„Iki tol daug metų dirbau čia ir viskas buvo gerai. Situacija pasikeitė, kai išėjau pusmečio „atostogų“ ir per tą laiką man oficialiai nustatytas ADHD – aktyvumo ir dėmesio sutrikimas. Kadangi jau anksčiau tai įtariau, nei man, nei artimiesiems staigmenos nebuvo. Priėmiau tai natūraliai. Sakyčiau, net palengvėjo“, – pasakojo Diana.
Suprasti akimirksniu
- Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, geriau žinomas anglišku trumpiniu ADHD (liet. ADS) yra raidos sutrikimas, pasireiškiantis dėmesio išlaikymo sunkumais ir per dideliu aktyvumu.
- Šiam sutrikimui būdinga ankstyva pradžia dar vaikystėje, iki 12-os metų amžiaus, dažnai tęsiasi paauglystėje ir suaugusiame amžiuje.
- Suaugusiesiems simptomai yra mažiau ryškūs, kadangi asmuo išmoksta prisitaikyti.
- Šis sutrikimas priskiriamas prie lėtinių sutrikimų, darančių įtaką daugeliui asmens gyvenimo sričių.
- Nors sutrikimas gali pasireikšti įvairiai, dažnai su ADHD gyvenantis žmogus yra impulsyvus ar hiperaktyvus, prastai koncentruoja dėmesį.
- Tam, kad būtų nustatytas ADHD, sutrikimas turi pasireikšti bent dviejose iš svarbių sričių: socialinėje, šeimyninėje ar santykiuose, akademinėje ar profesinėje. Išvardinti simptomai neturi būti kito dominuojančio psichikos sutrikimo išraiška.
- Sutrikimas valdomas pakeitus gyvensenos įpročius, lankant psichoterapiją, esant reikalui – vartojant paskirtus medikamentus, kurie sušvelnina sutrikimo požymius.
Sunkumų kilo nusprendus grįžti į darbo rinką. „Tikėjausi, kad visuomenė pasikeitė, nes visur pilna informacijos apie psichikos sveikatą, sutrikimus. Žmonės atvirai pasakoja, kad eina į psichoterapiją. Todėl ieškodama darbo neslėpdavau, kad man nustatytas ADHD. Tuo labiau, kad tai įrašyta ir mano e-sveikatoje“, – sakė moteris.
Į senąją darbovietę nusprendusi negrįžti, moteris siuntė CV kitoms įmonėms. Sulaukė keleto jų susidomėjimo. Tačiau procesas baigėsi po vieno interviu dėl darbo. „Kai pirmą kartą nesulaukiau atsakymo, nesijaudinau. Antrą – irgi. Bet vėliau ėmiau ieškoti priežasčių. Pirmiausia „nurašiau“ save dėl amžiaus. Dukrai dar pajuokavau, kad skųsiuos dėl diskriminacijos“, – pasakojo Diana ir neslėpė, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių netrukus sugrįžo į senąjį darbą. Visgi ir čia situacija buvo pasikeitusi.
„Iš pradžių į akis niekas nieko nesakė. Vadovas valdo ne vieną įmonę, tad tiesiogiai su juo retai susidurdavau. Bet netrukus „prie kavos“ išgirdau „draugiškus“ pajuokavimus apie save: kad man geriau neduoti ilgo darbo, nes „neišlaikau dėmesio“, kad mano nuotaikos – kaip oras ir t.t. Buvo liūdna ir tikrai pikta. Anksčiau niekam neužkliūdavo mano impulsyvumas ar kiti dalykai, kurie yra sutrikimo išraiška, bet kartu – ir mano asmenybės dalis“, – pasakojo Diana.
Lemiamas lašas, po kurio ji nusprendė, kaip pati sakė, „išeiti į niekur“, buvo darbo šventė. Įsilinksminę kolegos tiesiai šviesiai jai vardino stereotipus, susijusius su ADHD. „Vienas lyg tarp kitko tarstelėjo: „Tai dabar tau duos „biuletenį“ dėl blogos nuotaikos?“ Vos susivaldžiau“, – neslėpė pašnekovė.
Darbovietė, kurioje ji dirba šiuo metu, taip pat žino sutrikimą, su kuriuo gyvena Diana. „Didžiąją dalį laiko dirbu iš namų, man taip tinka. Tačiau būna ir darbo biure, susitikimų su klientais, renginių. Kol kas nesu sulaukusi jokių replikų ar kitokių dalykų savo atžvilgiu. Tikiuosi, ir nesulauksiu“, – vylėsi moteris.
Pokyčių yra, tačiau jie nepakankami
Lietuvoje pastaraisiais metais įgyvendinta nemažai teisinių ir praktinių pokyčių, siekiant sumažinti stigmą ir diskriminaciją psichikos sveikatos srityje. Pvz., įgyvendinta Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija, skatinanti požiūrį, kad negalia (taip pat ir psichosocialinė) nėra priežastis gyventi atskirtyje. Toks požiūris požiūris pabrėžia lygių teisių užtikrinimą visose srityse, įskaitant darbą ir švietimą.
Pastarieji metai išsiskyrė ir projektais, skirtais didinti visuomenės sąmoningumą. Pvz., antrus metus sėkmingai vykdoma kampanija „Žvelk giliau“, kuri skatina atvirą diskusiją apie psichikos sveikatos problemas ir mažina jų stigmatizaciją. Vienas iš svarbių „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyvos tikslas – mažinti stereotipus.
