Pradėjus taikyti priešvirusinę terapiją nuo ŽIV, pasaulis lengviau atsikvėpė – atsirado viltis suvaldyti šią epidemiją. Nuo 2010-ųjų iki 2023-ųjų metų pasaulyje mirčių nuo AIDS sumažėjo 51 proc. Jungtinių Tautų AIDS programa (angl. UNAIDS) iškėlė ambicingą tikslą – iki 2030 metų visiškai įveikti ŽIV epidemiją ir tapti karta be AIDS.
Gruodžio 1-ąją minint Pasaulinę AIDS dieną, apie tai, kaip Lietuvai sekasi siekti šio tikslo, kalbamės su ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacija „Demetra“ konsultantu ir duomenų analitiku Kęstučiu Rudaičiu.
Lietuvoje daugėja AIDS atvejų ir su tuo susijusių mirčių
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, Lietuvoje AIDS atvejų diagnozuojama vis daugiau: 2020 m. jų buvo 23 , o 2023 m – 37. Taip pat daugėja su AIDS ir ŽIV susijusių mirčių. Higienos instituto duomenimis, 2020 m. jų buvo 12, 2023 m. – jau 32.
„Tai liūdina statistika, nes šalyse, kuriose yra vaistai ŽIV ligai kontroliuoti, mirti nuo AIDS žmonės neturėtų“, – teigia Kęstutis Rudaitis.
Priežasčių, kodėl padaugėjo AIDS atvejų yra ne viena. Nemažą įtaką tam galėjo turėti COVID-19 pandemija. Jos metu žmonės neturėjo galimybės laiku gauti sveikatos priežiūros paslaugų, todėl padaugėjo uždelstų ŽIV ligos atvejų dabar
Naujai registruotų ŽIV atvejų statistiką ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos regiono šalyse taip pat keičia labai išaugęs atvykusių žmonių skaičius. Situacija dėl ŽIV ir AIDS skirtinguose regionuose skiriasi. Rytų Europos ir centrinės Azijos regione mirčių nuo AIDS 2023 m., lyginant su 2010 metais, ne tik nesumažėjo, bet padaugėjo 34 proc. Taip pat per minėtą laikotarpį šiame regione 20 proc. padaugėjo užregistruotų ŽIV atvejų.
NVSC duomenimis, Lietuvoje sergamumas ŽIV infekcija 2022 m., palyginti su 2021 m., padidėjo daugiau nei du kartus – nuo 4,3 iki 8,9 atvejo 100 tūkst. gyventojų. Tam turėjo įtakos didelis užregistruotų ŽIV užsikrėtusių užsienio šalių piliečių skaičius. Apskaičiuojant ŽIV sergamumo rodiklį be užsienio šalių piliečių – 2022 m. jis sudarė 4,7 atvejo 100 tūkst. gyventojų.
„Kalbant apie atvykusių žmonių įtaką, nereikėtų situacijos labai dramatizuoti, – teigia Kęstutis Rudaitis. – Tai, kad Lietuvoje padvigubėjo ŽIV atvejų, nebūtinai rodo dvigubai padidėjusį ligos plitimo pavojų. Tai tiesiog reiškia, kad naujai atvykusieji, turėdami ŽIV diagnozę, elgiasi atsakingai ir kreipiasi į mūsų šalies medicinos įstaigas, siekdami pratęsti gydymą. Dėl to ir daugėja registruotų atvejų šalyje. Svarbu pabrėžti, kad besigydančiųjų viruso aktyvumas yra nuslopinamas, todėl rizikos nuo jų užsikrėsti praktiškai nėra. Itin didelį darbą nemokamai ir anonimiškai testuodama, informuodama ir nukreipdama gydytis ne tik naujai atvykusius žmones, bet ir Lietuvos piliečius, atlieka ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacija „Demetra“. “ Kartu su partneriais ji įvairiuose Lietuvos miestuose kasmet atlieka daugiau nei 14 tūkst. greitųjų atrankinių ŽIV testų.“
ŽIV vis labiau plinta per heteroseksualius lytinius santykius
Dar vienas svarbus pokytis yra tai, kad pasikeitė vyraujantis užsikrėtimo kelias. Ilgą laiką Lietuvoje dominavęs švirkščiamųjų narkotikų vartojimas užleido vietą nesaugiems lytiniams santykiams. 2023 m. lytiniu būdu užsikrėtė 67,8 proc. užregistruotų asmenų. Ir dauguma (52,1 proc.) – per heteroseksualius santykius. Kas antras ŽIV užsikrėtęs asmuo buvo 30–44 metų amžiaus.
