skatinimas, kuris vestų į atvirą dialogą, santykį tarp darbuotojų, gerųjų praktikų dalinimasį tarp skyrių, iniciatyvų bendruomeniškumui ir komandiškumui skatinti. Išskirčiau ir supervizijas medikams ir vadovams, kurie padėtų skirti laiko ir dėmesio refleksijai, analizei.
Gerųjų pavyzdžių galėtume pasisemti iš verslo sektoriaus, kur dažnai naudojamos įvairios papildomos naudos, motyvacinės priemonės, iniciatyvos, komandos formavimo renginiai (angl. teambuilding) ir kt.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į edukacijos dalį – organizuoti įvairias iniciatyvas ir mokymus, stiprinančius lyderystės ir vadovavimo kompetencijas bei minkštąsias kompetencijas. Akcentą dedu ne į paruoštus ir nuo „lentynos“ paimtus mokymus, bet į tuos, kurie yra paremti tuo, ko iš tiesų reikia konkrečiai organizacijai.
Akcentuoju mokymų tęstinumą. Taip pat reikėtų nepamiršti emocinio raštingumo kompetencijų bei įrankių, skirtų savipagalbai medikams. Tik pasirūpinę savimi, medikai gali tinkamai pasirūpinti kitais ir užtikrinti kokybiškas paslaugas pacientui.
Dėl šios priežasties šiuo metu organizuojame būtent tokį renginį – „Medfest“. Tai pirmasis Lietuvoje medikų gerovės festivalis. Jame turėsime galimybę bendrauti su profesionaliais lektoriais, kurie įvairių prasmingų ir įkvepiančių dirbtuvių metu padės jums kuo geriau pažinti save.
Taip pat festivalyje kartu atrasime įrankius, pratimus, lavinsime įgūdžius, kurie padės geriau girdėti save, pasitikėti savimi, aiškiai brėžti ribas ir tinkamai savimi pasirūpinti. Tikime, kad po renginio į savo kasdienybę grįšime kokybiškai pailsėję, atradę naujų pažinčių bei prisipildę nuostabios gamtos ramybės. Renginys numatomas rugsėjo 20–22 d. „Harmony“ parke. Kviečiame prisijungti visus, kurie save realizuoja sveikatos sektoriuje.
Taip pat norime atkreipti dėmesį, kad tai yra vienas įrankių, kurį sveikatos priežiūros įstaigos galėtų suteikti darbuotojams kaip papildomą vertę. Tai ne tik suteiktų žinių, bet ir būtų puiki motyvacinė priemonė bei galimybė pabūti tarp savo bendraminčių, o gal ir susirasti naujų, vertingų pažinčių.
– Kaip kilo šio renginio idėja ir kas yra jo organizatoriai? Ar tai bus tęstinis festivalis?
– Šio festivalio idėja kilo man su kolege Alina Vilkaite-Kitkovske, galvojant – o kaip galime prisidėti prie sveikatos sektoriaus, kaip galime padėti spręsti iššūkius, ką galime duoti, ko dar nėra. Tai socialinė idėja, kuria nesiekiame jokio pelno, tik norime suteikti įrankius, įkvėpti motyvacijos ir sąmoningumo, skatinti bendruomeniškumą.
Šio renginio organizatoriai yra Medflow institutas – neseniai įsikūrusi organizacija, kuri suvienijo keturias nuostabias moteris siekti bendro tikslo. Komandoje yra ir būrys savanorių, kurie, beje, taip pat yra medikai.
Dėl šios idėjos sulaukėme pozityvių reakcijų tiek iš medicinos personalo, lektorių, tiek kitų sveikatos sektoriaus organizcijų. Tai rodo, kad esame teisingame kelyje. Sieksime, kad šis renginys taptų tradicija ir būtų organizuojamas dar ne kartą.
– Kaip manote, ką reikėtų daryti, kad situacija pasikeistų į gerąją pusę, ir kas turėtų prisiimti atsakomybę?
– Norint pagerinti situaciją, atsakomybę turėtų prisiimti tiek valstybė ir jai pavaldžios institucijos, tiek medicinos įstaigų vadovai. Mano požiūriu, valstybė turėtų užtikrinti tinkamą teisinį reguliavimą ir resursus, skirtus medikų gerovei, o įstaigų vadovai turėtų skirti daugiau dėmesio darbuotojų emocinei sveikatai, organizuoti tęstinius mokymus, kurti atviros ir palaikančios kultūros atmosferą bei skatinti grįžtamąjį ryšį ir dialogą tarp visų organizacijos narių. Tvirtai tikiu, kad prie to stipriai prisideda ir tokios iniciatyvos kaip medikų festivalis.
MedFest: rugsėjo 20–22 d. „Harmony“ parke
