Susirgusi antrą kartą depresija ji pateko į ligoninę. Tai, pasak jaunos moters, buvo sąmoningas sprendimas. „Pasirinkau ligoninę, nes galvoje rezgėsi planai, kaip pabaigti savo gyvenimą“, – sunkių išgyvenimų neslepia Milda.
Apie tai, kas vyksta su depresija gyvenančio žmogaus kūne, jausmuose ir kur bei kokios pagalbos ieškoti, pašnekovė papasakojo portalui 15min.
Užklupo po didžiulio streso
Pirmą kartą depresija Milda susirgo prieš trejus metus. Pasak jos, viskas ritosi kaip sniego rutulys. Vienas po kito įvairūs įvykiai dėjosi ir galiausiai užgulė jauną moterį visa savo jėga.
„Tai turėjo būti laimingiausias mano gyvenimo laikotarpis: buvau ką tik baigusi mylimas studijas, susituokusi su geriausiu draugu, mes nusipirkome butą ir į jį įsikraustėme. Man atrodo, kad mane labai stipriai paveikė tai, jog pasiekiau labai daug savo gyvenimo tikslų, o naujų dar neturėjau“, – pasakojo Milda.
Tiesa, netrūko ir rūpesčių. Pavyzdžiui, nelabai sekėsi darbo paieškos, nes tokių, kaip ji, specialistų rinkoje buvo daug. „Per mėnesį pretenduodavau į 60 darbo vietų, bet atrašydavo ir bandomąsias užduotis duodavo vos 4 įmonės. Tai tikrai buvo sunkus laikotarpis, pilnas nežinios. Pradėjau dienas leisti namuose, apsimesdama, kad tvarkausi, kad rūpinimasis namais užima daug laiko. Bet dabar suprantu, kad tada jau buvo prasidėjęs kritimas į neviltį“, – kalbėjo Milda.
Lemtingais tapo keletas dalykų, užklupusių tuo metu. „Juos galėčiau pavadinti trauminiais įvykiais. Vienas iš jų buvo, kai prie mano akių tėtis puolė mamą. Mano tėčiui buvo diagnozuotas bipolinis sutrikimas, užpuolimo metu jam buvo prasidėjęs manijos periodas. Teko kviesti greitąją medicinos pagalbą, policiją ir tėtį išvežė į ligoninę. Tai buvo nemaloni situacija, jis apsižodžiavo...“ – įtemptą situaciją, kurioje teko dalyvauti, prisiminė jauna moteris.
Šiuo metu jos tėtis jau miręs. Prisimindama jį Milda pasakojo, kad tėtis visada buvo labai emocionalus, impulsyvus, kartais – agresyvus, be to, niekada nesirūpino savo psichikos sveikata, nepripažino savo ligos ir nesigydė.
„Tąkart buvo pirmas kartas, kai jis smurtavo ne prieš mane, bet man artimą žmogų – mamą. Aš turėjau juos išskirti. Manau, kad tai labai stipriai mane paveikė“, – prisipažino jauna moteris.
Liga – užgniaužtų emocijų kaina
„Esu panaši į tėtį. Kaip ir jis, nuo vaikystės buvau labai emocionali. Tačiau, skirtingai nei jis, visada jaučiau, kad noriu pasirūpinti savo emocine sveikata. Tik ilgą laiką nežinojau, kaip tai padaryti. Jei ne keli mane visiškai priimantys žmonės, aš būčiau likusi savo kiaute“, – pokalbio metu dalinosi Milda.
Kaip ir daugelis žmonių, augdama ji sako nuolat jautusi, kad negali išreikšti liūdesio, pykčio, taip pat nemoka nubrėžti ribų. „Tėvai visada teisūs“, „nekelt prieš mane balso“ – tokios frazės turbūt skambėjo ne tik Mildos tėvų namuose.
Milda pamena, kad po minėto smurto protrūkio tėvų namuose, ji puolė ieškoti būdų, kaip padėti tėčiui. Tiesa, tai nebuvo pirmas kartas, kai ji, pamiršusi savo poreikius, visas jėgas nukreipė į psichikos sutrikimą turintį artimąjį.
„Aš labai ilgai stengiausi sukurti emocinį ryšį su tėčiu. Tą patį dariau ir vėl: atrodė, turiu laiko, juk net darbo tuo metu neturėjau... Žodžiu, bandžiau gelbėti žmogų, kuris nenorėjo būti gelbėjamas. Buvau įstrigusi šioje situacijoje. Visas pyktis, kuris turėjo pasireikšti dėl tėčio elgesio (kad jis nenori pasirūpinti savimi ir tai veikia artimiausius), nuėjo į mane pačią ir pasireiškė kaip depresija“, – prisiminė pašnekovė.
Išmoko prašyti pagalbos
Neapykanta sau, apatija, neviltis – taip tų dienų jausmus dabar įvardina Milda. Įsisukusi į rūpesčius dėl tėčio, ji apleido save ir savo gyvenimą, kas ir nuvedė į depresiją.