Svarbus žingsnis ir kuriamos bendruomeninės paslaugos, kurios mažina būtinybę žmonėms, susiduriantiems su psichikos sveikatos sunkumais.
Nors šie pokyčiai ne tik stiprina teisinį pagrindą kovoti su diskriminacija, skatina pozityvesnį visuomenės požiūrį į psichikos sveikatą, iššūkių dar yra. Ypač keičiant giliai įsišaknijusius stereotipus. Dažniausiai pasitaikantys stereotipai apie psichikos sveikatos sutrikimų turinčius darbuotojus yra šie:
Nepatikimumas ir neatsakingumas. Klaidingai manoma, kad psichikos sveikatos problemų turintys darbuotojai negali laikytis darbo tvarkos, yra nepunktualūs ar nesugeba vykdyti užduočių laiku.
Silpnumas ir emocinis nestabilumas. Darbdaviai kartais nepagrįstai bijo, kad šie asmenys nesugebės susidoroti su stresu ar įtemptomis situacijomis darbe.
Pavojingumas. Vienas iš giliausiai įsišaknijusių stereotipų – kad psichikos sutrikimų turintys asmenys gali kelti grėsmę kolegoms ar darbo aplinkai, nors tyrimai rodo, kad tai yra klaidingas įsitikinimas.
Nepajėgumas prisitaikyti. Dalis darbdavių tiki, kad tokiems darbuotojams reikalingos per didelės adaptacijos ar papildoma priežiūra, todėl jie nenori investuoti laiko ar išteklių. Kitaip tariant, nesirenka kandidatų, kurie gyvena su psichikos sveikatos sunkumais.
Mažesnis produktyvumas. Stereotipiškai manoma, kad psichikos sutrikimų turintys žmonės yra mažiau produktyvūs ir nesugeba konkuruoti su kitais darbuotojais.
Šie stereotipai ne tik apsunkina psichikos sunkumus patiriančių žmonių galimybes rasti darbą, bet ir palaiko stigmatizuojantį požiūrį visuomenėje. Švietimo kampanijos ir asmeninės patirtys, kai darbdaviai ir darbuotojai dirba kartu, gali padėti mažinti šias nuostatas. Tai rodo ir prieš keletą metų „Kurk Lietuva“ atliktas negatyvių nuostatų apie psichikos sveikatą tyrimas. 2019 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. apklausoje dalyvavo daugiau nei 150 darbuotojų iš įvairių viešojo ir privataus sektoriaus organizacijų.
Jis atskleidė, kad vis dar daug darbuotojų vengia pranešti apie psichikos sveikatos sunkumus, bijodami atleidimo, pažeminimo pareigose arba kolegų pasmerkimo. Taip pat šis tyrimas rodo, kad nemažai darbdavių skeptiškai vertina darbuotojų psichikos sveikatos sunkumus, laiko juos „asmenine problema“, kuri neturėtų daryti įtakos darbuotojo darbui. Toks požiūris riboja pagalbos ir palaikymo iniciatyvas įmonėse. Be to, nors prastos darbo sąlygos, lėtinis stresas ir didelis darbo krūvis tiesiogiai siejamas su psichikos sveikatos pablogėjimu, įmonių vadovai retai investuoja į prevencines priemones: retoje įmonėje darbuotojas turi galimybę dalyvauti mokymuose apie streso valdymą, lankyti psichoterapiją.
Tiesa, ir Lietuvoje jau yra keletas įmonių, kuriose darbuotojų psichikos sveikata svarbi. Pvz., „Lidl Lietuva“ daugeliui savo darbuotojų suteikia papildomą sveikatos draudimą, kuris apima ir psichologinę pagalbą. „Lietuvos draudimas“ vykdo programas, orientuotas į psichikos sveikatos gerinimą, tarp kurių – paskaitų ciklai apie emocinę sveikatą vadovams. Tuo metu „Teva Baltics“ greta psichologijos pagrindų mokymų, darbuotojams suteikia galimybę dirbti laisvu darbo grafiku, organizuoja projektus, kurie skatina darbuotojus daugiau laiko praleisti lauke, gamtoje ir taip stiprinti fizinę ir emocinę sveikatą.
Žmogus gali dirbti, kol neįrodyta kitaip
Gydytojapsichiatrė, psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė, su portalu 15min ne kartą kalbėjusi apie psichikos sunkumus patiriančius žmones ir darbą, pabrėžia: per daugiau nei trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuvoje beveik visi apribojimai, susiję su profesija, darbu, galimybe vairuoti transporto priemonę išnyko. Pasak jos, daugelis psichikos sutrikimų nėra kliūtis dirbti teisėjais, gydytojais, mokytojais, vairuotojais ir užimti kitas pareigas.
Jos teigimu, visgi, nors formaliai diagnozė nebėra kliūtis dirbti, tam tikra stigma liko. Taip pat pastebima, kad dažniausiai įsidarbinti ir normaliai dirbti trukdo ne pati psichikos sutrikimo diagnozė, bet tai, kad žmogus nesigydo ir taip pablogina savo savijautą, sumažina darbingumą, produktyvumą, gebėjimą susikaupti, atlikti užduotis.