„Tai reiškia, kad ŽIV plinta ne tik tarp asmenų, turinčių padidintą riziką užsikrėsti, ir jų artimųjų (arba priklausančių rizikos grupėms), bet ir tarp bendrosios populiacijos., – pastebi K. Rudaitis. – Darbingo amžiaus žmonės, kurie jaučiasi gerai, nesuvokia savo pažeidžiamumo, nemano, kad gali būti infekuoti, tad nesitikrina ir daug metų nešioja ŽIV virusą.“
Skaitmeninės rinkodaros specialistė Dalia Grakulskytė jau septynerius metus gyvena su ŽIV. Liga jai buvo diagnozuota po užsikrėtimo nuo nuolatinio tuometinio partnerio, kuris nepriklausė jokiai rizikos grupei. „Negalėjau tuo patikėti. Pirmoji reakcija buvo visiškas neigimas“, – prisimena ji. Ilgą laiką ji nesiryžo ieškoti pagalbos, tačiau pradėtas gydymas priešvirusiniais vaistais buvo veiksmingas. Šiandien Dalia su pasitikėjimu žengia pirmyn – ji vysto verslą, augina dukrą ir drąsiai kalba apie tai, kas ją palietė.
Praėjusiais metais, pasidalijusi savo istorija, Dalia sulaukė gausybės žinučių iš žmonių, kurie taip pat nesitikėjo susidurti su šia liga. „Rašė tie, kurie, kaip ir aš, nepriklauso prie vadinamųjų rizikos grupių, tačiau jų gyvenimas pasikeitė“, – dalijasi Dalia. Ši reakcija dar labiau paskatino ją kalbėti viešai. „Mano patirtis rodo, kad ši liga nesirenka aukų pagal visuomenės stereotipus, – sako ji. – Užsikrėsti gali bet kas. Net jei turi vieną pastovų partnerį, niekada negali būti visiškai tikras dėl ankstesnių jo patirčių“. Ši istorija primena, kad rūpinimasis savo sveikata, atsakomybė už savo paties likimą gelbsti nuo rizikų ir padeda sudėtingose situacijose.
ŽIV dažnai diagnozuojamas pavėluotai, kartu su AIDS
Užsikrėtus ŽIV, latentinis, arba „miegančio“, viruso periodas, kai nejaučiami jokie simptomai, trunka gana ilgai – nuo 3 iki 10 metų. Per šį laikotarpį imunitetas lėtai silpnėja, bet sugeba kovoti su įvairiomis infekcijomis. Ligai pažengus pereinama į kitą – AIDS stadiją. Būklei vis labiau blogėjant, žmogaus imuninė sistema visiškai nusilpsta, susergama viena iš su AIDS susijusių ligų. Tai gali būti tuberkuliozė, besikartojančios pneumonijos, grybelinės infekcijos, ŽIV sukeltas išsekimo sindromas, virusų nulemtos onkologinės ligos ir t.t. Lietuvoje dažniausiai diagnozuojama tuberkuliozė.
Liūdna tendencija, pasak Kęstučio Rudaičio, yra tai, kad daugėja atvejų, kai ŽIV nustatomas kartu su AIDS diagnoze. 2023 m. tai sudarė 78,4 proc. atvejų (palyginti 2022 m. – 64,0 proc., 2021 m. – 55,3). Bendrai Europoje vėlyvoji ŽIV infekcija vis dažniau nustatoma žmonėms, kurie tradiciškai nėra priskiriami prie rizikos grupių: daugiau nei pusė atvejų – heteroseksualius santykius turintiems asmenims, 68,5 proc. – vyresniems nei 50 metų asmenims.