„Mano psichoterapeutė yra sakiusi, kad depresija yra pusiau sąmoningas sprendimas. Tuo metu aš su ja visiškai nesutikau. Bet dabar suvokiu, kad iš dalies tai tiesa, nes mes pasirenkame, ar turime jėgų toliau kovoti. Ir tai nereiškia, kad mes kalti dėl to, jog susirgome depresija. Tuo metu mano protas ir kūnas buvo pervargęs nuo visko. Dėl to atsiranda savižalos, savižudybės minčių. Tavyje vyksta tiek visko, kad matai vienintelę išeitį, kaip nuo visko atsitraukti“, – kalbėjo jauna moteris ir pridūrė, jog savižala jai buvo būdas „užčiuopti“ didžiulį skausmą:
„Kai susižaloji, tu gali fiziškai pajusti skausmą, jį lokalizuoti. Be to, atsiranda toksiškas mąstymas, kad jei susižalosiu, galbūt kiti žmonės pagaliau pamatys, kad ta depresija yra tikra, ir manęs gailėsis.“
Dabar išeiti iš užsisukusio gniuždančių minčių ir savižalos rato jai padeda išmokti metodai: „Vienas iš pagrindinių dalykų, ką darau, kai matau, jog pati neišeisiu iš tokio rato, – skambinu žmonėms, kuriais pasitikiu. Galvoje turiu sąrašą žmonių. Jie visi skirtingai moka padėti. Pavyzdžiui, paskutinį kartą, kai man buvo negerai, skambinau savo brolienei. Ji žino mano situaciją, todėl daug aiškinti nereikia. Prašiau jos pasakyti, kodėl mane myli ir kodėl verta gyventi. Prašiau įnešti gerų dalykų, sukurti atsvarą negeriems dalykams, kurie sukosi mano galvoje. Išgirdus jos kalbėjimą, po kurio laiko aš jau norėjau jai papasakoti, kas negero man įvyko ir mes kartu pykome ir keikėmės. Tas skambutis man padėjo nesusižaloti, taip pat nelikti mintyse, kurios man gali pakenkti.“
Prašyti pagalbos – vienas iš svarbiausių dalykų, kuriuos verta išmokti psichikos sveikatos sunkumų patiriantiems žmonėms. „Tai užtrunka – aš dukart sirgau depresija, kol išmokau prašyti pagalbos. Bet manau, kad dėl to depresija man negrįžo trečią kartą“, – įsitikinusi Milda.
Dar vienas metodas, kurį ji taiko – minčių ir jausmų sutikrinimas su faktais. „Kai kuriose situacijose aš jau išmokau pasitikrinti, ar tikrai tai, kas vyksta, yra faktas. Jau turiu patirties su įkyriomis mintimis, savižalos noru, panikos priepuoliais. Didžiuojuosi tuo, kad dažnai jau susitvarkau pati. Bet labai džiaugiuosi ir žmonėmis, kurie yra mano užnugaris. Svarbu nustoti galvoti, kad kažkam trukdysi su savo emocijomis – tam juk ir yra draugystė! Jeigu žmogus pas mane ateis ir prašys pagalbos, aš jausiuosi reikalinga. Kodėl jie neturėtų to paties padaryti dėl manęs?“ – pasakojo jauna moteris.
Metodai, kurie padėjo sveikstant
Psichoterapija, vaistai, įvairūs seminarai, knygos, gydymas ligoninėje, dienos stacionaras – dukart depresija sirgusi Milda, norėdama ją įveikti, išbandė daug dalykų. Svarstydama, kas jai labiausiai padėjo, ji sako, jog turbūt visuma.
„Neseniai prisiminiau, kaip po 4 mėnesių depresijos pirmą kartą vėl pajutau šviesias emocijas. Tai buvo Nyderlanduose, žiemą ten važiavau dviračiu. Sergant depresija nereikėtų apleisti savo pomėgių, bent jau vieno. Aišku, tai daryti labai sunku, nes tuomet visos emocijos būna tarsi per rūką. Pavyzdžiui, aš, būdama labai emocinga, emocijas dažnai jausdavau 10 balų. O sirgdama depresija – vos 1 balą. Neužsidega ugnis, ji tik žybteli. Tačiau reikia turėti viltį, kad bus geriau (kas depresijos atveju ir yra atvirkštinis variantas – nebetiki, kad kada nors pagerės)“, – kalbėjo Milda.
Kitas jos paminėtas dalykas, tai jausmų tikrinimas faktais. „Jausmų slopinti nereikia, bet kartais jie gali nuvesti ne ten, kur norėtume nueiti. Pvz., aukos pozicija yra labai patogi, o į ją patekti labai lengva. Norisi, kad kiti tavęs gailėtųsi, tavimi pasirūpintų, bet pripažinti, kad tau tos pagalbos reikia, nenori. Jei šis jausmas užsilieka, tampu neveiksni ir priklausoma nuo kitų žmonių, tiksliau, laukiu, kol kas nors kitas sutvarkys mano gyvenimą. Tačiau patikrinusi faktus, suvokiu, kad niekas kitas mano gyvenimu nepasirūpins. Jie gali padėti, bet kaip jie padės, jei nepasakysiu, kad man tos pagalbos reikia?
Kitas žingsnis – nenuneigiant savo jausmų, juos perfrazuoti. Pvz.: aš esu nevykėlė perfrazuoti į aš jaučiuosi nevykėlė. Jausmas yra tikras, bet ar jis atitinka faktą – kitas reikalas“, – pasakojo Milda, šią jai padedančią metodiką išmokusi Dienos stacionare, kurį lankė po gautos pagalbos psichiatrijos ligoninėje. Tai – dialektinė elgesio terapija.
Suprasti akimirksniu
- Kas yra dialektinė elgesio terapija?
- Ši terapija yra kognityvinės elgesio terapijos atmaina, skirta treniruoti gebėjimą valdyti jausmus, kad jie padėtų žmogui, o ne kenktų jam.
- Tai pasiekiama lavinant dėmesingumo, bendravimo, jausmų reguliavimo ir didelės įtampos valdymo įgūdžius.
- Ši terapija ypač naudinga asmenims, kenčiantiems nuo didesnio impulsyvumo, ryškios jausmų kaitos, depresijos, nerimo, aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sutrikimų bei priklausomybės ligų.
- Terapijos metu pacientai išmoksta 4 įgūdžių:
- dėmesingumo (angl. Mindfulness) – mokomasi jį praktikuoti ir pritaikyti kasdienėse situacijose;
- įtampos valdymo įgūdžių: išmokstama, kaip save nuraminti, kaip nukreipti dėmesį, kaip pagerinti akimirką, kaip priimti esamą situaciją;
- emocijų valdymo įgūdžių: kaip atpažinti emocijas; kokių strategijų imtis, kai emocijos viską užvaldo;
- bendravimo įgūdžių: mokoma bendravimo strategijų, kaip pasiekti savo tikslo (pavyzdžiui, kaip pasakyti NE); kaip išlaikyti santykius (kaip bendrauti su sau svarbiais žmonėmis, išsakyti savo nuomonę tų santykių nesugriaunant); kaip išlaikyti savigarbą sudėtingose bendravimo situacijose (dažnai tose, kuriose yra autoritetingų asmenų, kai turite išsakyti savo nuomonę).
„Dar vienas dalykas, kuris man labai padėjo, tai knyga apie ribas. Ji man buvo labai geras spyris į minkštąją vietą. Turbūt visą gyvenimą mokysiuosi brėžti ribas, bet dabar jau nebėra tai daryti sunku – aš žinau, kad noriu pasirūpinti savimi, o ribos tai daryti padeda. Kita vertus, man ribos – ne siena, bet tvora su vartais. Kam noriu atveriu vartus, o ko nenoriu – uždarau ir neįleidžiu“, – sakė Milda.
„Jei bent vienam žmogui padėsiu, tuomet verta“
Ši frazė apibūdina Mildos sprendimą apie depresiją pasakoti ne tik artimiausiems žmonėms, bet ir dalintis savo istorija viešai. Tai ji daro ne tik portale 15min, bet ir kitur – neseniai jauna moteris tapo iniciatyvos „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadore. Kartu su kitomis ambasadorėmis ji jau spėjo įrašyti ir tinklalaidę.
„Stigmų yra daug ir yra daug žmonių, kurie nesupranta, kas yra depresija. Tie, kurie nenori suprasti, nesupras. Aš negaliu to pakeisti. Bet, jeigu mano istorija pasieks nors vieną žmogų ir aš jam suteiksiu viltį pasveikti, parodysiu, kad gyventi verta, man verta dalintis. <...>
Aš ne iki galo atsiveriu žmonėms, kurie, jaučiu, manęs nesupras. Tai yra mano pačios apsauga. Mano aplinkoje visi žino, su kuo susidūriau. Vieni labai bijo, kiti priima. Bet aš esu tokia, kokia esu. Jeigu aš pradėsiu tai slėpti, turėsiu trečią depresiją, ko aš nenoriu.
Jeigu pasirinkau gyventi, tai noriu tai daryti atvirai. Juolab kad tiek metų praleidau „pasislėpusi“, neturėdama su kuo atvirai pasikalbėti, nesuvokdama savo jausmų. Dabar aš žydžiu ir džiaugiuosi, kad galiu kalbėti. Taip, aš praėjau žiauriai juodą laikotarpį. Bet ta mano patirtis gali virsti pozityviu dalyku ir kam nors padėti“, – apie prasmę atvirai kalbėti psichikos sveikatos temomis sakė depresija sirgusi jauna moteris.