„Tai reiškia, kad žmogus ilgai gyveno su ŽIV ir to nežinojo, – pastebi „Demetra“ konsultantas. – Tai nutinka dėl daugelio priežasčių. Viena iš jų – ŽIV infekcijos simptomai yra labai nespecifiniai, tad tiek gydytojams, tiek pacientams nekyla minčių, kad karščiavimo epizodai, odos bėrimai, padidėję limfmazgiai, pasikartojantys plaučių uždegimo, grybelinių ligų atvejai yra susiję su ŽIV. Teko konsultuoti asmenį, kuriam ŽIV diagnozė nustatyta jam būnant 65 erių. Jis negalėjo prisiminti, kada galėjo užsikrėsti, tačiau daugelį metų sirgo įvairiomis pasikartojančiomis kvėpavimo takų infekcijomis. Šių negalavimų priežastis buvo ilgametė negydoma ŽIV infekcija.“
AIDS nėra mirties nuosprendis
Lietuvoje nuo 2018 m. veiksmingas gydymas nuo ŽIV yra prieinamas ir valstybės kompensuojamas visiems. Nepaisant to, trečdalis žinančių savo diagnozę nesigydo. Viena iš priežasčių, kodėl žmonės nesitikrina ir nesigydo – vis dar gajus mitas, kad ŽIV diagnozė yra mirties nuosprendis, tad gydytis beprasmiška.
Dalia Grakulskytė neslepia, kad pati išgyveno laikotarpį, kai gyvenime nematė pozityvios išeities: „Diagnozė mane parbloškė. Buvau išsilavinusi, savarankiška, gebanti rūpintis tiek savimi, tiek kitais, tačiau daugiau nei metus negalėjau pakelti akių į šviesą. Jaučiausi palūžusi, visiškai neturėjau jėgų. Mano kasdienybė buvo apatija, ašaros ir mintys apie mirtį. Nors žinojau apie gydymą, žinios negelbėjo. Man atrodė, kad gydymas nepadės. Prieš akis stovėjo Freddie Mercury istorija, kurią tapatinau su savo likimu.“
Pasak Kęstučio Rudaičio, jei virusas aptinkamas laiku, vaistais įmanoma taip sustabdyti jo dauginimąsi, kad kraujyje jis bus neaptinkamas. Deja, žmonės dešimtmečius gyvena nežinodami apie virusą, kol jų sveikata nepradeda prastėti. „Gera žinia yra ta, kad net ir diagnozavus AIDS stadiją, nereikia nuleisti rankų. Pradėjus priešvirusinį gydymą, paciento būklė gali labai pagerėti, – teigia K. Rudaitis. – Aišku, kuo mažiau liga uždelsta, tuo veiksmingesnis gydymas. Todėl manau, kad bent kartą gyvenime pasitikrinti dėl ŽIV vertėtų kiekvienam, o priklausantiems rizikos grupėms, turintiems nesaugių lytinių santykių – bent kartą į metus.“
Ko turėtume saugotis?
Besigydantys dėl ŽIV žmonės gali gyventi visavertį gyvenimą, o tikimybė, kad jie užkrės kitus yra beveik lygi nuliui. Tik svarbu pajutus pagerėjimą nenutraukti gydymo. Kad virusas vėl nepradėtų daugintis, vaistus nuo ŽIV reikia vartoti visą gyvenimą. „Virusas neperduodamas buitiniu kontaktiniu būdu – nei kosint ar čiaudint, nei per indus, įrankius, nei dalijantis tuo pačiu tualetu ir dušu. Šeimos netgi gali susilaukti sveikų vaikų. Bet mūsų pacientai vis dar turi daug nepagrįstų baimių. Jie dažnai klausia: ar man bankas duos paskolą? Ar manęs neišmes iš darbo? Ar turiu perspėti visus, kad esu užsikrėtęs?“ – pasakoja K. Rudaitis. – Tai rodo, kad ŽIV stigma pas mus vis dar gaji.“
Ir, žinoma, visada verta prisiminti, kad pirmiausiai savo saugumu turime pasirūpinti patys. Siekiant sumažinti riziką užsikrėsti, reikėtų vengti nesaugių atsitiktinių lytinių santykių ir laikytis kitų ŽIV profilaktikos rekomendacijų.
